Partizanai: Istorija ir dabartis

ETNOGRAFINĖS LIETUVOS RYTINĖS IR PIETINES SIENOS

ALGIRDAS BUDRECKIS

Etnografinė Lietuva apima tuos plotus, kurių gyventojai tarpusavyje susiję bendrais kilmės - rasės, tautybės ir kultūros ryšiais. Etnografinės Lietuvos autochtonai sudaro bendrą tautinę grupę dėl jų tarpusavio bendravimo, bendros istorijos ir kultūros sąmoningumo. Besiremdami istorijos, demografijos, kalbotyros ir tautybės sąmoningumo duomenimis, galime apytikriai nustatyti Lietuvių Tautos etnografinę sieną šitaip:

Rytinė siena:

Ji prasideda nuo Dauguvos pietų krantų (5 km. į rytus nuo Dysnos), eina į pietus, paliekant Orzechnowno gudų pusėje, o Prozorokus lietuvių pusėje, iki Kublichi, kertant į pietvakarius iki Vilijos upės (10 km. į rytus nuo Dolginavos - II-ginavos augštupio). Atseit, linija nuo Dauguvos iki Vilijos augštupio sutampa su Sovietų-Lenkų 1921-1939 m. siena. Toliau, rytinė siena sutampa su Lithuania Propria siena iki Nemuno augštupio.

Pietinė siena:

Ji prasideda nuo Lithuania Propria, kur kertamas Nemunas, eina pietuosna palei Nemuno augštupį, paliekant Korelyčios apskritį lietuvių pusėje, paskui pasukant vakaruosna pro Korelyčią iki Naujosios Elnios (Novojelnią), kertant skersai Molčadės upę ties Dworzec (gudų pusėje) ir eina iki Ščaros upės, paliekant Zietelos apskritį lietuvių pusėje. Toliau siena eina nuo Ščaros vakaruosna pro Piaski (gudų pusėje), Volpą (lenkų pusėje), Eismantus (lietuvių pusėje), Sakalėnus-Sokolany lietuvių pusėje), paliekant Sokolką lenkų pusėje; paskui, pro Sidrą (lietuvių pusėje), Jonavą (lietuvių pusėje) iki Brzozowkos upės; toliau — palei Brzozowką, iki Augustavo perkaso; po to, nuo Augustavo perkaso — tiesia linija iki Raigardo.

ISTORIJA

Bendra praeitis su vieningais siekiais, vienodomis tradicijomis ir bendrais didvyriais apjungia teritorijos autochtonus ir tampa tautinio sąmoningumo veiksniu. Vilnija, Naugardukas, Gardinas ir Suvalkija turi bendrą praeitį, kuri riša tų sričių gyventojus prie lietuvių tautos.

Lietuvių tauta susidarė iš žemaičių, augštaičių, sūduvių, sėlių, jotvingių ir prūsų genčių, kurios prisidėjo prie Lietuvos kunigaikštijos kūrimosi. Sekančios sritys, arba kunigaikščių valdos, sudarė pirmos Lietuvos valstybės etnografinius plotus: Žemaičiai, Upytė, Deltuva, Nalšėnai, Lietuva, Dainava, Sūduva, ir Jotva arba Juodoji Rusia. Archeologas C. Engelsas teigia, kad VII a. po Kr., Lydos, Švenčionių, Vilniaus, Vileikos, Ašmenos apskričių plotuose, gyveno lietuvių giminė.

Iš XIII a. duomenų galima spėti, kad sūduvių žemė tęsėsi į šiaurę nuo Bebro (Narevo prieupio) augštupio iki Nemuno prie Gardino. H. Lowmianskis pravedė sūduvių ribas nuo Galindos kiek į rytus, o jų sieną patikslino Bebru ir Luku, neprivesdamas jos prie Narevo, nes Vizna jau buvo lenkų pilis (žr. H. Lowmianski, Studya nad początkami spoleczenstwa i panstwa litew-skiego, II, 1932). Apie sūduvių-jotvingių tautybę lenkų kronikininkas Dlugošas rašė: “gens jacz-wingorum natione lingua, ritu, religione et moribus, magnum habebat cum lithuanis, pruthenis et samogitis conformitatem.” (Dlugosz, Annales Poloniae, II, kn. 6-7).

Seniausi sūduvių paminklai randami Šiurpilyje, Šveicarijoje, Uosinėje, Asavoje, Bilvinave, Gulbiškėse ir Volovnioje, t.y., Suvalkijoje. Istoriniais laikais sūduvių vakarinė siena ėjo pagal 1422 m. Melno taikos sutartį su Kryžiuočiais. Toji siena prasidėjo ties Raigardu. Sovietų archeologas P. Rapoportas Raigardo vardą kildina šitaip: raistas arba jotvingių Rai+gard (gardas). Jau XIII a. kryžiuočių metraščiai mini Raigardą, sūduvių pilį. Haličo-Valuinės ekspansijos laikotarpyje Raigardo pilis pateko į rusinų rankas. Traidenis atgavo Raigardą ir atstatė lietuvių pilį. Nuo Gedimino laikų Raigardas turėjo prekybinius ryšius su Gardinu. Ordinas pripažino Vytautui teisę į Raigardą. 1509 m. DLK Žygimantas atidavė Raigardą Mykolui Radvilai.

Bendrai imant, ankstyvieji istorijos šaltiniai nenurodo lietuvių gyvenamųjų sričių ribų, kadangi kraštas buvo miškingas ir pelkingas. Be to, dar neišsivystė, modernia prasme, tautiškumas su teritorialumo sąvoka. Tikroji Lietuva, mindauginės valstybės branduolys, buvo miškų atskirta nuo Dauguvos. Baltvyžių miškas skyrė jotvingius nuo mozūrų. XIII a. lietuviai gyveno palei Nemuną, Nevėžį, pavienys vienkiemiai egzistavo dykrose. Seniausios rytinės gyvenvietės-pilys buvo Lyda, Rudnia, Kašėtai, Mardasavas, Kernavė, Trakai, Vilnius, Naugardukas, Merkinė, Eišiškės, Alšėnai, Gardinas, Maišiagala, Krėva, Nemenčinė, Perloja, Darsūniškis, Bielica ir Geranainys.

Rytuosna, už Svyrių, Krėvos ir Geranainių, kraštas buvo retai apgyvendintas. Lietuviai medžiotojai buvo sąlytyje su dregovičiais medžiotojais, kurie brovėsi iš rytų. Šiaurės rytuose lietuviai susidūrė su polockiečiais Dauguvos augštupyje. Pagal latvį etnografą Stalšaną, rusų istorikas

I.    D. Beliajevas teigia, kad Dysnos sritis buvo lietuvių gyvenamas plotas. XIII a. Brėslauja dar tebebuvo miškynas. Pats Breslaujos miestelis atsirado tik XV a.

Apytikriai galima nustatyti rusinų vakarines sienas. XIII a. gudų pasienio tvirtovės buvo Iziaslaulis, Menskas, Lochaiskas ir Gorodecas. Dviejų tautų pakraštyje vyko abipusė kolonizacija. Rusų metraščiai užfiksuoja rusinu gyvenviečių vakarinę sieną taip: 1127-28 m. krivičiai jau įsikūrė Lochaiske, Drucke, Borisove ir Zaslaulyje (PSRL, I, pp. 130-1). Polockiečiai apsigyveno Dauguvos augštupyje. Jų pilies vardas “Polockas” kildinamas iš Dauguvos intako Polotos (S. Cross, p. 138, p. 140). Dregovičiai gyveno Turove prie Pripetės ir jų kolonizacija vyko šiaurėn į Slucką, Klecką ir Menską (Paszkiewicz, p. 27).

Gardino ir Naugarduko vietovėse stovėjo senosios jotvingių pilys. Valuinės ekspansija palietė ir Jotvos gyventojų sudėtį ir davė pilims Grodno ir Novogrodek vardus. 983 m. Kijevo kng. Vladimiras žygiavo prieš lenkus ir jotvingius; jis nusiaubė Jotvą iki Bugo. Jaroslavas dukart žygiavo prieš jotvingius: 1038 m. ir 1040 m. Valuiniečiai kolonizavo nuteriotus Bugo ir Nemuno plotus. Ta sritis jų buvo pavadinta Juodąją Rusia. Valuiniečiai pastatė Naugarduką 1235 m. (PSRL,

II,    p. 775). Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai susikūrus, Mindaugas atsiėmė Gardiną ir Naugarduką, kurį valdė jo sūnus Vaišvilkas. Vėliau, Karijotas Gediminaitis, kurio sostinė buvo Geranainyse, valdė Naugarduko sritį (žr. J. Puzyna).

Lithuania Propriaarba Tikroji Lietuva kildinama iš Lietuves valstybės etninio branduolio. Po Gedimino mirties Lithuania Propria galima padalyti į dvi kunigaikštijas: DLK Algirdas valdė Vilnių ir Rytų Augštaičius; Trakų kunigaikštiją gavo DLK Kęstutis. Iš Jogailos Trakų kunigaikštijos užrašymo dokumento galima nustatyti ir tos valdos sienas, einančias nuo Livonijos sienos (Upytės) iki pat mozūrų Kobrynės, į rytus nuo Pagirio ir iki Punsko. Naugardukas tuomet dar tebebuvo Trakų kunigaikštijos dalis. Vytautas, kovodamas dėl savo teisių ir tėvonijos, save laikė teisėtu Trakų kunigaikštijos valdytoju ir nuo 1384 m. titulavosi “hercoge czu Tracken” (žr. A. Prochaska, Codex Epistolaris Vitoldi, 3.). Atskiri Vilniaus ir Trakų palatinatai buvo įkurti 1413.X.2, Horodlės aktu. 1565 m. buvo sukurtas Naugarduko palatinatas, arba vaivadija iš lietuviško Naugarduko pavieto ir gudiškio Slanymo, Valkavisko ir Klecko apskričių.

Sumažinti trinčiai tarp lietuvių ir rusinų, 1566 m. Didžioji Lietuvos Kunigaikštija buvo padalinta į lietuvių ir gudų vaivadijas arba palatinatus. Žemės, kuriose vyravo lietuvių kalba buvo priskirtos prie 3 lietuviškų palatinatų, o rusinų žemės buvo padalintos į 6 palatinatus. Vilniaus palatinatas susidarė iš Vilniaus, Ašmenos, Lydos, Ukmergės ir Breslaujos pavietų, o Trakų palatinatas iš Trakų, Gardino, Kauno ir Upytės pavietų. Vilniaus bei Trakų palatinatai buvo pavadinti Lithuania Propria arba la Vraie Lithuanie. Šis terminas buvo dažnai vartojamas norint atskirti Lietuvos žemes nuo gudiškųjų. Anot prof. Kazio Pakšto 83% Lithuania Propria gyventojų XVI a. kalbėjo lietuviškai. Toji Lithuania Pro-pria susidėjo iš Žemaičių kunigaikštijos — 23.000 km.²; Trakų vaivadijos — 31.300 km.²; ir Vilniaus vaivadijos — 44.300 km.² XVI a. pabaigoje toje teritorijoje daugiausia gyveno lietuviai. Tačiau, lietuviško elemento dar buvo Dysnos paviete (Polocko vaivadijoje) ir Naugarduko paviete (Naugarduko vaivadijoje). Iš viso kalbinės Lietuvos plotas buvo 114.000 km.²

Jau ir tuomet pietų ir rytų dalyse atsirado lenkų ir gudų kolonistų, bei dvariškių, tik jų elementas dar nebuvo gausus.

Nuo XV a. nedidelis skaičius lenkų amatininkų atsikėlė į Lietuvos miestus. Vietinė bajorija pradėjo lenkiškai kalbėti ir giminiautis su Lenkijos bajorais. Dar 1554 m. Vilniuje buvo vartojamos lietuvių, lenkų ir bažnytinė slavų kalbos. 1588 m. Lietuvos Statutas, kuris galiojo iki 1840 m., draudė lenkų bajorams įsigyti dvarus

Lietuvoje. Tik ketvirtosios kartos Lietuvoje gimęs lenkas bajoras įsigydavo lygias teises su lietuviais bajorais. Tat, Lithuania Propria laikais nebuvo jokio masinio lenkų persikėlimo į Vilniją.

1697 m. lenkų kalba tapo Lietuvos teismų ir kanceliarijų kalba, pavaduodama kanceliarinę slavų ir lotynų kalbas. Lenkėjimas sparčiai vyko Lietuvos bajorijoje ir miesčionijoje XVII ir XVIII a. Intensyvus, tačiau, valstiečių lenkinimas per dvarininkus ir dvasininkus vyko tik XIX a. Tikrų lenkų Lietuvoje buvo mažai, išskyrus tik pietinę Suvalkiją ir Balstogės sritį, kur apsigyventa mozūrų kolonistų. Amžių bėgyje, visgi, lietuviškasis elementas išnyko be pėdsakų lenkų ir gudų antplūdyje Balstogės - Valkavisko srityse. Ten, mat, veikė ne tik lenkinimas, bet ir masinis kolonizavimas.

Etnografinės Lietuvos rytų ir pietryčių ploto gudėjimas prasidėjo XVI a. (žr. A. Šapoka, 58 psl.). Gudai ir gudų tarmės skverbėsi į Trakų palatinatą palei Nemuną, einant Gardino link. Nežiūrint to, lietuvių kalbinės salos dar išliko Naugarduko apylinkėse net iki XX a. Anot J. Jakubowskio, gudų kalba pasiekė Lydos - Ašmenos -Pastovio liniją XVII a. pradžioje. Tačiau ir tada daugelis “gudų” buvo lietuvių kilmės. Jakubowskis tai sprendžia iš suslavintų lietuviškų pavardžių, lietuviškų vardų, užrašytų vietos inventoriuose Vileikos, Lydos, Ašmenos ir Gardino pavietuose (Jakubowski, Studya nad stosunkami narodowosciawemi ...)

Pagal 1793 m. padalinimo traktatą, nuo Lenkijos-Lietuvos Žečpospolitos Kotryna II atsiėmė “rusiškas” žemes, t.y. pravoslavų sritis. Dysnos ir Vileikos apskritys tada perėjo į rusų rankas, kadangi daugumas tų apylinkių gyventojų išpažino pravoslavų tikėjimą. Tačiau, reikia prisiminti, kad tuose pavietuose ir daugelis lietuvių išpažįsta pravoslaviją (žr. Lebedkino statistiką). 1842 m. Rusai grąžino Dysnos ir Vileikos apskritis Vilniaus gubernijai.

DEMOGRAFIJA

Teritorijos priklausomumą kuriai nors tautai dalinai sprendžia daugumos autochtonų tautybė, bei rasė. Archeologijos daviniai rodo, kad jau pirmaisiais šimtmečiais po Kr. lietuvių gentys gyveno Lithuania Propria ribose (W. Antoniewicz, 122 psl.). Anot H. Lowmianskio, priešmindauginė Lietuva užėmė 58.000 km.² plotą ir buvo gyvenama 170.000 autochtonų (arba 3 gyventojų į 1 km.², Lowmianski, II, 95). Nuo seniausių laikų Lietuvos rytų ir pietų pakraščiuose kunigaikščiai apgyvendindavo slavus (daugiausia gudus, Gardino ir Naugarduko apylinkėse). Žydai Lietuvoje atsirado Gedimino laikais. Vytautas apgyvendino 40,000 totorių Trakų, Ašmenos ir Lydos apylinkėse. Jų didesnė pusė išsikraustė į Ukrainą XVI a. viduryje. Daugumas, gi, likusiųjų totorių buvo vietos lietuvių ir gudų asimiliuoti.

Taigi, iki XVIII a. lietuviai sudarė daugumą Tikrosios Lietuvos gyventojų. Tik Suvalkijos dykroje DLK-čiai apgyvendino lietuvių, gudų ir mozūrų naujakurius ir ten gana anksti atsirado tautybių mišinys. Demografiškai žiūrint, XVII amžius Vilniaus vaivadijoje buvo nepalankus lietuvybei. 1654-1667 m. laikotarpis pasižymi karais su Maskva ir švedais. Tarp 1654 m. ir 1681 m. maskvėnai užima didesnę dalį Lietuvos. Jų antplūdžio pasėkoje siaučia skerdynės ir marai, kurie nuneša trečdalį Lietuvos autochtonų. Po Andrusovo sutarties pasirašymo Maskva užima Smalenską, Starodubą ir Černigovą. Daugelis gudų bėga iš tų sričių Lietuvon ir apsigyvena tarp Dysnos ir Vileikos, tuo būdu mažindami lietuvių nuošimtį tose apylinkėse. Išdygsta daug gudiškų naujų kaimų.

Didžiojo Šiaurės Karo metu (1708-1711 m.) marai ir badas vėl pražudo trečdalį Lithuania Propria autochtonų. Šis įvykis sudaro palankias aplinkybes lenkų ir gudų kolonizacijai rytinėje Lietuvoje. Vietos bajorai atsigabena lenkų dvariškių ir gudų valstiečių darbo jėgą. Tie darbininkai ir susimaišo su likusiais vietiniais.

Seniausieji pietinės Suvalkijos ir Gardino-Naugarduko sričių gyventojai buvo lietuvių giminė — jotvingiai (žr. Jerzy Nalepa, Jacwięgo-wie). Po 1710-11 m. maro lietuviai-dzūkai kolonizavo Seinų ir Augustavo tuščius plotus. Pagal 1861 m. statistiką Sokolkos šiaurės dalyje (Kapčiaukoje, Kuznicoje, Naujadvaryje, Jančoje, Sidroje, Kilmonuose ir Dambravoje) dar 7.000 gyventojų kalbėjo lietuviškai. Lebedkinas suskaičiavo 201.897 lietuvius Gardino gubernijoje. Prorusiškas etnografas Janžulas suskaičiavo 633.852 gyventojus Augustavo (Suvalkų) gubernijoje, iš kurių 230.000 buvo lietuvių. Dar 1866 m. lenkų etnografas N. Stolpianskis savo statistikoje lietuvių Gardino apskrity priskaitė 63%, o visoje Gardino gubernijoje gyventojų sąrašuose jis užrašė lietuvių 201.897 arba 25,6% gyventojų.

1914 m. Seinų apskrityje buvo 99.300 gyventojų. Jų tarpe lietuviai sudarė 59,71%, o sulenkėjusių lietuvių buvo 22,5%, viso — 82,21%. Anot M. Biržiškos Suvalkų apskrityje 1932 m. buvo 77.350 gyventojų, o jų tarpe — 61.300 lietuvių.

Vilnijos demografija buvo smulkiau išnagrinėta jau XIX a. Pirmasis mokslininkas, kuris sistematingai surinko duomenis apie Vilniaus guberniją buvo Michailas Lebedkinas. Lebedkinas panaudojo parapijų gyventojų sąrašus. Jis gyventojų tautybę sprendė pagal gimtąją kalbą.

Lebedkino statistika, 1862 m. %— a.) Lietuvių -Romos katalikų; b.) Pravoslavų; c.) Lenkų

Romos katalikai, kurie kalbėjo lenkiškai, Lebedkino buvo priskirti prie lenkų. Lenkų procentas, tokiu būdu, yra didelis Dysnos (43,4%), Vilniaus (34,5%) ir Vileikos (22,1%) apskrityse, nors tos apskritys yra toliausiai nuo etnografinės Lenkijos. Kadangi nebuvo jokio masinio lenkų kolonistų persikėlimo į Vilniaus guberniją, tai kyla klausimas, ar tie “lenkai” tik nebus lenkiškai kalbą lietuviai, dvarininkų lenkinami?

Rusų Imperinės Geografijos Draugijos narys, R. D’Erkertas, maždaug tuo pačiu metu, panaudojo statistikos komiteto ir parapijų davinius iš 1858 m. Būdamas sulenkėjęs vokietis ar prancūzas, D’Erkertas buvo linkęs palaikyti lenkų pretenzijas prieš rusus. Visvien, besilaikydamas kalbinio kriterijaus, jis patiekė davinius, kurie beveik sutampa su Lebedkino, atseit:

D’Erkerto statistika, 1863m.

Lietuvių .................... 386.000

Lenkų .................... 212.000

Rusų .................... 178.000

Žydų .................... 77.000

Vokiečių ............... 900

Kitų .................... 2.800

Viso 857.000

Rusų Generalinio Štabo karininkas A. Koreva 1861 m. surašė Vilniaus krašto gyventojus. Jo informacija buvo pagrįsta Fiskalinių Rūmų 1844-1858 m. daviniais, Petro Koeppeno 1857 m. reviduotais apskaičiavimais, Teodoro Narbuto etnografinėmis studijomis ir apskričių policijos bei dvasininkų patiekta statistika: Jis paruošė statistiką pagal apskritis, būtent:

Vilnius .................. 173.901

Trakai ................... 105.265

Ašmena ............... 128.666

Švenčionys .......... 104.358

Lyda .................... 107.787

Vileika .................. 110.356

Dysna ................... 110.831

Viso 841.099

Įsidėmėtina, kad jo skaičiai pagal apskritis beveik sutampa su Lebedkino ir D’Erkerto statistika. Lietuvių Koreva priskaitė 46%, arba 386.905. Imant Lebedkino, D’Erkerto ir Korevos davinių vidurkį, lietuviškai kalbančiųjų Vilniaus gubernijoje buvo apie 400.000 arba pusė gyventojų. D’Erkerto ir Korevos etnografinių žemėlapių sienos beveik sutampa: jos eina pro Breslaują, Pastovius, Ašmeną, Lydą. Dar reikia pridurti, kad abudu etnografai pripažino, jog kalbinė siena tarp lietuvių ir gudų buvo pravesta pagal valsčių gyventojų daugumos kalbą. Atseit, abudu etnografai pripažino, kad dar liko didelės lietuvių salos rytuose, už vadinamų kalbinių ribų.

Carinė Rusija dukart “oficialiai” surašė Vilniaus gubernijos gyventojus. Greta lietuvių atsirado įdomi kategorija gyventojų — “gudų katalikų”. (Unitai rusų buvo priskiriami prie pravoslavų.)

Vilniaus gubernijos statistika, 1897 m.

1909 m. rusų policija surašė Vilniaus gyventojus:

Iš pastarųjų lentelių matome, kad Vilniaus gubernijos gyventojų skaičius padidėjo, o lietuvių sumažėjo. Anot oficialiosios statistikos, 1897 m. Vilniaus gubernijoje buvo 276.226 lietuvių, o 1909 m. tik 231.828. Vadinasi, lietuvių sumažėjo 45.000! Nuostabu, kad lenkai padvigubėjo: 1897 m. — 77.274 lenkai, 1909 m. — 188.931 lenkas! Per šitą laikotarpį, tačiau, nebuvo jokio masinio lenkų antplūdžio į Vilniją. Taip pat ir gudų skaičius padidėjo. Kokia priežastis? Rusifikacijos šalininkai laikė gudus rusais, tatai jie ir stengėsi pasisavinti slaviškai kalbančius gyventojus. Buvo ir kitų priežasčių.

Nuo 1874 m. rusų mokslininkai priėmė gimtąją kalbą, kaip tautybės kriterijų. Be to, buvo

Etnografinės Lietuvos rytinės ir pietinės sienos, pagal dr. A. Budreckį (Iškarpa iš The National Geographic Magazine žemėlapio — atlas plate 38, Sept. 1958.

dar ir politinių sumetimų. Sulenkėję viršaičiai (starostos) ir kunigai patiekė savą statistiką valdininkams. Kadangi Stolypinas kėsinosi įvesti zemstvų santvarką Vilniaus gubernijoje, tai dvarininkai ir dvasininkai stengėsi išplėsti savo įtaką Vilnijoje, norėjo įrodyti rusams Vilnijos lenkiškumą.

Tarp 1861 m. ir 1897 m. gubernijos gyventojų skaičius padidėjo 90%. Būtų buvę natūralu padidėti ir lietuvių skaičiui. Tai yra, iki 1897 m. lietuvių turėjo būti 418.880 (Lebedkino skaičius) + 376.920 (90%), arba 795.800. 1897 m. rusų statistika užrašė lietuvių tik 279.877. Kitaip sakant, 515.923 lietuviai išnyko. Įdomu, kad lenkų skaičius staiga padidėjo ir kad atsirado “gudų katalikų” kategorija. Laikotarpio istorija liudija, kad po 1864 m. įvyko intensyvus rusinimas ir per bažnyčias lenkinimas, kadangi “gudų” arba slavų kalba buvo lingua franca, kuria valstietis galėjo susikalbėti ir su rusu valdininku ir su lenkų dvarininku bei dvasininku. Lietuvių tautinis sąmoningumas buvo nuslopintas ir atsirado tuteišų arba slaviškai kalbančiųjų kategorija.

Kadangi daugumas gudų buvo pravoslavų konfesijos, tai tuteišus galima laikyti slaviškai kalbančiais lietuviais. Tą pripažino ir žymus gudų etnografas Karskis, kuris savo studijoje daleidžia, kad Vilniaus gubernijoje gudų buvo tik 24,3% gyventojų (Beloruss, 5 psl.). Apie tuteišus Karskis rašė: “Gudų srities sienas aptarti mums padeda išimtinai kalba; to pasėkoje, pvz., tie lietuviai Vilniaus gubernijoje, kurie šiuo metu kalba tiktai gudiškai, pas mus yra priskirti prie gudų .. . Tuo būdu, žemiau apibrėžta sritis greičiau priklauso gudų šnektai, kaip tautai.”

Antropologiškai žiūrint, vakariniai gudai yra iš tikrųjų suslavėję lietuviai ir jų sritis yra lietuviška. Pagrįsdamas savo studiją Pirmojo Pasaulinio karo belaisvių duomenimis, austrų antropologas Heschas padarė sekančią išvadą: “Die Litauer wanderten auch aus östlicherem Gebiet in ihr heutiges Wohngebiet ein. Das westliche weissrussische Gebiet war litauisch besiedelt. Die westlichen Weissrussen sind sicher grossenteils russisch-sprechende Litauer.” (Hesch, 4 psl.).

Imant Lebedkino ir Korevos gana objektyvų gyventojų surašymą pagrindu ir išlaikant lietuvių-bendrų gyventojų santykį, galima išvesti lietuvių kilmės žmonių skaičių šitaip:

Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, jie stengėsi politiniais sumetimais įrodinėti, jog Vilnijoje yra maža lietuvių. 1921 m. jie užrašė tik 69.000

lietuvių, o 1931 m. 83.000. 1931 metais lenkai pripažino, kad Vilniaus ir Gardino srityse buvo 948.000 gudų arba tuteišų. Jei tose srityse buvo 324.700 gudų pravoslavų, tai likusieji 624.700 tuteišių buvo katalikai. Nėra abejonės, kad didesnė pusė tų tuteišių yra lietuvių kilmės. Be to, vadinamų lenkų didelis skaičius Vilniaus vaivadijoje kelia abejonių, kadangi lenkais buvo laikomi visi, kurie tik mokėjo lenkiškai kalbėti.

Besiremdama kalbiniu argumentu, Sovietų Sąjunga grąžino Lietuvai didesnę dalį Vilniaus apskrities. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Maskva pasiūlė taipogi grąžinti 6 apylinkes: Švenčionių, Vidžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Rodūnios (7.200 km.² su 300.000 gyventojų), kuriuose lietuviai sudarė didžiumą gyventojų. Tačiau, politiniais ir strateginiais sumetimais jie tegrąžino tik Adutiškio ir Švenčionių apylinkes.

Vokiečių okupacinė valdžia pravedė gyventojų surašymą 1942 m. gegužės 27 d. darbo jėgos reikalams. Jų statistika parodė, kad lietuviai sudarė sekančią proporciją:

Prie Lietuvos prijungtoje Vilnijoje buvo 309.494 lietuviai. Lenkų buvo 324.757. Atskaičius 73.371 lenkų kolonistų ir karo belaisvių, vietinių lenkų buvo 251.386. Beje, vokiečiai dar planavo priskirti prie Lietuvos Pastovio, Varpuvos, Drujos ir Breslaujos apylinkes, kur jie rado lietuvių daugumą.

Žiūrint iš religinio taško, vietiniai Romos katalikai Vilnijoje yra lietuviai, o pravoslavai ir buvę unitai (Rytų apeigų katalikai) yra gudai. Pagal prof. Pakštą, religinė siena, kuri skiria lietuvius katalikus nuo gudų pravoslavų yra pravedama taip: Nuo Dauguvos eina į pietus palei 1920 m. sutarties sieną (Brėslauja - Pastovis - Naručio ežeras) iki Smurgainių; tada ji pasuka į vakarus pro Ašmeną ir eina vėl į pietus iki Nemuno. Po to, siena eina palei Nemuną, pasuka ties Ščiučinu į šiaurę ir eina palei Katros upę Druskininkų link. Paskui, ji vėl kerta į pietus Bebros upės link, palikdama Gardino miestą pravoslavų pusėje. Taipogi yra ir katalikų salų, kurios sutampa su lietuvių kalbos salomis: Prozorokai, Glubokai, Golubičiai, į pietus nuo Vileikos palei Beržūną, Naugardukas, Zietela, į pietus nuo Gardino miesto, palei Svisločiaus upę.

KALBOTYRA

Autochtonų kalba ir tarmės yra svarbus kriterijus, nustatant teritorijos tautybę. Etnografinėje Lietuvoje — tiksliau Lithuania Propria — iki XVIII a. vyravo lietuvių kalba. Po 1697 m. lietuvių kalba pradėjo nykti pakraštinių žmonių šnektoje. Visvien, kalbinėms sienoms ir susitraukus, dar išliko kalbiniai paminklai, kurie rodo teritorijos lietuviškumą. Prie kalbinio kriterijaus prisideda vietovardžiai. Seniausi vietovardžiai yra vandenvardžiai, o po jų eina gyvenvietės prie upių, kalvos, milžinkapiai ir t.t. Suvalkijoje, Gardine ir Vilniaus krašte vandenvardžiai yra lietuviški, ypač upės su galūnėmis -ija. Lietuviuose ežerai turi vyriškos giminės pavadinimus.

Anot etnografo Stalšans, 61% Pripetės intakų (nuo Pinos iki Lanės) turi jotvingių-lietuvių kilmės vardus (Pripetė, Pina, Jesiolda, Strumena, Tembrą, Vinecė, Nočus, Labė). 16 iš 26 Narevo intakų turi lietuviškus vardus, kaip antai: Rudava, Kluona, Lutauna, Nareva, Rudna, Liza, Lukna, Supraslis, Langa, Nereslis, Šlija, Bebras, Sidrą, Alšė, Lukas, Visa.

Tyrinėjant Lietuvos pietų ir rytų pakraščių vandenvardžius, sekantieji yra rasti lietuvių kilmės:

Dysnos apskrityje:upės — Dysna, Druja, Juoda, Degilas, Gulbija, Viešnys, Servečiai; ežerai — Dedynas, Aukšlys, Vašys.

Vileikos apskrityje:upės — Rakyta, Spengla, Smerdija, Ilgija, Iža, Vilija, Piemenė, Naročia, Užla; ežerai — Naročius (gudai dar vadina jį Moržalitevska), Medilas, Švokštas, Ašmenėlė, Uoksna, Smaltas.

Maladečino apskrityje:upės — Uša, Balta.

Valažino apskrityje:upės — Isločius, Šilvė, Beržūna, Gauja, Alšia, Velžė, Kliava, Lazūna, Juoda, Dzitva.

Naugarduko apskrityje:upės — Balaitė, Plisa, Zietela, Osa, Rūta, Jatra.

Ščiutino apskrityje:upės — Turija, Neviša, Spaža, Katra, Šventyčia.

Gardino apskrityje:upės — Gardine, Asužė (Ožė), Mėta, Dorupis, Grūda, Versminis, Ratnyčia, Juodupis, Birva; ežerai — Grūdas, Salotas, Beržtas, Ilgis, Lytežeris.

Sokolkos-Kuznicos apskrityje:upės — Verecija, Svisločius, Alšė, Bebra, Sidra, Lašišinė, Akmena, Juodoji Ančia.

Augustavo apskrityje:upės — Mėta, Sainas, Sainelis, Kaina, Vilkuša, Tainas, Ančia; ežerai — Širvas, Baltasis.

Vietovardžiai

Pietinė ir vakarinė Vilnija yra dzūkų kraštas. Norvegų filologas O. Brochas užtiko dzūkų tarmę 1895 m. Žirmūnuose, Bastūnuose ir Lydoje. M. J. Grinblato teigimu, sritis tarp Ašmenos ir Breslaujos yra augštaičių teritorija, o sritis tarp Ašmenos - Naugarduko ir Gardino buvo dregovičių suslavintų jotvingių. Anot Grinblato (žr. “K voprosu ob učastii litovcev v etnogeneze belorusov), daugelis Dysnos ir Vileikos gudų katalikų esą turį lietuviškas pavardes. Gausybė vietovardžių turi galūnes -iski, t.y., -iškis, -iškiai, -iškė, -iškės, kas liudija jų lietuviškąją kilmę. Visuose etnografinės Lietuvos pakraščiuose galima rasti lietuviškų vietovardžių. Svarbesni vietovardžiai duodami pagal apskritis:

Dysnos apskrityje:Dysna, Girstūnai, Graužė, Lipnagai, Žymgala, Saulukai, Saučionys, Lepeikiai, Kapteliai, Švila, Stašiuliai, Serpučiai, Pašvilė, Lieplėnai, Dailydavas, Kęstučiai, Pestūnai, Gediminavas, Treskūnai, Žerstvė, Armanavičiai (Germanavičiai), Dokšyčiai, Druja, Juodai, Rimkai, Bareikiai.

Vileikijos apskrityje:(vardas kilęs iš Vilijos upės), Mikališkės, Nestoniškės, Užnarotė, Spengla, Žadiškės, Vaistamas, Jukantai, Iža, Švedai, Žarai, Rabūnai, Latygala.

Maladečinos apskrityje:Anot plk. J. Vėgėlio senuose dokumentuose miestas pavadintas Meldėnai. 1389.XII.16 Dimitras Kaributas gavo Maladečiną, kuri tuomet kronikoje buvo pavadinta Meldany. Vietovardžiai: Gruzdavas, Lebedžiai, Užumedis, Ardilava, Palačionys, Lūšenai, Uša.

Valažino apskrityje:(miestelio vardas kilęs iš Velžės upės); Lugamėnai, Lazūnai, Gudenionai, Salos, Valdžikai, Pasaliai, Babrėnai, Joskūnai, Užberžis, Vyšniavas, Surviliškės, Trobos, Jurotiškės, Bežemiai, Dervagiai, Daunoriai, Jančiūnai, Uosgiriai, Šeškai, žŽidžiūnai, Pašviliai, Bokštai, Dora, Daubeniai, Peršojys.

Naugarduko apskrityje:Rūta, Zasečiai, Zietela, Dainava, Pagiriai, Kupiškiai.

Ščiutino apskrityje:Mastai, Arba, Panemuniai, Dirvonys, Skribonys, Gaudava, Sen. Vosyliškės, Naujadvaris, Jokūbonys, Užubalis, Mikeliškės.

Gardino apskrityje:Skidlius, Kamantavas, Juronys, Ožiai, Virtališkės, Grandys, Marcinkonys, Pervalkas, Periamas, Indūra, Ašuža, Beržtai, Ežeronys.

Sokolkos- Kuznicos apskrityje:    Sakalėnai, Kilmonai, Eismantai, Maselionys, Aleksyčiai, Sidra, Naujadvaris.

Augustavo apskrityje:   Žarnava, Jominiai, Riglaukiai, Babras, Adomonys, Karužai, Silvanonys.

LIETUVIŲ KALBOS SIENOS

XIX a. lietuvių kalbos sienos pradėjo gana greit trauktis. 1827 m. Kazimieras Tyšinskis, aprašydamas Vileikos gyventojus, teigė, kad “lietu-

viškai žmonės kalba už Rakytos upės. Ta kalba net kunigai sako jiems pamokslus.”

Etnografas M. Balinskis rašė, kad 1849 m. lietuvių kalbą žmonės dar vartojo dešiniajame Nemuno krante, bet jau Vilniaus apskr. pietų dalyje maišėsi gudų ir lenkų kalbos. Trakai buvo beveik vien tik lietuviški. Lietuvių kalba išnyko iš Ašmenos miestelio, Alšėnų ir Vyšniavos. Lydos apskr. žmonės dar kalbėjo lietuviškai Beniakonyse, Eišiškėse, Žirmūnuose ir prie Dzitvos upės; už Lydos jau daug kur tuteišiai pradėjo kalbėti slaviškai (po prostemu).

Suvalkijoje Teodoras Narbutas vedė kalbos liniją per Bakalajiavą į rytus Rospudos upe iki Baltojo ežero prie Augustavo, pro Studeną, Juodąją Ančią iki Nemuno.

Pagal 1905 m. Vilniaus Žinių žemėlapį, lietuvių kalbos linija ėjo nuo Drujos pro Vidžius, Pastovį, Svyrius, Žadiškes, Ašmeną, Dieveniškes, Subatninkus, Armoniškes, Žirmūnus, Užubalį, Sapackinę, Beržninkus, Seinus, Punską iki Galdapės. Bet dar iki pastarojo meto yra likę lietuvių salų į rytus nuo tos linijos. Dar prieš Didįjį karą Gluboko turguje valstiečiai tebekalbėjo lietuviškai. Anot 1936 m. Sovietų Akademijos Minske žemėlapio, 1936 m., pagal sovietų davinius (volosti s litovskim naseleniem po dannym našei kartoteki), Brėslaujos apskrity vyravo lietuvių kalba sekančiuose valsčiuose: Breslaujos, Apso, Pelekų, Vidžių, Kamojo, Lentupio, Gervėčių, Benakaimio, Varanavo. Dysnos apskrityje tebebuvo lietuvių salos Gruzdavos, Miorų, Golubičių, Armanavičių ir Prozorokų valsčiuose.

Vileikos apskrityje, prie pat Vileikos, 1941 -1944 m. 10 kaimų dar kalbėjo lietuviškai. Taipogi ir Krivičių kaimo gyventojai dar kalbėjo lietuviškai. 1961 m. Žadiškių apylinkėse dar 20 kaimų kalbėjo dzūkiškai.

Nors Maladečinos gyventojai yra sugudėję arba laiko save tuteišiais, 1957 m. Sovietų surengtoje dainų šventėje Maladečinos vietiniai žmonės pasirodė su lietuviškomis dainomis.

Valažino apskrityje, Lazūnų valsčiuje, iki XX a. buvo lietuvių kalbos sala iš 15 kaimų. Anot Myk. Biržiškos, Valažino apskrityje, tarpukary (1919-1940), 12.348 gyventojų dar kalbėjo lietuviškai. Ščiutino apskrityje Naujadvario, Arlios, Astrynos, Ščiutino, Vosyliškių, Roženkos valsčių gyventojai kalba lietuviškai. Naugarduko apskrityje yra lietuvių salos Zietelos, Zasečių ir Pagirių apylinkėse.

Halinos Turskos studija apie lenkų tarmę Vilniaus ir Švenčionių apskrityse įrodo, jog Vilniaus krašto lenkai, tai, daugumoje, sulenkėję lietuviai, o ne žmonės, atkeliavę iš etnografinės Lenkijos. Lietuvių įtaka į vietos lenkų šnektą yra gana ryški. Pavyzdžiui, vietiniai taria “k” vieton slaviškai “ch”: kokac, kodz, kmiel (kochac, chodz, chmiel). Vilniaus lenkų kalboje nėra bendrinės giminės, jos vieton naudojama vyriška giminė, pvz.: vilniečiai taria “ten miasto” (plg- liet. tas miestas), vietoj “to miasto”.

Vilnijos “gudiškos” tarmės yra lietuvių ir lenkų kalbų įtakoje. Gardino - Ašmenos - Lydos apskrityse gudai kirčiuoja dzūkiškai. Gudų tarmės greičiausia yra tuteišių žargonai, o ne lenkų ar gudų tikrosios tarmės. Vilnijos tarmės primena kun. Burbos užrašytą “Tėve mūsų” maldą: “Vina Ojca i Sina ir Duka sviętago, Omen. Jėzau Kristau. Ojčė nas, kuri jest niebik, senei imin Toje, boc volik stoja, ajce niebik, tak ir žeme, kleba našiaga paušedniaga daj nam dzisa i odpušč naša vinia, jak i mi adpuščaem svoim inavaicam, alia nas zbab oda všago žlago, Omen.”

Visi šie faktai liudija, kad Vilnijos gyventojų slaviški žargonai yra XIX a. lenkinimo ir rusinimo politikos padariniai. Dar ir šiandieną etnografinės Lietuvos rytų ir pietų pakraščiuose tebėra lietuvių kalbos salų.

TAUTINĖ IŠRAIŠKA

Lojalumo tam tikrai tautai išraiškos yra svarbus faktorius sprendžiant teritorijos gyventojų tautybę. Nežiūrint smarkaus lenkinimo ir rusinimo, etnografinės Lietuvos ir net jos pakraščių gyventojai, dar ir XX a. dažnai, ar tai politiškai, ar tai kultūriškai vis pareiškia savo lietuviškumą. 1905 m. Gardino lietuviai prašė vyskupą, kad bažnyčioje būtų įvestos lietuviškos pamaldos. 1905 m. kun. Ignas Šopara klebonavo Dysnoie; jo parapijiečiai skaitė ir kalbėjo lietuviškai. Tokių pavyzdžių galima surankioti iš kiekvienos rytų ir pietų etnografinės Lietuvos apskrities.

Pirmojo Pasaulinio karo metu Gluboke veikė Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. XX a. Ikaznės žmonės dar kalbėjo lietuviškai. Ten veikė kun. Buivydas, kuris platino lietuviškas knygas. 1919 m. vasarą Ikaznės gyventojai prašė, kad jų miestelis būtų įiungtas į Lietuvos valstybę. Ikaznės gudai ir lietuviai savanoriais stojo į Lietuvos kariuomenę.

Lietuvos respublikai atsikūrus, visa eilė pietinių ir rytinių vietovių pareiškė norą įsijungti į Lietuvos valstybę. Štai žymesni pavyzdžiai: Seinų gyventojai 1919.VII.6 suorganizavo lietuvišką administraciją. 1920.VII. Seinų gyventojai atsikratė lenkų ir paprašė, kad Lietuvos kariuomenė užimtų miestelį. 1920 Varanavo ir Gardino gyventojai paprašė Lietuvos kariuomenę užimti tuos miestus. Gyventojams paprašius, Lietuvos kariuomenė užėmė Stabiną (1920.IX.4) ir Lipską (1920.VIII.20). Rapolas Skipitis savo atsiminimuose rašo, kad 1920 m. nustatant sienas, 3 delegatai iš Šarkauščinos atėjo pas jį į Vidžmorę ir pareiškė: “Lietuvos siena šiaurėje turėtų prasidėti ne nuo Drujos, bet nuo Drisos ir eiti į pietus pro Armanavičius ir Gluboką . . . traukia mus dabar labiau prie lietuvių negu rusų.” (Skipitis, 299-300 pp.).

Lenkų okupacijos metu, nežiūrint žiaurios pilsudskininkų polonizavimo politikos, Vilniaus krašte veikė 350 lietuviškų pradžios mokyklų, 30 darželių, 2 gimnazijos ir mokytojų seminarija. Šv. Kazimiero draugija turėjo 476 skyrius (37 skyriai Gardino apskrityje). 1928 m. buvo 20 lietuvių mokyklų Gardino apskrityje, 11 mokyklų Ašmenos apskrityje ir 2 mokyklos Lydos apskrityje (Šapoka, 135 psl.). Įvairiuose valsčiuose lietuviai prašė savų mokyklų, bet lenkų švietimo įstaigos jų norų netenkino ir dar net uždarinėjo veikiančias mokyklas.

Vokiečiams užėmus visą Lietuvą, 1941-44 m. Gardine, Lydoje, Marcinkonyse, Pariečėje, Pervalke, Ratnyčioje, Ašmenoje atsirado lietuvių komitetai. Dalys Breslaujos, Ašmenos, Gardino ir Lydos apskričių dėl aiškaus lietuviškumo buvo vokiečių prijungtos prie Lietuvos. 1942-1943 m. Gardino apskrityje veikė 26 lietuvių mokyklos, Lydos apskrities lietuviai planavo įsteigti 37 mokyklas. Tačiau sovietų grįžimas užgniaužė tautinę veiklą. Sovietų 1946 m. statistika vistik pripažino, kad dar esą lietuviškų kaimų netoli Ašmenos, Lydos ir Naugarduko. Nors šiandieną nyksta lietuvių kalba rytuose, daugelis vadinamų tuteišių, kurie pasivadina “katalikais”, pripažįsta, jog jų tėvai ar seneliai esą buvę lietuviai, arba mokėję lietuviškai, ogi jie patys esą “vietiniai”. Šiandieną tose srityse vyksta smarkus rusų kolonizavimas, net gudams gresia nutautinimo pavojus. Pagal 1959 m. Sovietų gyventojų surašymą Gudijos vakarinėse srityse dar 40.000 žmonių tebekalba lietuviškai. Kitų lietuvių autochtonų likimas nėra aiškus.

BIBLIOGRAFIJA:

W. Antoniewicz, “Czasy przedhistoryczne i wczesnodziejowe ŽiemįWilenskiej,” Wilno i Ziemia Wilenska, I, 1930.

M'chal Balinski, Historia Miasta Wilna. I (1836), II (1837).

Algirdas Budreckis, Demographic Problems of Vilnius Province, 1860-1960 (rankraštis, 1963).

Samuel Cross, The Russian Primary Chronicle, Boston, 1930.

R. D’Erkert, Atlas Etnographique de provinces habitées en totalité ou en partie par les Polonais, St. Peterburg, 1863.

Jan Dlugosz, Historiae Poloniae Annales Poloniae, II, Krakow, 1873.

M. J. Grinblat, “K voprosu ob učastii litovcev v etnogeneze belo-rusov,” Trudy Pribaltiskoi objedinennoi kompleksnoi ekspe-dicii I-II, Moskva, 1958-59.

Michael Hesch, Letten, Litauer, Weissrussen, Wien, 1933.

Jan Jakubowski, “Powiat grodzienski w XVI w.,” Prace Komisji Atlasu Historycznego Polski, III, 1934.

—    “Studya nad stosunkami narodowosciawtmi na Litwie przed Unią Lubelską, 1912.

M. Janžul, Dokumenti obiasniaiuščije istorii zapadnorusskago kraja i ego otnošenia k Rossii i Polše, St. Peterburg, 1865.

A. Kaminski, Jacwiez, Lodz, 1953.

Evfremii F. Karsky, Belorussy, I, Varšuva, 1903.

A. Koreva, Materialii dlia geografu i statistiki Rosi, sobrannie oficerami generalnago štaba Vilenskoi gubernii, 1961.

Mikhael Lebedkin, O plemennom sostave narodoselenija zapad-nago kraja Rossiskoi Imperii, 1863.

H. Lowmianski. Rys historyczny wojewodztwa nowogrodzkiego w jego dzisiejszych granicach, 1935.

—    Studya nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, II, 1932.

Werner Markert, red., Polen, Koeln, 1959.

Jerzy Nalepa, Jacwiçgowie, Bialystok, 1964.

Kazys Pakštas, “Changing Population in Lithuania’’, Lituanus No. 1(10) New York, 1957.

—    “National and State Boundaries’’, Lituanus, Vol. 3, New York. 1959.

Henryk Paszkiewicz. The Origin of Russia, New York, 1954.

Polnoe Sobrannie Russkich Letopisei, I, II.

A. Prochaska, Codex Epistolaris Vitoldi, 1882.

Vygandas Purickis, “Vilniaus krašto lietuvybė’’, Mūsų Vilnius. No. 22-24, Kaunas, 1931'.

J.    Puzyna, ‘.Korjat i Korjatowiczi’’, Atheneum Wilenskie. 1930.

K.    Stalšans, Latviešu un lietuviešu austrumu apgabalu likteni, Čikaga, 1958.

Adolfas Šapoka, Vilnius in the Life of Lithuania. Toronto, 1962.

Halina Turska. “Język polski na Wilensczyzne’’, Wilno i Ziemia Wilenska, I. 1930.

Bronus Zumeris, “Lietuvos sienos prie Vilniaus vartų’’, Tėvynės Sargas, 1965 1(26).