Šaulė Tremtyje
ŠAULĖ KULTŪRINĖJE VEIKLOJE
Jau pačioje žmogaus prigimtyje glūdi jo kultūrinis nusiteikimas. Nuolatinis siekimas, jieškojimas ko tai nauja, noras su kitais bendradarbiauti, save išreikšti, savitai atsiskleisti, įvykdyti įvairias idėjas, pavergti gamtą savo reikalams — visa tai skatina kūrybingumui. Žmogaus kūrybai nėra ribų. Nėra tokio darbo, į kurį negalėtume daugiau ar mažiau įnešti savo kūrybos. Kultūrinėje veikloje tiek asmenys, o taip pat ir ištisos tautos lenktyniauja. Kultūros dėka tautos turi praeitį ir kuria ateitį.
Didžiuojamės ir mes savo praeitimi, šimtmečiais išsaugotais kultūriniais lobiais. Sielojamės dėl užgniaužtos, savame krašte, lietuviškos kultūrinės veiklos. Todėl dar didesne jėgų įtampa turime dirbti svetur gyvendamos. Mūsų tautinė kultūra turi būti, ne tik perduodama iš kartos į kartą, bet ir jieškoma jai vis naujesnių apraiškos formų. Mūsų kultūrininkai turėtų kuo artimiau bendradarbiauti su jaunimu ir ne tik kurti, bet skatinti ir uždegti juos daugiau tautinėje kultūrinėje veikloje reikštis, kad jiems savo knyga, muzika, menas nebūtų svetimi.
Kaip spauda mus visus sujungia, be jos tartum užtrokštume, taip kultūrinė veikla palaiko gyvus savai tautai, be jos mūsų ryžtas ir kova dėl savo krašto laisvės žūtų.
“Ne vien tik kardu ginsi tėvynę” — svarbi Šaulių Sąjungos įkūrėjo mintis. Visais laikais tautų kultūrinis ginklas buvo labai svarbus. Per Šaulių S-gą tikėtasi matyti lietuvių tautą susipratusią, kultūringą, kūnu ir dvasia stiprią.
Nepriklausomybės laikais Šaulių S-ga, be savo tiesioginio darbo — karinio paruošimo, dideliu įnašu yra prisidėjusi ir prie kultūrinės veiklos. Būdama plačiausiai visame krašte išsiplėtusi organizacija, ji galėjo reikštis visose srityse. Šaulių namai buvo apylinkės kultūriniai židiniai. Juose buvo ruošiami įvairiausi kursai, paskaitos ir kitos kultūrinės pramogos. Ten buvo įkuriamos ir plačiai naudojamos bibliotekos. Veikiantys šaulių sporto rateliai, chorai, tautinių šokių grupės išjudindavo visa, apylinkėje šaulių teatrai sutraukdavo mases žmonių.
Šaulinėje kultūrinėje veikloje labai gyvai dalyvavo ir šaulės moterys. Kai šaulių moterų vadovės suvažiuodavo į joms ruošiamus kursus, ar vadovių stovyklas, tai ne tik žinių, bet ir dvasinės stiprybės pasisemdavo, kad sugrįžusios į kaimus savo sesėms ir visai apylinkei būtų naudingos. Vietovėse ruošdavo sanitarijos, priešcheminės apsaugos, rankdarbių, virimo ir kitokius kursus. Rinkdavosi vakarojimams, dirbdavo meniškus išdirbinius, ruošdavo tautodailės parodas. Turėdavo net tautinių rūbų audyklas, nes pačios dėvėjo ir skatino kitas moteris įsigyti tautinius drabužius. Puošdavo šaulių namus, išsiuvinėdavo vėliavas, tvarkydavo karių kapus, platindavo lietuvišką spaudą, net eidavo po namus skatindamos išsirašyti Trimitą, Ūkininko Patarėją ar kitus laikraščius. Visur prisidėdavo prie brolių šaulių veiklos: kartu ruošdavo įvairius parengimus, dalyvaudavo programose, choruose, šokių bei vaidybos grupėse. Šaulė Lietuvoje buvo lyg ta pilkoji bitutė: — kukli, judri, vis jieškanti ką gera padaryti, kur šviesesnį spindulėlį įnešti.
Vladas Pūtvis labai gerbė ir vertino moterį: “Moteris tai lyg termometras: juo kultūringesnė tauta, juo labiau joje gerbiamos moterys.” Jo troškimas buvo, kad Lietuvos moterys kuo augščiau iškiltų, kuo sąmoningesnės būtų, nes nuo jų pareina tautos ateitis: “Kokios bus motinos, tokie jų vaikai, tokia mūsų tautos ateitis.” Tokia didelė atsakomybė krinta ant moters pečių. Todėl moterys, o ypač šaulės, negali užsidaryti vien savo šeimoje. Buvusi moterų šaulių vadė, dabartinė Sąjungos garbės šaulė Sofija Mantautienė pabrėžia, kad darbas šaulių organizacijoje neturi apsunkinti, bet praturtinti šeimos gyvenimą. Jei visa šeima gyvens šauliška dvasia, tai ir darbas bus daug prasmingesnis.
Ir išeivijoje, dirbdamos bendruose būriuose, sesės šaulės labai gražiai reiškiasi ir prisideda prie visų bendrų su broliais šauliais vykdomų darbų. Tačiau yra tokių darbų, kuriuos moteris savo jautrumu, švelnumu gali geriau atlikti. Kultūrinės veiklos neturime vengti, bet jos j ieškoti. O su ja mes kartu ir save praturtiname. Daug galime padėti Lietuvių Fondui, ne tik pačios į jį įstodamos, bet taip pat surasdamos naujų narių. Nemažai galime pasitarnauti lietuviškai spaudai, platindamos naudingas knygas, žurnalus, laikraščius. Galėtume suruošti tautodailės parodas, kurios visada uždega ir kitas moteris lietuviškam liaudies menui. Prisidėkime ir prie kitų ruošiamų svarbesnių masinių kultūrinių parengimų, kaip dainų, tautinių šokių švenčių, ruošiamų lietuvių dienų, kongresų, žygių. Tokie kultūriniai pasireiškimai kelia mūsų tautos garbę prieš šio krašto gyventojus ir viso pasaulio akivaizdoje.
Kultūrinė sritis yra niekados neišsemiama, tik dirbkime kol dar mūsų jėgos leidžia. Per tautinius kultūrinius darbus mes ir pačios stiprėjame dvasia. Nutautusios, išsigimusios tautos nustoja ir kultūrinio savo pajėgumo. Būkime tad gyvosios tautos narės!
K. Kodatienė
DETROITAS
Rūtos Kaunelytės straipsnį “Kova dėl Klaipėdos krašto”, Stasio Butkaus Detroito šaulių kuopos pravestame konkurse laimėjusį I-mą premiją (50 dolerių, skirtą Laisvės Kovotojo), atspausdino birželio mėn. “Dirva”.
Ta proga Rūta gavo gražų laišką iš p. R. Budrienės, kur pabrėžiama: “Žinodama artimai tuos įvykius ir jų eigą džiaugiuosi, kaip Jūs pati būdama jaunutė, taip sumaniai juos apibūdinote ir tikrai be jokių iškraipymų juos perteikėte.”
Tenka prisiminti, kad a.a. Jonas Budrys, Gen. konsulas New Yorke, buvo to sukilimo vadas.
ČIKAGA
Šių metų liepos pirmosios, Pavergtųjų Tautų, savaitės proga įvykusiame parade ypatingai savo gausiu dalyvavimu pasižymėjo lietuviai, kas buvo pabrėžiama Čikagos viet. laikraščiuose ir televizijoje, bei radijo bangomis. Labai tvarkingai ir gausiai pasirodė mūsų šauliai, ypatingai sesės šaulės, pasipuošusios mūsų gražiais tautiniais drabužiais. Tuo įrodėme, jog ryškiai dar gyvas mūsų širdyse tautinės garbės, susipratimo ir pareigos jausmas. Nors mūsų tautai laisvės šauksmas dar vis tebėra “balsas tyruose”, jį išgirdo tie, kuriuos norime, kad girdėtų, o taip pat ir anie, kurie taip nenorėtų, kad jis skambėtų.
Lietuviškuose baruose
Pagaliau, Čikagoje, Jaunimo Centre, įsikūrė Lietuvių Informacijos Centras, taip reikalingas tiekti žinių ir visokiais reikalais informuoti vietinius laikraščius ir visuomenę. Jis jau užmezgė ryšius ir su televizija, o lietuvių visuomenei prisistatė ir davė informacijų per “Lietuviai televizijoje” — mūsų televizijos pusvalandį. Be tėvo Gintauto Sabataičio, SJ, vadovybėje aktyviai įsijungė mūsų jaunos jėgos — Rūta Domarkaitė, Otilija Vosyliūtė ir Laima Poskočimaitė.
Moksleivė Rūta Kaunelytė skaito savo rašinį “Kova dėl Klaipėdos krašto”, laimėjusį l-mą premiją St. Butkaus Detroito šaulių kuopos pravestame konkurse.
Petronėlė Orintaitė
RUDENS ŠALNA*
Tau gailės, kai ruduo
su šalna iš pat ryto
Jurginius mirtinai nubučiuos?
Kai nugels aviža
pūdyme nuguldyta—
ir neliks nieko žalio laukuos?
Ar kaišysies tuomet
nušalnotais Jurginiais?
ar širdis dar jaunyste dainuos?
Kai nuo dalgio nusvirs
aviža paskutinė —
ir neliks nieko žalio laukuos ...
O vistiek, lai ruduo
nugenės žalią mėtą
ir dirvas vėjo šuorais nušluos,
gal bernužis atjos—
mano laimė žadėta,
nors neliks nieko žalio laukuos . . .
TĖVIŠKĖS KLEVUI
Užsūpavau mergystės džiaugsmą
ties javo lysvėm,
o tėviške, beržais kaišyta—
sapnais tave lankysiu!
Gal būt, ir svetimoj sodyboj
tu rasi uosį, klevą,
tik širdžiai ten sunku dainuoti,
kai viskas taip nesava ...
Ir gelsta, vysta žalios rūtos,
ir niekas jų nelaisto,
o čia — mano jaunystė gęsta
be ašarų, be vaisto . . .
— — — — — — —
O tėviške, vargais vagota,
šermukšniais nukaišyta,
su samanom ant seno stogo
— brangi neišpasakytai!
* šie P. Orintaitės eilėraščiai paimti iš jos naujai išleisto poezijos rinkinio “Liūdnai linguoja lelija” — Saleziečių leidinys R.N. 18, Italija, Jaunimo Biblioteka — “Ir eisim Lietuvos keliu — 3/3.”
ŽMOGAUS ASMENINĖ KULTŪRA
Praėjo nerūpestingoji vasara su visais džiaugsmais ir malonumais. Ruduo prasideda šaulių Visuotinio Suvažiavimo ir Kultūros Kongreso ženkle. Ta proga iškyla daug naujų, svarstytinų temų. Pereitą kartą rašėme apie šaulių kultūrinę veiklą. Tad šiuo kartu pasvarstykime apie asmeninę žmogaus kultūrą.
Kuo pasireiškia žmogaus kultūringumas? Nekalbėsime apie tai iš moksliškai filosofinio taško, o tik grynai iš realaus gyvenimo supratimo. Tuo būdu tą kultūrą skirsime į dvi dalis: išviršinę ir vidinę žmogaus kultūrą, ir kuo ji pasireiškia.
Slavų patarlė sako, kad žmogų pasitinkama pagal drabužį, o palydima pagal jo protą. Kitaip sakant, naujai sutikę žmogų apie jį susidarome įspūdį iš jo išvaizdos — ar jo rūbai tvarkingi, švarūs, skoningi ir ar derinasi su jo amžiumi, padėtimi. Taip pat skiriame žmogaus apdarą dėvimo laiko ir progos atžvilgiu. Pavyzdžiui, į darbą neinama su baliniu apsirengimu, o į šermenis ar laidotuves per ryškiai ar šviesiai apsirengus. Be paprastų elgesio—etiketo taisyklių, čia veikia ir asmens nusivokimas — kas kur tinka. Žmogaus kultūrą parodo taip pat ir jo gyvenamos aplinkos sutvarkymas. Svarbiausią rolę ir čia vaidina tvarka ir švara bei skonis. Tik metę žvilgsnį į gyvenamą butą, tuojau susidarome sau vaizdą, koks žmogus jame gyvena — ar jo gyventojas puoselėja dvasinę kultūrą, ar jis pasitenkina tik tuščiu paviršutiniškumu, jieškosime meniškų paveikslų, išdirbinių, knygų, žurnalų.
Apie žmogaus asmeninę kultūrą taip pat daug pasako jo laikysena, elgesys, kalbos būdas. Kultūringas žmogus visur išlaikys pusiausvyrą ir apdairumą. Netinka, pavyzdžiui, triukšmingai ateiti į bažnyčią ar į kitą susirinkimų vietą, kur žmonės sėdi tyliai susikaupę, ar imti linksmai šaipytis ten, kur vyksta rimti pasitarimai. Naujai susipažinus žmogų netinka tuojau jam apie save kalbėti, girtis, arba jam sakyti tuščius bereikšmius pagyrimus. Kultūringas žmogus visur nujaus kaip pasielgti. Kartais, patys to nejausdami, mes tarsi atsistojame ant svarstyklių, kur sudarome apie save kitų nuomonę. Žinoma, svarbu ir kiek reikšmingų žmonių ta nuomonė sudaryta. Pasitaiko kartais, kad neišauklėtam asmeniui nėra suprantama kito mandagus ir kuklus elgesys vien jau dėl to, kad jis pats taip nesielgtų.
Susidarę asmens išviršinį vaizdą, norime pažinti jo vidinį turinį. Tai parodo jo išsiauklėjimas, išsimokslinimas ir išmintis. Tačiau, reikia sutikti su vyskupu Valančiumi, kuris yra pasakęs, jog žmogų tikrai pažinsi tik tada, kada su juo kartu suvalgysi druskos maišą. Žmogų tikrai pažinti reikalinga ilgo laiko, o spręsti apie jo kultūringumą, reikia būti ir pačiam kultūringu, nes kaip gi spręsi apie kito kultūringumą pats būdamas atsilikęs? Be to, kartais žmogus būna taip geras artistas, jog parodo save ne tokiu, koks esąs.
Žmogaus išsilavinimo, išsimokslinimo ir protingumo laipsnį dabar moksliškai nustato, duodant jam įvairius klausimus ir paskui, suvedant teigiamus ir neigiamus atsakymus, išvedama vidurkis. Tai jau atliekama net mašinomis. Praktiškai gyvenime apie žmogaus vidinį inteligentiškumą — kultūringumą sprendžiama iš jo išviršinių pasireiškimų -— iš jo elgesio, kalbos, skonio, palinkimų. Reikia atsiminti, kad vien šališkas išsimokslinimas kurioj nors mokslo ar gabumų srityje dar nereiškia žmogaus pilno kultūringumo. Žmogaus asmeninę kultūrą nulemia jo dvasios išbalansuota pusiausvyra — jo išprusimas, kalbos ir elgesio nuosaikumas. Kultūringas žmogus nedemonstruos savo tuštumo, visados elgsis garbingai, nepataikaus ir be reikalo nesižemins, bet visados išdrįs pasakyti teisybę.
Tačiau idealai taip pat žeme nevaikščioja. Kiekvienas žmogus turi savo silpnybių ir ydų, ir visi gali padaryti klaidų. Neklaidingas yra tik Dievas. Kad susidarius tikresnį apie žmogų vaizdą, tenka į jį pažiūrėti grynai bešališkai, atmetus visą jam asmeninį prielankumą ar neapykantą, kurie jį nuo mūsų tikro žvilgio pridengia, kitaip tariant, neatmestina kas jame yra gera, tačiau, pažvelgtina taip pat ir į trūkumus, nes tik tuo būdu pažiūrėję į žmogų susidarysime tikresnį jo asmenybės vaizdą.
Em. P.
ŽODIS PRIKLAUSO JAUNIMUI
(apie lietuvybę)
Miela Aldona,
Prieš savaitę gavau iš Tavęs senai lauktą laišką. Visi skaitėme ir jautėmės, lyg būtumėm kartu su jumis praleidę tas kelias Tavo aprašytas dienas pas senelius Kaune.
Mūsiškiai visi sveiki, gyvi. Vaikai šį mėnesį grįžo į mokyklą po ilgų vasaros atostogų, o tėveliai vis dar sunkiai tebedirba. Pati vis rašau straipsnelius į lietuviškus žurnalus. Vienu žodžiu — pas mus nieko nauja.
Tu klausei apie mūsų jaunimą ir lietuvybės išlaikymą Amerikoje. Tai yra vienas didžiausių, svarbiausių vyresniųjų rūpesčių. Nuo mažens dienų jaunimui yra kalbama, kad yra jų pareiga mokėti ir mylėti lietuvių kalbą, pareiga būti gerais lietuviais, pareiga išlaikyti lietuvybę. Anot jų, jaunimas privalo eiti į lituanistines mokyklas, dalyvauti lietuviškuose parengimuose, priklausyti lietuviškoms organizacijoms. Deja, kiekvienais metais vis daugiau jaunimo praranda lietuvišką dvasią, atitolsta nuo lietuviškosios bendruomenės.
Kaip tik, nesenai šia problema kalbėjausi su kai kuriais mokytojais ir studentais draugais. Pirmiausia, vyresnieji — taip kaip praradę mylimą žmogų, prisimena tik to žmogaus gerąsias ypatybes — jaunimui prieš akis kuria nerealų Lietuvos vaizdą. (Pati prisimenu, kaip buvau nustebinta, kai mama, grįžus iš kriminalinės filmos, papasakojo apie panašius nusikaltimus Lietuvoje.) Šių laikų jaunimas nepajėgia virškinti tokią aiškią nerealybę. Be to, kaip gali vyresnieji reikalauti, kad jaunimas, niekad net nematęs tėvų žemės, mylėtų ją taip, kaip jie, kurie ten gimę ir augę, kurie ten praleido savo jaunystės dienas ir ten susidarė jaunystės įspūdžius. Negalima norėti, kad jaunimas, čia užaugęs, visiškai išsižadėtų šio krašto, taip kaip niekas nereikalauja vyresniųjų, kad jie užmirštų apie Lietuvą. Iš viso, atrodo, kad vyresnieji užmiršta, kad mūsų jaunimas Amerikoje yra pagautas tarp dviejų kultūrų ir , kad jam užtat taip ir yra sunku.
Žinoma, jeigu jaunimas nebus įskiepytas lietuvybe, lietuvybė žus. Tačiau prievarta ar nuolatiniu pareigos priminimu, tai nebus atsiekta. Yra lituanistinių mokyklų ir tėvai į jas siunčia savo vaikus. Bet kas iš to? Perdaug didelis vaikų skaičius nesidomi nei mokykla, nei lietuvybe ir yra lietuvybei prarandami. Matyt, kad kur nors yra daroma esminė klaida. Ją surasti, reikėtų išnagrinėti visą vaiko lietuviško auklėjimo sistemą. Pirmiausia, reikia pripažinti, kad vaikai turėtų būti mokomi nuo pat mažens apie visa tai, ką reiškia lietuvybė, bet jiems pritaikytoje, suprantamoje formoje. Čia, gal, reiktų jieškoti priemonių, kad ir Montessori metodo. Esu mačiusi, kaip maži, dar priešmokyklinio amžiaus, vaikai su didžiausiu entuziazmu skubėjo į Montessori lituanistinę mokyklą, o atsimenu, kaip nenorom pati su tėveliu važiavau į šeštadieninę lituanistinę mokyklą. Nuo pat mažens turėtų būti ruošiami vaikams lietuvišku pagrindu užsiėmimai, per kuriuos jie galėtų ir netiesioginiai mokytis. Jei pirmaisiais metais vaikai persiimtų lietuvybe, jiems paaugus nebūtų nei pusės dabartinio vargo vyresniesiems.
Dar viena problema — vyresniesiems sunku pasikeisti, sunku pripažinti pačio jaunimo parodytas tiesas, o susipratusiam jaunimui, dėl mokslo ir kitų priežasčių, nėra laiko rūpintis šiuo reikalu.
Problema, Aldona, kaip matai yra didelė, o iš mano atsakymo Tau išėjo pusė paskaitos.
Būk gerutė — parašyk apie visus ir viską Kaune ir Vilniuje!
Perduok visiems mūsų linkėjimus.
Tavo pusseserė
Gabrielė
