Jei nesusipratimai išsispręstų susitarimais, nereikėtų teismų, policijos, kalėjimų, o tarpvalstybinių problemų plotmėje — kariuomenių, brangaus ginklavimo ir, pagaliau, žmonių gyvybes ir tautų laisves kainuojančių karų. Nežiūrint didžiausių pastangų išvengti konfliktų sprendimų jėga, žmonijos istorijoje iki šiandien, jėga buvo ir tebelaikoma dalis nūdieninio pasaulio. Jos pagelba sprendžiami susitarimų keliu neišsprendžiami konfliktai — tarptautinė taika ir politinis valstybių svarumas tebepalaikomas jėgų pusiausviros balansu.
Maždaug prieš 40 metų Kellogg -Briando paktu Amerika pasmerkė karus kaip priemonę politiniams tikslams ir pasižadėjo visus konfliktus spręsti tik taikiu būdu. Praėjus vos 15 metų Amerika įsitikino, kad kontroliuoti agresyvius veiksmus teįmanoma tik jėga — nacionalsocialistinis judėjimas Europoje ir imperialistiniai japonų siekiai privertė amerikiečius ir jų sąjungininkus daryti viską, kad suorganizuotų jėgą, kad apsisaugotų nuo sunaikinimo.
Nežiūrint šiandieninio “pokarinio” pajėgumo (kuris reikia pripažinti yra didžiausias) amerikiečiai leidžiasi lyg ir apstumdomi silpnesnių tironiškų jėgų, tuo parodydami, kaip yra nemoralu naudoti jėgą. Šitoks laikymasis yra daugelio kritikuojamas, tačiau bendra idėja yra: ginkluotas jėgas naudoti tikslingai ir vadovaujantis įstatymu.
Daugelis kraštų neprisideda prie šios linijos ir todėl išstatė save nuolatiniam agresijos pavojui. Maži karai (!) nuo Berlyno kapituliacijos visame žemės rutulyje tebesitęsia. Pokarinės valstybės: Egiptas, Alžerija, komunistinė Kinija, Indonezija ir kitos, nors oficialiai karų neskelbė, tačiau buvo įsivėlusios į ginkluotus konfliktus. Kokio masto vietiniai ginkluoti konfliktai išsivystys ateityje, priklausys nuo įvykių vystymosi eigos. Imkime Aziją, kur kiniečių komunistinis imperializmas jau sutrypė Tibetą ir atsidūrė prie Indijos sienų. Tai yra neoficialus, bet tiesioginis veikimas į Vietnamo konfliktą. Atrodo, kad amerikiečiai bijo imtis radikalių veiksmų, kad sustabdytų smurtą. Yra verta atkreipti dėmesį į amerikiečių reagavimą II Pasaulinio karo metu, į kurį amerikiečiai stojo oficialiai paskelbdami karą ir jų reagavimą į oficialiai nepaskelbtą šaltąjį karą. Abiem atvejais amerikiečių vyriausybė panaudojo ginkluotas jėgas pagal aplinkybes, skaitantis su galimybe sukelti visuotiną karą.
Skaityti daugiau: Branduoliniai ginklai ir masė
Taika yra labai patrauklus ir populiarus šūkis. Kas gi gali nenorėti pastovaus, įstatymais tvarkomo gyvenimo be ypatingų dramatiškų pasikeitimų. Jei ramiose sąlygose ir įvyksta kurie smurto aktai, tai įstatymus saugančios įstaigos, taigi pirmon eilėn policija, tuos sauvaliautojus griebia už pakarpos.
Ne vien tik išorinės norime taikos, bet ir vidujinės, taigi ekonominiame gyvenime siekiame pastovumo. Bet-kurie didesni kainų pasikeitimai, ypač jei gresiama piniginio vieneto pirkimo galos pastovumui, veikia neigiamai į nusistovėjusį gyvenimą. Mes, lietuviai, ypač gerai žinome, ką reiškia pinigų nuvertinimas, nesgi žuvo rusų caro rubliais turėtos santaupos, taipgi okupacinės vokiečių markės; pagaliau, užplūdę sovietai 1940 m. nuvertino ir mūsų pastovųjį litą. Tad taupęs asmuo lieka nubaustas, o prasiskolinęs, sakytum, lyg ir savotiškai teisėtai apvagia tą taupųjį, nes skola nuvertinimo yra savaime “nurašoma”.
Taigi taupymo idėja, nors ji yra visaip skatinama, ne visose sąlygose beatodairiniai sektina ar įvykdytina. Pav., sovietinėje santvarkoje pavergtas žmogus ir norėdamas ne ką gali sutaupyti, juo labiau, kad ten ateityje numatoma pinigus visiškai panaikinti. O, ir laisvajame pasaulyje pinigų pirkimo galia keičiasi, nes kainų spiralė (darbininkų atlyginimai ir gaminių vertė) nesustodama, iš metų į metus, kyla. Todėl tikro pastovumo, sakytum, taikos nėra ir ekonominiame gyvenime.
Juo labiau tos taikos pasigendama politiniame gyvenime ir tarpvalstybiniuose tautų santykiuose. Kiek jau tų negailestingai žiaurių karų vien 20-tas šimtmetis matė, nors mes ir labai linkę garbinti mūsų gyvenamą 20-tą amžių, kaip milžinišku šuoliu pakilusios civilizacijos gadynę. Bet, štai, pasibaigia II Pasaulinis karas, ir atrodė, kad jau dabar tai tikrai turėjo įsivyrauti pasaulyje taika. Milijonai žmonių išžudyta; dar daugiau jų sužalota ir tapusių invalidais. Ką jau čia bekalbėti apie sunaikintus medžiaginius turtus. Tad kas galėjo tikėti, kad po tokios baisios pasaulinio masto žmonijos katastrofos žmonija nestos prie derybų stalo ir nesieks taikos. Betgi, taikos nėra. Net taikos sutartis nesudaryta, ir todėl, nežiūrint praėjusių dvidešimties su viršum metų nuo besąlyginio ašies valstybių pasidavimo, okupacinės kariuomenės tebestovi daugelyje Europos valstybių.
Išryškėjo faktas, kad pajėgiausios valstybės tėra tik dvi: J.A.V-bės ir Sovietija. Neatrodo, kad Vakarų Europa pajėgtų apsijungti politiniai ir militariniai, bent jau artimoje ateityje, ir todėl trečiasis galingas pasaulinio masto valstybinis kompleksas šiandien nesudaro realybės. Atrodo, kas gi paprastesnio ir labiau pageidautino būtų, jei ne derybos tarp dviejų pasaulio galiūnų—valstybių, ir taika, bei pastovus gyvenimas, būtų jau čia pat. Deja, gyvenimas patiekia visiškai priešingus įvykius.
Prisimename faktą iš bolševizmo pradžios, kai caro kariuomenės likučiai kovėsi su komunistais. Štai, apsuptame Kieve caro kariuomenė, daugiausia karininkai, atkakliai gynėsi nuo juos puolančios raudonosios armijos. Pagaliau, pradėta derybos, pagal kurias caro karininkai turėjo padėti ginklus, ir jiems buvo žadėta leisti, laisvai su šeimomis, pasitraukti į užsienius. Vos spėjo atiduoti ginklus, kaip visi karininkai buvo tuč tuojau suimti ir sušaudyti, o jų moterys ir dukros buvo atiduotos komunistų kareivių sauvalei. Vadinasi, susitarimo buvo nei nemanyta laikytis.
Skaityti daugiau: Ar galimos derybos su komunistais?
MEILĖ SAVO KAMPELIUI
Po dienos darbų ir rūpesčių miela jaukiame savo lizdelyje pailsėti. Po keliolikos metų šitame krašte jau patogiai įsitaisome. Bet buto jaukumas priklauso nuo šeimininkų skonio ir įsitikinimų. Per dažnai mažai kreipiam dėmesio, kaip sudarius malonią ir gražią buto aplinkumą, kad būtų malonu ne tik užeinantiems, bet ir šeimai. Yra keista, kai pastatomi dideli, su visais patogumais namai, bet juose neleidžiama šeimai pasireikšti. Net valgyti kambaryje vengiama, kad nepriteršus, todėl viskas nukeliama į požemį.
Kultūringas buto aptvarkymas yra jaukus, įdomus, malonu jame kuo ilgiau pabūti ir kai randama galimumo kuo nors užsiimti. Vitrininis buto demonstravimas nėra jaukus. Tai ne poilsiui, išsiblaškymui, susiartinimui ir kūrybingumui vietelė. Nuo seno mūsų žmonių buvo sakoma: “Nameliai mano brangūs”. Prisilaikydami mūsų liaudies papročių, suteikiame savo šeimai kuo malonesnę ir gražesnę aplinkumą. Lietuvis mėgsta grožį. Tai matome liaudies išdirbiniuose, namų apyvokoje, statyboje, visur ir visame kame. Aplinkuma reikalauja papildymo grožiu, kad būtų jaukiau ir nuoširdžiai prasminga. Iš kitos pusės, grožis ne visų vienodai suprantamas ir ne visiems vienodai prieinamas. Kad neprasikišus, būkime apdairūs ir laikykimės nuosaikumo, kuo mažiau sentimentalumo. Nesusiviliokime naujumu ir pigiu patrijotiškumu. Kartojimas kas buvo matyta pas draugus ir pažįstamus nėra patrauklus, ar skoningas.
Yra malonu matyti lietuvių namuose švarų naują butą, naujutėlaičiais baldais apstatytą, papildant pakluotais ir užuolaidomis. Rodos, ko betruktų, jei visos sienos, lubos, grindys ir visa kita naujai švaru. Viena kita gyva gėlė, per gausiai ir bereikalingai po kertes išdėliotos dirbtinės gėlės, vienas kitas prasikišantis rankdarbis, indas, lempos — ir tai jau sudarytų pilną buto vaizdą. Tas įprastinis, apribotas skonis užtinkamas beveik kiekviename bute: šaltas, pamėgdžiojantis ir per daug jau pasikartojantis. Atstumiančiai veikia ir perpuošimas visuose kampuose įvairiais suneštais iš pigių gaminių krautuvių trapiais priedais — puošmenom.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
PIRMASIS PASAULIO LIETUVIŲ KONGRESAS
(Ištrauka iš mano dar nespausdintos knygos “Nepriklausoma Lietuva”)
R. SKIPITIS
DULRo centro valdyba nutarė šaukti pirmąjį pasaulio lietuvių kongresą Kaune 1935 m. rugpjūčio mėn. Kongreso reikalais deleguoti DULRo pirmininką R. Skipitį į didžiausią mūsų išeivių koloniją — į Ameriką.
GRĮŽAU LIETUVON
Lietuvon grįžau apie liepos vidurį. Kongresui pasiruošimas, galima sakyti, buvo tik pradėtas, o jo atidarymas rugpiūčio 11 d. Visi DULRo centro valdybos nariai jungėsi į kongreso paruošimo darbą, kiek tik jiems leido jų tarnybos ir kitos aplinkybės. DULRo reikalų vedėjas J. Vilkaitis lakstė išsijuosęs. Neteko dykinėti ir man. Juk visi svarbesnieji, o kartais ir menkesni, reikalai neapsieidavo be mano dvylekio. O paskutinėmis dienomis prieš kongreso atidarymą ir DU LRo centro valdybos posėdžiai vyko kasdien. Buvo ir tokių reikalų, kuriuos man, DULRo pirmininkui, teko atlikti.
Opiausias reikalas buvo politinis. Nors DU LRo centro valdyboje turėjome du žymius tautininkus — Antaną Merkį ir Kazį Kasakaitį, dauguma, tačiau, buvo netautininkai, todėl ir pati organizacija neturėjo šimtaprocentinio pasitikėjimo valdžios sferose. Be to, kongresas buvo visai naujas dalykas. Kviečiami buvo suvažiuoti visokių, net ir kairiausiųjų pažiūrų atstovai. Ar neims tie suvažiavėliai, susidėję su Lietuvos opozicinėmis grupėmis, griauti valdžią?. . .
DULR (Draugija Užsienio Lietuviams Remti) suorganizuoto Pasaulio Lietuvių Kongreso Kaune 1935 m. prezidiumas. Iš kairės: K. S. Karpius, S. E. Vitaitis, L. Šimutis, adv. R. Skipitis, prel. M. Krušas, A. S. Trečiokas, K. Augustinas ir kt.
Tais reikalais man teko kalbėtis su prezidentu A. Smetona ir vidaus reikalų ministru St. Rusteika. Teko sutikti su prezidento A. Smetonos teze, kad kongresas neliečia Lietuvos vidaus santvarkos bei valdymo formos, nes juk atstovų daugumą sudarys kitų valstybių piliečiai. A. Smetonai sakiau, kad kongresan renkasi dauguma rimtų ir nuoširdžių lietuvių patrijotų, kurie neabejotinai, supras esamą padėtį ir sutiks priimti jo statomą sąlygą. Mačiau, kad A. Smetona džiaugėsi šaukiamu kongresu, bet drauge ir kažkodėl nerimo.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Lietuvos Vytis ant amerikiečių helikopterio Vietnamo kare
— Australijoje eismo nelaimėje žuvo aviacijos ltn. Kazys Lisauskas, buvęs Utenos rajone pasienio policijos viršininku, bėgdamas iš Lietuvos buvo patekęs kacetan; iš ten, vos išvengęs mirties, per Angliją buvo nukeliavęs į Australiją.
— Vincas Barionis, gyv. Clevelan-de, sužeistas II Pas. kare, Rytų fronte. Dalyvavęs Čiurlionio ansamblyje, žuvo tragiškomis aplinkybėmis bal. 4 d.
— Lietuvos kar. kapelionas Pov. Kryžanauskas, sulaukęs 82 m. amžiaus, mirė Ukmergėje kovo 6 d.
Pvt. J. Petronis tanke, Vietnamo fronte
— Pfc. James J. Petronis iš Čikagos, buvo sužeistas į ranką, kovojant prie Kombodijos su komunistais. Jis yra rekomenduojamas pakelti į ketvirtąją klasę atžymėjimui, nes fronte jis ne tik pats išvengė mirties, bet išgelbėjo ir kitus, važiavusius tanku, nuo minos. Jis dirba kaip sanitaras, gelbsti savo draugus fronte, kartu vykdamas su jais į frontą.
SP/5 Algimantas Reivytis Vietnamo fronte. Jo dalinio, 161 Avn. Co., vienas helikopteris, kuriame jis ėjo kulkosvaidininko pareigas, buvo jo paties paženklintas Vyčio ženklu (žiūr. viršelį). A. Reivytis savo karinę tarnybą Vietname, kovoje prieš komunistus, atliko pareigingai ir narsiai. Jis yra apdovanotas šiais garbės ženklais: Distinguished Flying Cross — vienu iš augščiausių ženklų, net aštuoniais Air Medal ženklais, vienas kurių išskirtas bronzine raide “V” ir teikiamas vien tik už narsumą (valor), Combat Infantry Badge (už dalyvavimą kovose nemažiau kaip 6 mėnesius) ir Crew Member (Flight) Wings, šiuo metu A. Reivytis, perkeltas iš Vietnamo, tęsia karinę tarnybą Vokietijoje, Frankfurte, 66 Aun. Co. Corps dalyje.
— Ltn. Jonas Balčiūnas, daug metų dirbęs Electro Mitive Div. La-Grange, buvo labai gražiai paminėtas bendrovės laikraštyje. Jam buvo įteikta už išradingumą darbe diplomas.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
