SPROGDINTOJŲ KURSAI
I eilėje iš k. į d. sėdi: 1 ir 2 kursų vadovo palydovai, 3 šio straipsnio autorius, 4 kursų vadovas Itn. Kručas, 5 rinktinės vado pavaduotojas kpt. B. Keturakis, 6 karo komendantas ir šaulių rinktinės vadas plk. Itn. K. Michalauskas, 7 komendanto pavaduotojas kpt. V. Tarasonis. Likusieji — įvairių šaulių būrių šauliai.
V. VYTENIETIS
1940 m. rugpjūčio mėn. šaulių rinktinės vadovybė suruošė sprogdintojų kursus. Buvo įsakyta iš šaulių kuopos ar būrio į kursus komandiruoti nors po vieną šaulį. Aš tuo metu buvau 4 šaulių kuopos karinio parengimo instruktorius. Mielai priėmiau pasiūlymą vykti į kursus, nes norėjau praktiškai susipažinti su sprogdinimo veiksmais, kas karinio parengimo instruktoriui yra būtinai reikalinga žinoti. Tarnaudamas kariuomenėje tik teoriškai susipažinau su sprogstamomis medžiagomis. Todėl, jausdamas pareigą pagilinti trūkstamas žinias ir išvykau į kursus.
Birželio 10 d. iš visos rinktinės kandidatai susirinkome Vilkaviškio apskrities komendantūroje. Tuomet apsk. komendantai ėjo ir šaulių rinktinių vadų pareigas. Mus apgyvendino viename kareivinių pastate. Maitino 9 pėst. pulko 3 kuopa. Kursams vadovavo Itn. Kručas. Buvo atvykusių šaulių ir visai netarnavusių kariuomenėje. Pirmąją dieną atlikome šaudymo pratimus. Vadovavo Itn. Švalka. Rytojaus dieną jau prasidėjo teoriškos sprogdinimo pamokos. Buvome supažindinti su įvairiomis sprogdinimo medžiagomis, jų ardomąja jėga ir apskaičiavimais kiek jų reikalinga naudoti sprogdinimui tiltų, pastatų ir pan. Kartu su šauliais sprogdinimo pamokose dalyvavo ir ulonų būrys. Kadangi tuomet Vilkaviškyje stovėjo ir ulonų pulko dalinys, tai tam tikras skaičius vyrų buvo paskirtas praeiti kursus. Po susipažinimo, tuoj pradėjome praktikos darbus. Jojykloje sprogdinome žemės fugasus, į žemę įkastus medinius ir geležinius stulpus ir kt. Čia jau turėjome padaryti apskaičiavimus kiek reikalinga medžiagos, kaip ją pritvirtinti, paruošti užtaisą ir susprogdinti. Sprogdinome pavienius stulpus ir po keletą kartu, kurie buvo sujungti detonuojančia virvute. Pastatus ir tiltus “sprogdinome” tik vaizduojamai.
Išaušo birželio 15 d. rytas. Po pusryčių, kaip paprastai, visi susirinkome pamokoms. Atėjęs instruktorius šaulių ir ulonų būriams pavedė įvykdinti specialius uždavinius. Mane paskyrė šaulių būrio viršininku ir gavau uždavinį vaizduojamai užminuoti ir užbarikaduodti plentą. Tai buvo apie 5 km. ilgumo plentas, kuris jungė Vilkaviškio miestą su Vilkaviškio geležinkelio stotimi. Vietovės pasirinkimas buvo laisvas. Mes šauliai pasilikome arčiau kareivinių, o ulonai pasirinko vietą arčiau geležinkelio. Nuodugniai išaiškinau šauliams gautą uždavinį ir pradėjome jį vykdyti. Pirmiausia, pradėjome “pjauti” paplentėje augančius medžius ir jais užbarikadavome plentą. Užminavome laukus ir dalį nupjautų medžių. Taip pat reikalingose vietose išstačiau sunkiuosius kulkosvaidžius. Apie pietus atvyko kursų vadovas patikrinti. Aš jam atraportavau, kad uždavinį įvykdžiau ir smulkiai apibūdinau pagal mano paruoštą planą būsimų kautynių eigą. Vadovas pagyrė, kad uždavinys įvykdytas gerai. Remiantis tos dienos darbotvarke, po pietų buvo numatyta “susprogdinti” Vilkaviškio geležinkelio stotį. Tačiau vadovas pareiškė, kad po pietų jokių pamokų nebus, nes esanti neaiški ir įtempta padėtis. Jeigu tik bus galima, tą uždavinį įvykdysime rytoj, t.y., sekmadienį.
Kursų vadovas turėjo du jam paskirtus palydovus — j. puskarininkį ir grandinį, bet jau jų pavardžių nebeprisimenu. Po pietų, vienas iš jų (grandinis, kilęs iš Simno) paprašė, kad eičiau kartu su juo pasivaikščioti į miestą. Turėdamas gražaus laiko išėjau pasivaikščioti ir susipažinti su Vilkaviškio miestu. Bevaikščiojant man krito į akį greitu tempu kursuojančios lengvosios mašinos, važiavusios Kybartų link. Per Vilkaviškio miestą nuo Marijampolės iki Kybartų yra nutiestas ištisinis plentas. Tuo plentu taip smarkiai spaudė mašinos, kad tik dulkių debesys pakyla ir jau jų nebematyti. Bet, kadangi apie esamą padėtį nieko aiškaus nežinojau, tai nusprendžiau, kad tai paprastas šeštadienio judėjimas nesilaikantis važiavimo taisyklių.
Grįžome į kareivines. Įguloje vyravo jau visai ne šeštadienio nuotaika, — buvo jaučiamas įtempimas ir susirūpinimas. Tačiau, kokia buvo tikra padėtis, niekas nepasakė. Po vakarienės jau visai rimtai pradėjome teirautis, bet girdėjome tik spėliojimus. Vieni sakė, kad komunistinė Rusija nori okupuoti Lietuvą, kiti — kad jau okupavo, o Lietuvos vyriausybė pabėgo. Taip pilni spėliojimų ir neaiškumų sugulėme ir užmigome.
Miegojome neilgai. Saldų miegą nutraukė pavojaus trimitas. Tuoj daviau šauliams komandą: “Vyrai pavojus. Skubiai apsirengti ir laukti tolesnių įsakymų.” Pagal vidaus tarnybos taisykles, man buvo pavesta būstinėje palaikyti drausmę ir tvarką. Išeinu į rajoną, žiūriu visa įgula sukelta ir apginkluojama. Visa tai pamatęs įsitikinau, kad yra tikras pavojus. Tik tada paaiškėjo vakarykščios dienos spėliojimai ir neaiškumai.
Kol dar atskiro įsakymo šauliams-kursantams nebuvo, nutarėme laikytis kartu su kariuomene. Neužilgo ir vėl suskamba trimitas. Visa įgula nuginkluojama, įsakoma visiems ramiai užsilaikyti ir būti savo vietose. Mes šauliai turėjome atsivežę iš būrių šautuvus, ir nežiūrint koks buvo įsakymas, niekam jų nedavėme ir laikėme savo būstinėje.
Įsakymai keitėsi labai dažnai. Įgula, tai nuginkluojama, tai apginkluojama, tai ir vėl nuginkluojama. Vienu metu, net buvo duotas įsakymas, kad visa įgula paleidžiama į atsargą. Atrakino sandėlį ir pro duris ir langus pradėjo mesti laukan civilinius drabužius. Sako, greitai persirenkite ir spauskite į namus. Tada jau tikrai buvo liūdnas vaizdas ir tryško ašaros iš akių. Vėliau girdėjau pasakojant, kad nekurie ulonai net su arkliais buvo išjoję į namus. Bet neilgai trukus ir vėl naujas įsakymas — padėti į sandėlį civilinius drabužius, apsirengti kariškai ir apsiginkluoti.
Tuo laiku Vilkaviškyje buvo internuotų lenkų karių stovykla. Lenkai padėtį pajuto gan iš anksto, nekurie jau buvo įsigiję civilinius drabužius ir pasiruošę bėgti. Kai įgulą nuginkluoja, tai lenkai lenda pro vielas ir sprunka į laukus, o kai apginkluoja, tai kareiviai juos gaudo ir vėl grąžina į stovyklą.
Po ilgesnio stebėjimo, nutariau nueiti į komendantūrą ir išsiaiškinti kokia dabar yra padėtis. Teko praeiti pro internuotų lenkų stovyklos tvorą. Vos priėjau prie tvoros, tuoj apipuolė mane lenkų kareiviai. Bučiuoja rankas, puola po kojų ir prašo “panočik, panočik, paleiski mus.” Gaila jų, bet ką aš galiu padaryti? Raminu, kad einu pas komendantą ir tuo reikalu pasitarsime. Komendantūroje radau kpt. V. Tarasonį, kurį vėliau rusai išvežė į Sibirą. Pasisveikinau ir klausiu: “Tamsta kapitone, pasakyki man kokia dabar yra padėtis, kaip mums laikytis ir kodėl taip dažnai keičiami įsakymai, kad net nespėjame jų vykdyti. Kapitonas liūdnai apibūdino esamą padėtį, pareikšdamas: “Tamsta esi lietuvis, tai ir pilnai supranti kaip tokioje padėtyje reikia užsilaikyti. Įsakymus taip dažnai keičiame todėl, kad iš Kauno gauname įsakymus stovėti savo nuolatinėje vietoje, užsilaikyti ramiai, nesipriešinti ir įžygiuojančią raudonąją armiją sutikti su gėlėmis. Pulko gi vadovybė duoda įsakymus apsiginkluoti, priešintis ir pasveikinti rusus ginklų ugnimi. Taigi, kokį įsakymą gauname, tokį ir jums perduodame.” Nuoširdžiai padėkojau jam ir išėjau.
Tą liūdnąjį rytą įgulos rajone daugiausiai tek0susitikti su puskarininkiais ir viršilomis. Kartais pasirodydavo ir vienas kitas karininkas. Kiti jau buvo civiliniais drabužiais apsirengę ir kraustė iš kareivinių savo šeimas. Atsimenu, vienas ulonų karininkas gailiai verkė ir prašė kareivių, kas turi ūkį, kad priimtų jį už berną. Prie kareivinių susirinko minia vilkaviškiečių, tikėdamasi surasti susiraminimą pas savo gynėjus. Bet, deja, ir ten buvo liūdna padėtis.
Kaip žinome, tą naktį Marijampolės įgula, vykdydama Krašto Apsaugos ministro gen. K. Musteikio įsakymą, buvo išžygiavusi į pasipriešinimo žygį. Apie kokią 10 ar 11 val. dienos metu į Vilkaviškio kareivinių rajoną įvažiavo keletas sunkvežimių Marijampolės įgulos karių. Jie atstatė tvarką ir buvo vykdomi tik pulko įsakymai, tačiau neilgai. 9 pėst. pulkas buvo apramintas ir įvairiais keliais, manevravimo tvarka sugrįžo į savo pamiltas Marijampolės kareivines. Tenka priminti, kad 9 pėst. pulkas dar ilgą laiką priešinosi prieš įvedimą rusiškos santvarkos. Vėliau pulkas buvo izoliuotas, bet jis vis vien nepasidavė ir pasipriešinimo kovą tęsė toliau. Pagaliau, pulkas buvo rusų tankų apsuptas ir išformuotas.
Daug karininkų ir kareivių buvo suimta ir išvežta. Jie dingo be žinios.
Po viso to ir susirinkusieji šauliai išvyko į savo būrius. Už kokios savaitės gavome kursų baigimo pažymėjimus.
Tai buvo paskutinieji kursai, kurie vyko pačiomis liūdniausiomis mūsų gyvenimo dienomis. Pradėjome nepriklausomos Lietuvos vadovybės pakviesti ir baigėme bolševikinio okupanto, komunistinės Rusijos, kruvinos letenos prislėgti. Neilgai trukus buvo nuginkluoti šauliai ir uždaryta Šaulių Sąjunga. Daugumą jos narių žiaurusis okupantas sugrūdo į kalėjimus, nukankino ar išvežė į Sibirą.
