Partizanai: Istorija ir dabartis

ŠIRVINTŲ MIESTO IR APSKRITIES KARO KOMENDANTŪRA

P. GUDELIS

Jau septinti metai, kai skaitau KARĮ, bet nesu pastebėjęs jame nei vieno straipsnio apie karo komendantūras. O Lietuvos kūrimosi laikais jos turėjo didelės reikšmės ir buvo steigiamos kiekvienoje apskrityje.

Man teko 1919 m. įsteigti Joniškėlio aps. karo komendantūrą, trumpą laiką kartu eiti Biržų aps. karo komendanto pareigas ir abi komendantūras sujungti į Pasvalio aps. komendantūrą. Apie jas gal teks vėliau parašyti, jei prieisiu prie Joniškėlio partizanų istorijos. Po to, buvau paskirtas Širvintų m. ir aps. karo komendantu. Tai buvo gal vienintelė Lietuvos istorijoje komendantūra be “miesto ir apskrities”, nes lenkai pasiskubino tą sritį pagrobti pirmiau negu aš spėjau ją perimti.

Skaitant KARĮ teko pastebėti, kad apie komendantūrų vaidmenį ir komendantų veiklą gana klaidingą supratimą turi net buvę žymesnieji karininkai, visą laiką ištarnavę kariuomenės daliniuose bei jos štabuose. Todėl manau bus pravartu seniesiems priminti, o jaunajai kartai plačiau papasakoti apie karo komendantūrų instituciją apskritai.

Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą teko vykdyti bekovojant su į ją besibraunančiais priešais — komunistais rusais ir lenkais bei bermontininkais. Jaunai valstybei grėsė ne tik išoriniai pavojai, bet ir įvairūs priešai, bei negerovės šalies viduje. Ilgus metus vokiečių okupuotos Lietuvos gyventojai buvo labai demoralizuoti. Buvo viskas draudžiama, tai gyventojai tų draudimų mažai tepaisė. Buvo manoma, viskas leistina, tik nereikia įkliūti. Kadangi gyventojams buvo draudžiama laikyti ginklus apsigynimui, priviso plėšikų gaujų. O vokiečiai visai nesirūpino juos gaudyti. Daugelyje vietų gyventojus terorizavo pabėgusieji iš vokiečių nelaisvės buvę rusų kareiviai, vadinami “plienčikai”. Rusijoje gyvenusių lietuvių tremtinių ir karių dalis, revoliucijos metu užsikrėtė komunizmu. Taigi, grįžusiųjų tarpe buvo ir komunistų agentų, kurie slaptai telkėsi ir ruošė dirvą jų laukiamiems rusams. Buvo sulenkėjusių lietuvių, kurie netikėjo į Lietuvos atstatymą ir rūpinosi Lenkijos įsigalėjimu. Jie agitavo prieš laikinąją vyriausybę ir verbavo jaunus vyrus į Lenkijos kariuomenę.

Skaityti daugiau: ŠIRVINTŲ MIESTO IR APSKRITIES KARO KOMENDANTŪRA

LIETUVIŲ LAISVĖS KOVOS AMŽIŲ BĖGYJE

J. PUZINAS

Laisvė yra didžiausia atskiro individo, tautos ir visos žmonijos vertybė. Be laisvės neįmanoma jokia kūryba ir tuo pačiu pažanga. Laisvė žmogui yra įgimta, jis veržiasi į ją, o pavergtas — skursta ir nyksta. Laisvė yra tiek brangi, kad jai išsaugoti ir ginti nesigailima didžiausių aukų, įskaitant ir brangiausią gyvybės auką. Egoistiniais sumetimais dažnai kėsinamasi į atskiro žmogaus ar net tautos bei valstybės laisvę. Tada kyla ilgų ir atkaklių kovų dėl laisvės, to neįkainojamo turto. Gražiausios ir garbingiausios kovos — kovos dėl teisės ir tautos laisvės. Visais laikais jos nužymėtos geriausių tautos sūnų kančia ir krauju. Ir visas lietuvių tautos gyvatos kelias yra nužymėtas kovomis dėl laisvės, nuo pat lietuvių tautos susidarymo prosenovėje iki šių dienų, kada Lietuva klastingo ir žiauraus rytų kaimyno yra parklupdyta, engiama ir naikinama.

Lietuvių tautai buvo lemta apsigyventi ant didžiojo kelio tarp Rytų ir Vakarų, kur kertasi dviejų labai skirtingų pasaulių kultūros ir idėjos: iš vienos pusės nuolat grasė mūsų tautai germanų veržimasis į Rytus, beieškant gyvenamosios erdvės ir dar neišnaudotų turtų, iš kitos pusės veržėsi slavai, kurių ekspansija ilgainiui įgijo imperialistinį pobūdį. Ir vienų ir kitų kaimynų veržimasis į Lietuvos kraštą prasidėjo dar proistorėje. Slaviškoji banga, įsisiūbavusi VII amžiaus pradžioje, ilgainiui užliejo didelius toli rytuose nusikišusius lietuvių gyvenamuosius plotus. Pakraštinių sričių gyventojai dingo slavų bangose. Apie lietuvių bei jų artimųjų giminaičių sodybas teliudija išlikę upių ir ežerų vardai, kurie siekia aukštutinę Volgą, sritis į vakarus nuo Maskvos ir Kursko, pietuose Černigovą ir Pinską, o vakaruose atskirų vietovardžių aptinkama net už Vyslos, Pamaryje. Vieną lietuvių giminės atplaišą galindusmini ir rusų XI-XII amž. metraščiai.¹ Pagal Ipatijaus metraštį, tuo metu galindai tebegyvenę prie aukštutinės Protvos, ties Možaisku, į vakarus nuo dabartinės Maskvos.

Lietuviai ypačiai nuo XII amž. pradžios ėmė puldinėti slavų gyvenamas sritis. Livonijos kronikininikas Henrikas rašo, kad lietuviai savo žygiais jau XII amž. pradžioje gąsdinę visas kaimynines tautas, o “rusai bėgdavo per miškus ir kaimus, kai tik išvysdavo kad ir nedaugelį lietuvių, kaip bėga kiškiai pamatę medžiotoją” (Et fugerunt Rutheni per silvas et vilias a facie Lithuanum licet paucorum, sicut fugiunt lepores ante faciem venatorum).² Todėl ir nenuostabu, kad

P. Laskausko medžio drožinys — Kunigaikštienė Gražina

1219 metais Volinijos-Haličo kunigaikštienė Romanovienė sudarė taikos sutartį su dvidešimčia Augštaičių ir Žemaičių kunigaikščių. Vyresniųjų kunigaikščių tarpe dalyvavo jau Mindaugas su savo vyresniuoju broliu Dausprungu, Živinbutas, Daujotas ir Vilikaila.³ Netrukus Mindaugas ėmė plėsti savo valstybės ribas rytuose ir pietų rytuose. O Vytauto laikais, kaip žinia, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos riba siekė net Juodąją jūrą. Tačiau ši milžiniška Lietuvos ekspansija į tolimuosius slavų kraštus neišplėtė jos etnografinių ribų: lietuvių branduolys tebegyveno savo senosiose žemėse, o užimtuosius kraštus valdė Didžiojo Kunigaikščio šeimos nariai, dažniausiai broliai, ar artimi patikėtiniai — vietininkai, kurie ilgainiui ir patys nutausdavo svetimųjų tarpe. Ir tie Lietuvos žygiai į tolimąsias rusų žemes pareikalavo daug aukų; pasiekta gražių pergalių, bet neapsieita ir be skaudžių pralaimėjimų.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ LAISVĖS KOVOS AMŽIŲ BĖGYJE

APIE VARĖNOS POLIGONO STOVYKLĄ 1941 METAIS

(Prisiminimai)

A. GRIGAITIS

RYŠIŲ KUOPA

Gegužės mėn. pradžioje, 1941 m., į Varėnos poligono stovyklą buvo atsiųstas ryšių kuopos būrys su vadu vyr. leitenantu N. Jis buvo suvalkietis, kilęs nuo Kudirkos Naumiesčio. Būrys pasistatė palapinę prie pat sanatorijos miško ribų. Kartu su savo kareiviais, palapinėje apsigyveno ir jų vadas. Nors naktys dar būdavo šaltos, tačiau jauniems vyrams — tai ne vargas.

Vyr. ltn. N. padarė mums į sanatoriją vizitą. Mes, ta proga, jį pakvietėme dažniau pas mus apsilankyti vakarais. Po dienos užsiėmimų, karininkui buvo gera proga praleisti vakarus savųjų tarpe, o mums buvo malonu turėti svetį, su kuriuo buvo galima laisvai ir atvirai pasikalbėti, nes mūsų politinės pažiūros buvo vienodos. Taip mūsų svetys, taip ir aš pats, buvome laikomi “trefni”, nepatikimi tarybų valdžiai.

Varėnos sanatorijoje turėjome raštininką, rusą imigrantą, vedusį lietuvaitę, kuri ėjo šeimininkės pareigas sanatorijoje. To raštininko, jau pagyvenusio žmogaus, širdis, atrodė, buvo Lietuvai svetima. Kartą, net pats Sveikatos departamento direktorius buvo pataręs juo atsikratyti. Tačiau, sanatorijos šeimininkės vyro, dėl jų gausios šeimos, nekliudžiau. Vėliau yla išlindo iš maišo. Jis pats pasigyrė, jog visą laiką buvęs sovietų agentas Lietuvoje. Vėliau, už gerą, jis man atsilygino parašydamas ant manęs skundą rusų saugumui, būk tai aš žeminąs raudonąją armiją. Mat, rusų kariuomenės žygio į Lietuvą, į bazes, metu, stebėjau prie plento jų judėjimą. Teko tada matyti raudonosios armijos motociklą — plerpynaitę. Mūsų raštininkas nugirdęs mano pašaipą apie tą sovietų karinį motociklą, to neužmiršo . . .

Dažnai lankantis pas mus ryšių būrio vyr. leitenantui, raštininkas pradėjo šnipinėti po mano buto langais, ar aš, kartais, nerengiu kokio sąmokslo prieš sovietus.

Kartą ryšių būrį aplankė gen. Karvelis, kartu su rusų pulkininku. Kad rusui įtiktų, gen. Karvelis su kareiviais kalbėjo tik rusiškai, nors pastarieji nė žodžio rusiškai nesuprato. Žinoma, pasikalbėjimas išėjo lyg kiaulės su žąsimis . . .

Skaityti daugiau: APIE VARĖNOS POLIGONO STOVYKLĄ 1941 METAIS