PETRAS BŪTĖNAS
Lietuvos valstybės tarpai nuo jos pradžios ligi šių dienų, t.y. ligi 1918.II.16 metais atsikūrusios Lietuvos valstybės 50 jubilėjinių metų minėjimo 1968 metais:
I — nuo Lietuvos valstybės susikūrimo ligi Lietuvos karalystės paskelbimo 1251.VII. 17 metais;
II — nuo Lietuvos karalystės atsiradimo ligi 1795 metais trečiojo padalinimo;
III — jos pavergimo laikotarpis nuo 1795 metų ligi Nepriklausomybės kovų įsibėgėjimo, o tai yra D. Lietuvoje lietuvių tautos 123 vergavimo metai Rusijos kolonijinei imperijai ir mūsų žmonių viešasis ir slaptasis darbas lietuvių tautos stiprybei išlaikyti bei jos atsparai įgalinti pačioje D. ir M. Lietuvoje ir užsieniuose, kol bus nusikratyta užkrautąja vergija, kaip kad ir dabar vėl tai pačiai (Sov. Rusijos) kolonijinei imperijai pavergus 1918.II.16 metais atsikūrusią Lietuvos valstybę, ir kol bus nutraukti betkokie politiniai ryšiai su betkokia Rusija ar ir kokiais kitais lietuvių tautos priešais;
IV — nuo 1918.II.16 metų savanoriškai ir darbščiai atsikūrusios Lietuvos valstybės — nepriklausomos demokratinės respublikos su sostine Vilniumi, lietuvių pasistatytu Gardinu Gardos - Gardelės upės žiotyse prie Nemuno bei su Klaipėdos uostu ir su Steigiamojo Seimo 1922 metais priimtąja bei paskelbtąja vykdyti savo Konstitucija, — toliau gyvenant ir einant į dabartinius laikus.
Skaityti daugiau: Lietuvos karalystė
JONAS PUZINAS
ĮVADINĖS PASTABOS
Kiekvienais metais Vasario Šešioliktąją visuose didesniuose laisvojo pasaulio lietuvių telkiniuose prisimenama ta reikšminga diena, kada buvo paskelbtas Lietuvos valstybės atstatymo aktas. Deja, tos šventės metu Vasario Šešioliktosios akto genezė tik prabėgom teprisimenama, o ji turi labai įdomią proistorę: Vasario Šešioliktosios aktas staiga neatsirado, bet prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prieita tik po sunkių ir ryžtingų ano meto lietuvių šviesuomenės pastangų. Todėl šįmet, minėdami Lietuvos valstybės atstatymo 50 metų sukaktį, spaudoje turėtume išsamiau panagrinėti pačius reikšmingiausius faktus, privedusius prie Vasario Šešioliktosios akto atsiradimo. Šiame straipsnyje pabandysiu suminėti kai kuriuos svarbesnius įvykius, kad Kario skaitytojai bent kiek pasipildytų ar atnaujintų turimas žinias.
Ilgas Lietuvos valstybės gyvenimo kelias nebuvo palankus lietuvių tautinei sąmonei išsiskleisti ir jai subręsti. Anksti prasidėjęs valstybės valdomojo sluoksnio—bajorų lenkėjimas ir ryšium su didikų neribotomis laisvėmis krašte įsiviešpatavusi netvarka privedė prie Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimų XVIII amžiaus gale. Po paskutiniojo valstybės padalijimo 1795 metais rusams okupavus didžiąją Lietuvos dalį, beveik 120 metų kraštas išgyveno nepaprastai sunkią priespaudą. Pagrindinės lietuvių laisvės ir teisės buvo suvaržytos, kraštas imta rusinti. Tačiau persekiojimas paprastai sukelia žmonėse pasipriešinimą ir didina atsparumą. Ypač kietai laikėsi lietuviškasis kaimas. Ilgainiui atsirado nemažas būrys valstiečių sūnų, kurie išėję mokslus ėmė žadinti lietuvių tautinę sąmonę. Daug lietuvių tautinio atgimimo veikėjų davė Veiverių mokytojų seminarija, Marijampolės, Suvalkų, Mintaujos,
Šiaulių, Panevėžio ir kitos gimnazijos. Atskirų asmenų ar grupių pastangos susiliejo į bendrą ir veiksmingą tautinio atgimimo srovę tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir emigracijoje, ypačiai Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Aušra, Varpas, Tėvynės Sargas, Viltis suspietė aplink save jau daugiau ar mažiau vienodesnio ideologinio, vėliau ir politinio nusistatymo žmones. Mūsų inteligentija ėmė skirstytis srovėmis: 1896 susiorganizavo pirmoji partija Lietuvoje — Lietuvos socialdemokratai, 1902 gale užsimezgė Lietuvių demokratų partija, iš kurios prieš Steigiamojo seimo rinkimus susidarė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Valstiečių sąjunga, 1904 susibūrė krikščionys demokratai, o 1916 pabaigoje įsikūrė Tautos Pažangos partija — vėlyvesnį tautininkai. Kiekviena grupė brandino savo ideologiją ir nusistatymą Lietuvos ateities klausimu. Tačiau visos tos srovės, kad ir išsiliejusios atskiromis vagomis, vedė bendrą kovą prieš rusų okupaciją Lietuvoje. Teišsiskyrė atskirų partijų politinės aspiracijos: vieni reikalavo Lietuvai visiškos nepriklausomybės, kiti — autonomijos.
Naujų vilčių žadino lietuviuose 1905 metais Rusijoje kilęs revoliucinis sąjūdis. Ir Jono Kriaučiūno bei dr. Jono Basanavičiaus sumanymu, gruodžio 4-5 d. Vilniuje sušauktas Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo per 2000 valsčių, parapijų ir net atskirų kaimų rinktų atstovų. Be eilinių rūpesčių, seime jau pasisakyta ir politiniu Lietuvos klausimu. Tuo reikalu rezoliucijoje sakoma:
“Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje. Į tą Seimą rinks atstovus visi Lietuvos žmonės lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu. Toji autonomiškoji Lietuva bus sudėta iš tos žemės, kur dabar gyvena lietuviai, Lietuvos branduolys, ir iš tų Lietuvos pakraščių, kurie dėl kurių nors
Didžiojo Vilniaus Seimo prezidiumas: Pr. Būčys, A. Smetona, J. Basanavičius, J. Stankūnas, S. Kairys.
(Liet. Encikl. IV t. 516 psl.)
priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai norės prie to priklausyti... Suvalkų gubernijos lietuviai reikia priskirti prie visos autonomiškosios Lietuvos. Santykiai su kitomis Rusijos šalimis bus paremti susitarimo pagrindais. . .” Tai buvo pirmas Lietuvos autonomijos reikalavimas. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai plačiai nuaidėjo krašte ir pasiekė net tolimiausias Lietuvos periferijas. Deja, tas politinis lietuvių sąjūdis rusų netrukus buvo užgniaužtas ir reikėjo palaukti kitų lemiamų įvykių, kurie suduotų smūgį plačiajai Rusijos imperijai.
Skaityti daugiau: VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS AKTO GENEZĖ
