Išdavimas
Ištrauka iš švedų generolo von Horno knygos “Soldiering for Peace”. Jis buvo vokiečių ir pabaltiečių repatriacinės komisijos pirmininkas, juos išduodant iš Švedijos rusams, o vėliau Jungt. Tautų armijos vadas Palestinoje, Konge ir kitur.
Paskutinėmis II Pas. karo dienomis, kai rusų armijos nesulaikomai veržėsi vis gilyn į Vokietijos teritoriją, kaikurioms vokiečių kariuomenės grupėms ir mažiems pabaltiečių daliniams iš Kuršo, ar Danzigo, pusiau skęstančiais laiveliais, pavyko pasiekti Švedijos krantus. Jie galvojo, kad pasiekus Švediją, bus internuoti, o vėliau jiems bus leista grįžti į Vokietiją. Vieton to, jie buvo uždaryti specialiose, vielomis aptvertose, stovyklose ir pasidarė baisiu antivokiškos propagandos taikiniu.
Didžiausia to viso priežastis buvo ta, kad tuo metu pasaulio spauda iškėlė viešumon visas koncentracijos stovyklų baisenybes. Faktinai, vargšai internuotieji džiaugėsi būdami už spygliuotų vielų ir saugomi stiprios sargybos nuo demonstruojančios ir įsiutusios minios.
Neilgai trukus, dalis švedų viešosios opinijos buvo nustatyta prieš viską, kas vokiška. Žinoma, tuo pasinaudodami rusai, padarė vyriausybei oficialų demaršą, reikalaudami atiduoti jiems viską kas vokiška, įskaitant ir pabėgėlius — internuotuosius.
Nežiūrint susidariusios būklės, oficialus švedų vyriausybės atsakymas nustebino ir dalinai išgąsdino visus, nes tuometinė Švedijos koalicinė vyriausybė sutiko patenkinti visus rusų reikalavimus.
Šešioms dienoms praėjus, atėjo oficialus raštas į Gynybos štabą, kuris pavedė “Alien” skyriui susitikti su rusais ir aptarti visas reikalingas detales. Nežiūrint vyriausybės aiškinimosi, visiems buvo aišku, kad rusų spaudimo įtakoje ji sulaužė, šveduose seniai įaugusią, tradiciją padėti ir apsaugoti pabėgėlius.
Gynybos štabe kilo pasibaisėjimas ir nenoras tikėti, nes mums buvo aišku, kad tai reiškė mirties sprendimą pabaltiečiams ir gal būt patiems belaisviams vokiečiams. Mūsų pasibaisėjimas buvo juo didesnis, kadangi mums buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau, mes tai turėsim įvykdyti — tokį žiaurų mūsų vyriausybės, politinį posūkį.
Niekad prieš tai, man asmeniškai kaip kariui, neteko išgyventi tokį žiaurų ir komplikuotą lojalumo bandymą, kaip šį kartą, aptariant technines detales su rusų karo laivyno attachė, komandieriu Slepenkovu! Aš gan atvirai pareiškiau Slepenkovui, kad šitos, man primestos, pareigos jokio malonumo nesuteikia.
Iš karto mūsų pasitarimai buvo slapti. Tačiau, kai Slepenkovas atvažiavo pasimatyti su manimi — viskas išėjo viešumon. Laiškai, prašymai ir telegramos pasipylė į parlamentą ir į patį karalių, kad priversta repatriacija būtų sustabdyta.
Mūsų ruselis nudavė visiškai nesuprantąs, kad pabaltiečiai, ar vokiečiai turėtų ko nors bijoti ir kodėl gi ?! ...
Slepenkovas, kuris dėl daugybės sidabrinių dantų buvo pravardžiuojamas “Sidabro Dantis”, absoliučiai nesutiko su mano įspėjimais, kad jis turi tikėtis didelių nubyrėjimų pakeliui ...
Rusai buvo nusistatę gauti visus internuotuosius — pagal sąrašą. Mes klausėm jo, kas įvyks, jei traukinys su trimis tūkstančiais keleivių atvažiuos su nusižudžiusių lavonais, ar žmonėmis, pasiryžusiais kovoti ligi paskutinio?! Savaime aišku, jie kaltins mus už visos operacijos sabotavimą. Mes dar klausėm jo kokio įrodymo jie reikalaus dėl dingusių? Kad lavonai būtų pristatyti į rusų ambasadą, o gal jie pasitenkins tik jų nosimis ir ausimis?!
Niekad man neteko pastebėti nei mažiausio sentimento pas Slepenkovą, kad jis nors mažiausia būtų rūpinęsis, koks likimas laukia vargšų repatriantų. Į visus mano įspėjimus jis nei kiek nereagavo. Nei kiek jis nepasikeitė nei tada, kai lapkričio mėn. 30 d. stiprūs kariniai daliniai ir policija atvyko prie internuotųjų stovyklų, kad jėga išvilktų juos į paruoštus traukinius.
Aš negalėjau pakęsti šito žiauraus epizodo, kuris man atrodė daugiausia žeminantis mus visoje moderniojoje švedų istorijoje.
Be vokiečių, šitoje grupėje buvo daug austrų, čekų, alzasiečių, prancūzų, suomių ir lenkų. Tarp jų buvo 14 metų rusiukas, kuris buvo rastas vienišas, kažkur kovos laukuose, kareivių priglaustas ir išgelbėtas nuo mirties. Jis griežtai atsisakė pasitraukti nuo savų geradėjų ir gelbėtojų. Ir galiausiai, tenai dar buvo 160 pabaltiečių: daugiausia latviai ir lietuviai, kurių Wehrmacht’o uniforma buvo užantspaudavusi ir jų likimą, dėl kurių daugiausia jaudinosi švedų visuomenė.
Nežiūrint baisių nusižudymo scenų, šitie beviltiški kankiniai jėga buvo velkami į traukinius, kur jų laukė kelionė į dar beviltiškesnę ateitį. Trelleborge, kur jų laukė rusų laivas, daug nemalonumų nebuvo. Tačiau, šitie nusivylę, beviltiški, mūsų išduoti veidai, kurie atrodė su kiekvienu žingsniu artėja prie jų laukiančios mirties, kuriuos mes neteisingai išdavėme, — iššaukė mumyse tokią gėdą ir asmenišką nužeminimą, kad mes neįstengėme daugiau net žiūrėti į tai.
Prie kontrolės punkto jų laukė paskutinės vilties žiburėlis. Nelabai toli stovėjo švedų pasamdytas laivas, kuris, kai kuriuos laiminguosius (kas jie toki buvo — nepaaiškinta) turėjo išlaipinti Vokietijoje — Britų zonoje. Čia tie laimingieji išgirdo savo pavardes. Jų džiaugsmo veidų aš niekados nepamiršiu.
Likusieji pradėjo eiti į rusų laivą ir mes iš tolo matėme — vos tik pasiekus jį, iš jų viskas buvo atimama ir jie dingdavo laivo vidury .. .
Iš visos šitos tragedijos aš prisimenu tik vieną malonų momentą. Anksčiau minėtą švedų laivą lydintis karininkas priėjo prie manęs ir pašnabždėjo: “Man atrodo, kad ant to laivo randasi daug daugiau žmonių, nei buvo iššaukta, — ar aš privalau patikrinti, — Sir?!”
Mano įsakymas buvo griežtas ir trumpas: Išplaukti kuo skubiausiai! Ir nedrįsk nieko tikrinti! Aš dar laukiau keletą valandų bijodamas, kad rusai norės išplaukiantį laivą patikrinti. Jokio oficialaus įsakymo nebuvo. Tuo momentu pastebėjau atbėgantį įsiutusį komandierių Slepenkovą, iš kurio “sidabrinio” snukio išgirdau tai, ką aš jau seniai žinojau — pagal sąrašus—daugumo žmonių trūksta. Aš jam priminiau, kad jis buvo jau seniai įspėtas, jog transporte tikimasi daug nubyrėjimų. Mano asmeniški jausmai ruskiui nei kiek draugiškesni nepasidarė, kada jis pasitempęs man atraportavo: “Pagal gegužės mėn. 16 d. susitarimą, — sąrašai duoti sovietams nėra pilni. Laivas “Kuban” neišplauks kol viskas pilnai bus paaiškinta, patikrinta ir įrodyta!” Tie biaurūs ruskio dantys galutinai išvedė mane iš kantrybės. Aš dar kartą ir gana griežtai jam priminiau, kad šitoje purvinoje operacijoje tikimasi daug nubyrėjimų. Dabar, kai mūsų ligoninės perpildytos bandžiusių geriau nusižudyti, nei išvykti į Sovietų rojų, jis dar drįsta kokius nors reikalavimus statyti Švedijos vyriausybei. Begėdystė! Aš neturiu teisės sulaikyti vieno švedų kareivio, nekalbant apie ištisą karinį traukinį, kada aš laikau, kad savo susitarimą mes atlikom ligi galo. Nebent vienas valandos laikotarpyje, aš gausiu iš Sovietų ambasados Stokholme telegramą, kad jie apsiima sumokėti visas išlaidas susijusias su karinio traukinio sulaikymu, — antraip, jis asmeniškai bus už viską atsakingas.
Kada, prie manęs buvęs, mūsų užsienių reikalų ministerijos atstovas dar jam rusiškai pridėjo pora “komplimentų”, ruskelis nusigando ir nuskubėjo prie pirmo telefono. Lygiai po valandos jis grįžo. Dar kartą sublizgėjo dantys ir jis pareiškė, kad sovietų valdžia tapo painformuota apie įvykį dėl didelio žmonių trūkumo, bet atsižvelgiant į pulkininko von Horno pareiškimą, laivas išplauksiąs, o reikalas bus išaiškintas vėliau!
Karių dideliam pasitenkinimui, žmonės, kurie pasveiko ligoninėse, kad vėliau būtų atiduoti mirčiai, — galiausiai atiteko civilinei valdžiai.
Ir taip, dėl aiškių politinių sumetimų, nežiūrint publikos protestų, šita biauri afera buvo baigta, žinoma, ji paliko neišdildomą prisiminmą visiems tiems, kurie prie jos buvo priversti, vienaip ar kitaip, prikišti savo rankas
Bet ar mūsų vyriausybė turėjo kokios nors naudos iš pagerėjusių santykių su Sovietų Sąjunga? Aš labai abejoju. Aišku, politikieriai, kurie galvojo, kad teoretinis santykių pagerinimas yra vertas tokios didelės žmonių kančios ir mizerijos, bei tautinės gėdos, niekados negalės pasigirti, kad kariniai ar civiliniai autoritetai stovėjo už jų, tų politikierių, kurie ateina ir nueina, — kad pritarė jų darbams ir machinacijoms.
Mes kariai, dar mėnesius po to, negalėjom pamiršti tų vargšų pasmerktųjų veidų. Nuo tada aš pradėjau suprasti, kokioje padėtyje atsiduria profesionalas karys, kai jis susiduria su politikieriais! V. č.
