Selma Lagerlöf
Buvo Kalėdų naktis. Visi namiškiai, be manęs ir senelės, išvažiavo bažnyčion. Namie tik mudvi pasilikome. Važiuoti negalėjome, nes viena buvome per maža, kita — per sena. Liūdna mums buvo, kad negalėsime pamatyti gražiai parėdytos ir įvairiaspalviai apšviestos prakartėlės ir pasiklausyti gražaus kalėdinio giedojimo, bei vargonų muzikos.
Taip mums beliūdint, senelė ėmė pasakoti:
— Gyveno kartą žmogus, — pradėjo senelė, kuris tamsią naktį išėjo ugnies pasiskolinti. Pasibelsdamas į duris, jis ėjo nuo namų iki namų.
— Gerieji žmonės, pagelbėkite man! — Šaukte šaukė jis — mano žmona pagimdė kūdikį; šalta, privalau sukurti ugnelę, kad nors kiek juos sušildyti. Tačiau naktis buvo vėlyva, žmonės jau visur miegojo ir niekas jo neįsileido. Žmogus ėjo ir ėjo. Pagaliau, tolumoje pamatė žiburėlį spinksint. Nuėjo ta kryptimi ir priartėjęs pamatė, jog ugnelė degė vidury lauko. Daugybė baltų avių gulėjo ir miegojo aplink ugnelę. Avis saugojo senas žmogus — aviganis.
Ugnies bejieškąs žmogus prisiartino prie avių kaimenės ir pamatė prie piemens kojų begulinčius tris didelius šunis, kurie taipgi miegojo. Tačiau, visi trys, staiga, pašoko. Piktai urgzdami, žaižaruodami žalsvomis savo akimis ir kalendami savo aštriais ir baltais dantimis, jie puolė ateivį. Vienas griebė jį už kojos, kitas už peties, trečias už gerklės. Tačiau, jų žiaunos ir dantys, kuriais būtų galėję žmogų sudraskyti, kažkaip neveikė ir ugnies atėjusiam nė kiek nepakenkė. Kai jis jau norėjo iš čia pasišalinti, tai niekaip negalėjo, nes avys taip arti viena kitos gulėjo, jog nebuvo vietos kojai pastatyti. Tada, ugnies jieškąs žmogus, žengė per begulinčias avis ir bemindžiodamas jas, artinosi prie ugniakuro. Nei viena avelė nenubudo ir net nepajudėjo.
Čia aš paklausiau senelę: — Kodėl nenubudo, senele?
— Tuojau sužinosi, — atsakė senelė.
— Kai žmogus priėjo ugniakurą, piemuo nustebęs, iš padilbų pažvelgė į jį. Aviganis buvo senas, paniuręs ir piktas žmogus. Matydamas besiartinantį nepažįstamąjį, savo ilgą, geležimi kaustytą lazdą, stipriai rankoje suspaudė ir, prisitaikęs metė ją į atėjusį, bet nepataikė: lazda švilpdama pralėkė pro šalį, toli į lauką.
Skaityti daugiau: Kalėdine legenda
B. B.
Arabų - žydų karas įdomus savo išskirtinu pobūdžiu, išryškinančiu valstybės karinį pajėgumą, jo organizaciją ir kokybę.
Kariniai veiksmai prasidėjo 1967 m. birželio 5 dieną, pirmadienį, 0800 val. Europos laiku, ir tos pačios savaitės šeštadienio vakarą, po 130 valandų intensyvių veiksmų, sustojo, atžymėdami Izraelio laimėjimą prieš keturių arabų valstybių karinę sąjungą, stipriai sužaloję Sovietų prestižą Artimuose Rytuose. Izraelis užėmė žemės plotą, keturis kart didesnį už savos valstybės; karo grobis, skaičiuojama, viršija du bilijonus dolerių. Šis karas Artimų Rytų politiniai - strateginę struktūrą pakeitė ilgiems laikams.
Šiam karui žydai įjungė visas valstybės pajėgas. Visos moterys iki 55 metų amžiaus ir visi mokiniai ir mokinės virš 12 metų turėjo savo paskyrimus. Pensijon išėję policininkai, ugniagesiai, tarnautojai, mokytojai ir kiti buvo pašaukti užimti turėtas vietas, o vyrai iki 50 metų amžiaus — frontui. Vaikai buvo organizuoti įvairiausiems darbams, pvz., pripildyti smėlio maišus, reikalingus barikadoms, kasti apkasus, įrengti slėptuves, pasiuntinių ir pašto tarnybai ir t.t. Vyrai, virš 50 metų amžiaus, nepašaukti karinei tarnybai, ėjo pagelbinės policijos, namų apsaugos tarnybą, nuosavom mašinom, be atlyginimo, vežiojo keleivius, nes autobusai ir jų vairuotojai buvo paimti kariniams transportams. Sunkvežimiai, maisto transporto autovežimiai tęsė savo darbą, tik vairuotojai buvo karinėse unifirmose ir ginkluoti. Komerciniai užrašai buvo užtepti slepiančiais dažais ir vietoje miltų, sviesto, vežiojo šaudmenis, sprogstamas medžiagas, kautynių maisto davinius. Bendra apimtimi — visos krašto galimos priemonės, nežiūrint jų ankstyvesnės paskirties, buvo įjungtos vienam bendram tikslui — karui.
Kitoks vaizdas buvo arabų pusėje — visa organizacija buvo karinės administracijos rankose ir kai karinis tiekimas sutriko, krašte esančios kitos priemonės, civilių žinioje, nebuvo panaudotos.
Žydai ryškiai išskyrė bendrą strategiją, susidėjusią iš kariniai - politinės, sujungtos su ekonomine, psichologine ir diplomatine, kuri buvo karinio skyriaus atsakomybėje, ir šiam skyriui vadovavo ministeris pirmininkas su padėjėjais — krašto gynybos, užsienio reikalų, informacijos ir finansų ministeriais. Sekanti buvo veiksmų strategija, nustačiusi bendras operacijas, jų laiką ir pagrindinius tikslus. Už šio skyriaus veiksmus buvo atsakinga vyriausia karinių jėgų taryba, kuriai vadovavo krašto gynybos ministeris. Karinėms jėgoms — sausumos, oro ir vandens — vadovavo generalinis štabas, kurio viršininkas buvo gen. Itzak Rabin.
Skaityti daugiau: Šešių dienų karas Artimuose Rytuose
