Kronika
Lietuvių Veteranų Sąjunga RAMOVĖ
Centro Valdyba
Čikaga, 1967 m. liepos mėn. 15 d.
Viešas laiškas p.J. LANSKORONSKIUI
gyv. Paryžiuje—Prancūzijoje
Visiems, plačiame pasaulyje išsklaidytiems lietuviams, ramovėnams ir buvusiems kariams, yra žinoma, kad 1966 m. pabaigoje, į Paryžių buvo atvykęs rusų bolševikų agentas VYTAUTAS ŽALAKEVIČIUS, kuris, kaip skelbta “La cine-matiqe française Musee du cinéma” tvarkaraštyje, gruodžio mėn. 22 d., demonstravo savo susuktą filmą “Personne ne voulait mourir— Niekas nenorėjo mirti”. Šioje filmoje, išniekinami lietuviai partizanai, kovoję su Lietuvos pavergėjais rusais bolševikais bei jų agentais.
Mes nelaikome ypatingu nusižengimu, kad Tamsta ir kiti lietuviai, norėdami pamatyti bolševikų propagandos melą, žiūrėjote tą filmą, tačiau negalime pateisinti, kad nei Tamsta, nei kiti, net ir Lietuvių Bendruomenės vietos vadovybės nariai, nepareiškėte jokio viešo nepasitenkinimo ir protesto, anksčiau kalbamo muziejaus vadovybei bei spaudoje, dėl lietuvių patrijotų-partizanų, kovojusių už savo tautos laisvę, šmeižimą ir niekinimą.
Vietoje pareiškus protestą, kelioms dienoms praslinkus, gruodžio mėn. 6 d., Tamsta suruošei tautos išdavikui, kovotojų už tautos laisvę niekintojui, VYTAUTUI ŽALAKEVIČIUI vaišes, kuriose taip pat dalyvavo ir keletas Paryžiuje gyvenančių lietuvių.
Mes manome, kad Tamsta, kaip buvęs garbingos Lietuvių kariuomenės generalinio štabo pulkininkas, daugiau negu kas kitas, esate įpareigotas būti apdairesniu ir geriau susivokti Lietuvos okupanto bei jo agentų pinamuose voratinkliuose.
LVS “RAMOVĖS” Centro Valdyba laiko savo pareiga pareikšti, kad toks Tamstos pasielgimas nesiderina su elementarinėmis lietuvio, ypač buvusio kario-karininko, išeivijoje kovojančio už Lietuvos laisvės atstatymą, pareigomis ir padėtimi. Tamstos padarytas netaktas prieštarauja bendram Lietuvos Laisvinimo Veiksnių nutarimui, pasisakančiam prieš politinį ir kultūrinį, laisvame pasaulyje gyvenančių lietuvių, bendradarbiavimą su Lietuvos okupantu bei jo agentais. Tamstos laikysena rusų bolševikų agento Vytauto Žalakevičiaus atžvilgiu, aižo bendrą lietuvių vienybės frontą kovoje su mūsų tautos pavergėjais, pasitarnauja okupantui ir giliai pažeidžia lietuvio patrijotinius jausmus.
Su protesto pareiškimu,
LVS “RAMOVĖ” Centro Valdyba
Lietuvos Kūrėjų kaulus Augščiausias išbarsto po visą pasaulį
P. GUDELIS
Tokia mintis atėjo man 1965 m. stovint prie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro kan. K. Šaulio apleisto kapo Pambio-Noranco kaimelio kapinėse, netoli Lugano, Šveicarijoje.
Mums neįmanoma suprasti Dievo darbus. — Galima būtų manyti, lyg Jis norėtų tuo būdu priminti visiems baisų pavergtųjų tautų likimą. Savo tėvynę priverstų apleisti ištikimų Lietuvos sūnų kapai galėtų byloti tų kraštų gyventojams apie lietuvių didelę laisvės meilę. Jie turėtų skatinti visus kovoti dėl raudonojo slibino pavergtųjų tautų išvadavimo ir raginti siekti tautų lygybės ir broliškumo.
Deja, gyvenimas rodo visai ką kitą. Svetimieji tais kapais visai nesidomi ir jų beveik nepastebi, išskyrus, gal, JAV-bėse esamas tautines kapines, arba Viesbadeno specialias kapines svetimšaliams. Visur kitur lietuviai laidojami bendrose vietinių gyventojų kapinėse. Gresia pavojus, kad ir mes patys netrukus jų nebesurasime.
Bejieškant kan. K. Šaulio kapo, man teko pubūvoti centrinėse Lugano miesto kapinėse. Buvo sekmadienis, tai lankytojų knibždėjo pilnos kapinės. Ilga gėlių pardavėjų eilė prie vartų nespėjo rengti lankytojams puokštes. O, kai toli, užmiestyje, suradau tas kaimelio kapines, radau jose tik vienų vieną moterėlę. O kai pamėginau pas ją pasiteirauti, kur gyvena kapų sargas, kad galėčiau sužinoti, kur yra mano jieškomas kapas, tai ir ji, matyt pabūgusi svetimšalio, skubiai pasišalino.
Tik, išvaikščiojęs visas kapines ir perskaitęs paminklų įrašus, bet niekur kan. Šaulio pavardės neradęs, tolimame užkampyje pastebėjau celuloido makštin įkištą, jau nublukti suspėjusią tautinę vėliavėlę. Iš jos supratau, kad jis čia turi būti palaidotas, nors jokio kapo nebuvo supilta, tik žemėje išlieta betoninė plokštė be jokio įrašo.
Nelengviau sekėsi Viesbadene gyvenančiam ev. kun. P. Šimukėnui, kai paprašiau jį patikrinti prof. J. Elisono kapą. Ir ten yra keletas kapinių. Pavyko surasti jį vadin. Auslaenderių (svetimšalių) skyriuje. Ten palaidota ir daugiau lietuvių, latvių, lenkų, rusų ir kitų pabėgėlių.
Kiek prisimenu, lietuviai tėvynėnėje su didele meile tvarkydavo kapus. Net mažoms kaimo kapinėms būdavo parenkami augštesni kalneliai, prisodinama medžių ir aptveriama tradicinėmis balesėlių (statinių) tvaromis. Nepuošė jų marmuriniai paminklai, bet jau gražių, stilingų medinių kryžių su koplytėlėmis, nestigdavo. Kapus atsidėję puoselėdavo artimieji.
Daug vargingesnėje padėtyje yra daugelio lietuvių kapai tremtyje. Jei mūsų palikuonys pasidomės sužinoti, kur ilsisi jų žymesnieji pirmtakai, tai daugelio jų nei pėdsakų neberas. Reikia atminti, kad daug kur kapų vietos kapinėse pardavinėjamos tik tam tikram laikotarpiui. Taigi išmirus visiems šeimos nariams, arba išsikėlus kur kitur gyventi artimiesiems, nebelieka kam kapais rūpintis. O apleisti kapai, neatnaujinus pirkimo, laikui pasibaigus, būna sulyginami su žeme. Tuo būdu, laikui bėgant, visai išdils iš atminties, kur ir kas iš Lietuvai nusipelnusiųjų yra palaidotas.
Gražią tradiciją palaiko KARYS, kiekviename nuneryje skelbdamas mirusiųjų karių nekrologus. Nuo 1964 m. pabaigos ir “Pasaulio Lietuvis” registruoja žymesnius mirusius lietuvius. Betgi jei šiandien norėtumei sužinoti apie seniau mirusius, tai tektų gerokai pasiknisti po įvairius žurnalus ir laikraščius. O jų niekas visų neturi.
Rusų Sibire išžudytų mūsų tautiečių kapai amžinai paliks nežinomi. Tačiau, žinias apie laisvajame pasaulyje mirusius buv. žymesniuosius veikėjus dar būtų galima surankioti. Todėl norėčiau kviesti KARĮ arba ramovėmis pradėti rengti tremtyje mirusiųjų Nepriklausomybės kovų dalyvių sąrašą. Jame turėtų būti žinios, kurioje valstybėje ir vietovėje, kada mirė ir kuriose kapinėse palaidotas. Reikėtų, kur galima, sužinoti taip pat kapo numerį ir kuriam laikui tą vieta nupirkta. Juk lieka tik apie dveji metai iki Nepriklausomybės kovų pradžios 50 metų sukakties.
1969 m. paskelbdami tokį sąrašą, pagerbtumėme mirusiuosius ir sudarytume šaltinį, iš kurio tose vietovėse gyvenantieji lietuviai dabar ir jų palikuonys ateityje, galėtų rasti žinių, kieno kapais reikėtų pasirūpinti.
Betgi ir šie metai jau yra sukaktuviniai Lietuvos kariuomenės pirmūnams, 1917 m. Rusijoje steigtų tautinių dalinių organizatoriams ir dalyviams. Bet jų jau labai maža tebeliko gyvųjų tarpe. Seniau kartą buvau skaitęs L. Enciklop., kad Viesbadene, Vokietijoje, yra palaidotas 1946 m. miręs prof. J. Elisonas, buvęs vienas reikšmingesniųjų lietuvių karių sąjūdžio veikėjų Rusijoje. Graudų Lugano pavyzdį prisimenant, parūpo sužinoti, kaip gali atrodysi po 21 m. J. Elisono kapas.
Priprašiau ten gyvenantį ev. kun. P. Šimukėną surasti tą kapą. Po ilgų pastangų jam pavyko surasti jį Sudfriedhofo kapinių svetimšalių skyriuje. Savo įspūdžius jis man šiaip aprašė:
“A.a. prof. Elisono kapu, matomai, niekas nesirūpina, nes kapas apleistas, neauga nė viena gėlė, buvęs pastatytas paminklas (marmorinė lenta) perlūžęs į dvi dalis; viršutinėje nulūžusioje paminklo dalyje yra šitoks lietuviškas užrašas: A†A gamt. prof. Jurgis Elisonas 1889. VIII. 4 -1946.1. 4. Kas yra apatinėje paminklo dalyje užrašyta, negalėjau išskaityti, nes neįstengiau nulūžusios paminklo dalies, kuri yra tą užrašą užgriuvusi, nukelti. Šitokioje padėtyje kapą fotografuoti vargu ar galima, nes tai būtų labai liūdnas vaizdas. Apleistus kapus vokiečiai panaikina ir sulygina su žeme, bet ar su svetimšalių skyriumi tą gali daryti — tai nežinau.”
Didelį Lietuvos mokslininką, šviesios atminties prof. J. Elisoną, noriu šia proga kiek plačiau paminėti, kaip Rusijos Lietuvių karių sąjungos centro komiteto sekretorių ir tautinių dalinių organizatorių.
Iš L.E. sužinome, kad jis yra kupiškėnas, gimęs 1889.VIII.4 Aukštadvaryje. Vidurinius mokslus ėjo Rygoje, Panevėžyje ir 1908 m. pabaigė realinę mokyklą Pskove. 1909 m. į-stojo Petrapilio universitetant ir 1915 m. baigė jo gamtos fakultetą. Nuo 1915 m. pabaigos dirbo rusų armijos karo aviacijos meteorologijos skyriuje. Po 1917 m. revoliucijos gyveno Petrapilyje ir prasidėjus pavasarį lietuvių karių tautiniam sąjūdžiui, buvo išrinktas į Petrapilio įgulos karių vykdomąjį komitetą, šio k-to pastangomis, 1917.VI.7 d. Petrapilyje buvo sušauktas pirmasis Rusijos lietuvių karių suvažiavimas. Pastarasis įsteigė Rusijos Lietuvių karių s-gą ir išrinko 16 narių centro komitetą su pirmininku karin. J. M. Laurinaičiu ir karo valdininku J. Elisonu, sekretoriumi, priešakyje. Taigi, ant jo pečių gulė gausūs susirašinėjimai su įvairiuose Rusijos miestuose ir frontuose veikiančiomis lietuvių karių organizacijomis.
Prie atstatyto prof. J. Elisono antkapio, iš k.: ats. kpt. J. Kriščiūnas, ats. mjr. J. Černius ir antkapio meistras W. Kohlhoff.
Reikia atminti, kad lietuvių karių vykd.k-tai buvo įsisteigę visur, kur tik susirado gausesnis susipratusių, bei veiklesnių karių būrelis. Centro komitetui teko padėti daug triūso juos visus beinstruktuojant. J. Elisonas nepasitenkindavo vienu susirašinėjimu, bet kai buvo reikalas, pats važinėdavo, kad gyvu žodžiu paaiškintų nesugebantiems, bei paskatintų nerangesnius stoti į pradėtus kurti tautinius dalinius. Jis buvo aiškus Lietuvos nepriklausomybės šalininkas ir tikėjo, kaip ir daugelis kitų, kad tiems daliniams pavyks ginkluotiems sugrįžti į Lietuvą ir stoti jos sargybon.
Reikia dar paminėti, kad Rygoje liet. kariai buvo pradėję leisti karių laikraštį “Laisvės žodį”, bet vokiečiams Rygą užėmus buvo priversti jo leidimą nutraukti. 1917.IX.14 d. jis vėl pasirodė Petrapilyje, kaip Lietuvių karių s-gos centro komiteto organas. Jo redakcinę komisiją sudarė J. Byla, J. Elisonas, L. Natkevičius ir dail. K. Šimonis. Taigi, J. Elisonas buvo taip pat vienas iš karių spaudos pionierių.
L.E. žinia, kad J. Elisonas 1917.IX. - 1918.1. tarnavo Liet. Vitebsko batalione, atrodo man ne visai teisinga. Man menasi, kad jis, kaip c. k-to narys dalyvavo ir antrajame lietuvių karių suvažiavime Petrapilyje 1918. 1.29 d. Kadangi tik jame komunistai likvidavo c. k-tą, tai J. Elisono tarnyba Vitebsko batalione, tikriausia, prasidėjo tik po suvažiavimo ir galėjo tęstis ligi bataliono likvidavimo 1918. IV.24 d. Reikia atminti, kad ir paskutinis “Laisvės žodžio” numeris išėjo 1918.III.13 d.
Nemanau, kad aš bent truputį sumažinsiu J. Elisono nuopelnus lietuvių karių organizavimo darbe, jei griežtai paneigsiu L.E. sakinį: “Ir atskiras Liet. Karių batalionas Vitebske buvo jo paskaitų ir darbų vaisius.” Čia straipsnio autorius tikrai klysta, nes Atskiras lietuvių Vitebsko batalionas susitvėrė Ukrainoje 1917 m. rudenį iš pasišalinusių iš lenkų dalinių lietuvių karių, be jokios įtakos iš šalies.
Tie lietuviai buvo įstoję į lenkų dalinį, arba gražiais “brolių lenkų” pažadais suvilioti, arba prieš jų norą, lenkams reikalaujant, buvo iš rusų dalinių kaip katalikai, ergo lenkai, prisiųsti. Bet negalėdami pakelti juos žeminančio lenkų elgesio, savavališkai iš lenkų dalinio pasišalino.
Grįžęs į Lietuvą, J. Elisonas, tarp kitko, 1919 m. dirbo Lietuvos kariuomenės aviacijos mokykloje. Vėliau perėjęs civilinėn tarnybon, J. Elisonas pasižymėjo kaip mokslininkas ir visuomenininkas dideliu darbo našumu įvairiose mokslo šakose. Bet tas jau išeina iš mano užsibrėžto rašinio ribų.
Baigiant, tenka dar trumpai paminėti prof. J. Elisono kapo sutvarkymą.
Gavus minėtą kun. P. Šimukėno pranešimą, man parūpo antkapį sutvarkyti. Pats gyvendamas toli nuo Viesbadeno, tuo darbu negalėjau užsiimti, todėl pakviečiau talkon Mainze gyvenantį kūrėją-savanorį ats. mjr. Juozą Černių, žinojau, kad jis per eilę metų ištisas savaites talkininkaudavo Liet. bendruomenei Vasario 16 gimnazijos parko sutvarkyme. Jis mielai sutiko imtis to darbo. Surado meistrą ir aptarė kainą. Įdomus supuolimas, kad meistras W. Kohlhoff buvo pabėgėlis nuo Soldau. Jis yra pastatęs ten žuvusiems lakūnams Dariui ir Girėnui paminklą. Lėšų, pagal meistro sąmatą pavyko gauti suradus JAV-se profesoriaus dukrelę, ponią Gražiną Laurens. Tačiau darbus bevykdant, išlaidos padidėjo. Jas laikinai padengė ats. mjr. J. Černius su viltimi, kad jos jam bus vėliau grąžintos.
Sutvarkius antkapį, L. K. K.- Sav. S-gos Vokietijos skyriaus valdybos vardu, jos sekretorius ats. kpt. Juozas Kriščiūnas, papuošė kapą gėlėmis.
Tas darbas buvo atliktas balandžio mėn. pabaigoje, bet dar daug vargo, susirašinėjimo ir važinėjimų teko pakelti ats. mjr. J. Černiui, kol išgavo meistro padarytas nuotraukas.
Pridedu prof. J. Elisono kapo nuotrauką prieš antkapio restauravimą.
Antkapyje matyti toks įrašas: — A. †A. gamt. prof. Jurgis Elisonas. 1889.VIII.4 - 1946.1.4.
Pjedestale įrašyta: “Čia ilsis / Didysis lietuvis, gamtos draugas / Amžių paaukojęs mokslui ir Tėvynei. / Teramina jo sielą pieva - laukas / Ir paukščiai — draugai nuolatiniai.”
Be to, aukurėlyje įrašyta “Jurgiui — Ignas”, bet kas tas Ignas, ligi šiol nesužinojome.
Galima pridurti, kad kapas nupirktas ligi 1980 metų. Netenka abejoti, kad laikui pasibaigus tas terminas bus prailgintas. Bet kiek lieka pasaulyje dar vertingų Lietuvos sūnų kapų, kuriems, nesant palikuonių, gręsia pavojus būti sulygintais su žeme!
P. Gudelis
Mūsų kariai ir jų lietuviškumo sąvoka
V. M. KLAUSUTIS
Nemažai rasime lietuvių ir lietuvių kilmės amerikiečių atitarnavusių veteranų ir dar tebetarnaujančių karių JAV kariuomenėje. Jų tarpe yra daug lietuvių karininkų, tik maža mes apie juos težinome. Retkarčiais matome jų pavardes, o kai kurių ir nuotraukas, amerikiečių spaudoje, deja, lietuvių spaudoje retai jos užtinkamos.
Turime lietuvių kadrus — organizuotus lietuvių karių vienetus, Amerikos Legiono skyrius, arba skyrius FWV organizacijos. Tačiau ir apie šiuos mūsų karius mažai turime žinių. Yra keletas Amer. Legiono namų lietuviškų skyrių didesnėse liet. bendruomenėse, kurie dalyvauja lietuvių švenčių iškilmėse, ypač Vasario 16 minėjimuose, bet ir apie šiuo karo veteranus mažai tėro žinių mūsiškoje spaudoje.
Šia proga noriu trumpais bruožais pasisakyti apie Hartfordo Amer. Legiono lietuvių karių-veteranų skyrių, kuris yra veiklus Amerikos Legiono veikloje ir Hartfordo lietuvių karių tarpe, o, taip pat dalyvauja ir bendroje lietuvių veikloje. Tai — Fredriko Sabonio Posto veteranai. Daugumoje jie visi yra Amerikoje gimę ir augę, tačiau lietuviškai nusiteikę. Nors nevisi jie lietuviškai kalba, tačiau lietuviškai jaučia, o svarbiausia, kad jie Amer. Legione ryškiai pasireiškia, vaidina ten svarbų vaidmenį, net pirmaudami, užimdami augštas pareigas.
Vainikų dienos Šventėje, geg. 30 d., šįmet F. Sabonio posto lietuviai legionieriai pirmavo parade, net nukonkuruodami kitų tautų legionierius. Šį faktą, pripažino amerikiečių spauda, miesto burmistras ir Amer. Legiono vadas. Kodėl? Todėl, kad lietuviai legionieriai pasirodė skaitlingiausi, tvarkingiausi ir pareigingiausi.
Malonu yra todėl prisiminti mūsų karius veteranus, kad ir silpnai lietuviškai bekalbančius, bet lietuviškai jaučiančius, besididžiuojančius savo tautine kilme. Prisiminsiu du brolius legionierius, Stanley ir Walter Pattersonus (atsisakiusius nuo suslavintos tėvų pavardės — aut.), kurie yra veiklūs liet. klube ir kitose lietuvių organizacijose. Jie yra šv. Trejybės liet. parapijos nariai. Stanley Patter-sonas buvo Amer. Legiono vadas, jo brolis Walteris buvo Amer. Legiono vado padėjėjas, dažnai pavaduodamas vadą legionierių veikloje, šie du Pattersonai yra aktyvūs ir liet. klube: Stanley eina finansų raštininko pareigas, o Walteris yra vienas iš aktyvių narių klube. Apie jų vaidmenį Amer. Legione ir F. Sabonio Poste amerikiečių spaudoje yra rašoma, tačiau lietuvių spaudoje apie juos nėra žinių, tarsi lietuviai nesidomėtų savais kariais. Tuo tarpu, JAV kariuomenėje yra net lietuvių generolų, karo laivyne yra lietuvis admirolas.
Kitų tautų amerikiečiai: žydai, lenkai, italai, prancūzai turi savuosius Amer. Legiono ir FWV organizacijų skyrius, turime juos ir mes, lietuviai;
Lietuvaitės, liet. legionierių pagalbinio skyriaus narės, žygiuoja gegužės 30 d. Hartforde, Conn.
mūsų Hartfordiškis legionierių skyrius stovi augščiausioj Amer. Legiono Hartforde pozicijoj.
Birželio 16-17 d. Amer. Legiono, Conn, valstijos, suvažiavę atstovai posėdžiuose ir bankiete pagerbė Wal-terį Pattersoną už jo veiklą. Jo brolis, Stanley Pattersonas, buvo taip pat pagerbtas už jo nuopelnus legionieriams.
Šie du legionieriai, kaip esu patyręs pokalbyje su jais, yra toki pat geri lietuviai koki jie yra ir amerikiečiai. Jų lietuvių kalba yra silpna, lietuvių kalbos žodynas labai ribotas, nes jie juk augo šiame krašte, be lietuviškos mokyklos, tačiau jiedu didžiuojasi savo tautine kilme, mėgsta žurnalą KARYS, kuriame jie bando iššifruoti kas rašoma apie lietuvius karius.
Stanley Pattersonas man pareiškė: “Aš užsisakysiu žurnalą KARYS, nes man patinka jo raštai iš karių gyvenimo ir mokslo. Taip gal išmoksiu skaityti ir lietuviškai kalbėti. Spėju, kad ir Walteris taip galvoja. Neabejoju, kad jis būdamas liet. legionierių vadu patars savo kariams-veteranams prenumeruoti KARĮ.
Prisiminus pokalbyje lietuvių tautos nelaimę, netekimą Lietuvos nepriklausomybės, Stanley Pattersonas sako: “Nenustokim vilties, nepamirškim kad istorija keičiasi, kitas karas bus neišvengiamas; gal pokarinės sąlygos vėl duos progą mums išlaisvinti Lietuvą”. O jo brolis, Walteris pareiškė: “I assure you that if we would have the oportunity today, many of us would go to Lithuania to drive red Russians out of Lithuania.”
Aš nustebau išgirdęs jo žodžius, nes pajutau šilumą savo širdyje. Jo žodžiai priminė man anuos, prieš 50 metų, laikus, kai taip kalbėjo Amerikoje gimę ir augę lietuviai savanoriai, stoję į organizuojamą lietuvių brigadą Amerikoje. O kas žino kaip būtų, kiek jaunų amerikiečių lietuvių karių atsirastų savanorių Lietuvos išlaisvinimui? O jei buvo praeityje tokių drąsuolių, ryžtingų užsienio lietuvių, gal bus ir ateityje. Dabar matome Amerikos jaunus žydus ir žydes vykstančius į Izraelį ginti to krašto nepriklausomybę.
Mano pokalbis su legionieriais baigėsi, tačiau dar galvojau apie jų lietuvišką galvoseną. Atsimenu, prieš 50 metų Lietuvos ir Amerikos lietuvių spontaniškąjį sąjūdį. Lietuvos jaunimas — savanoriai kariai, blogai ginkluoti, be uniformų, dėvintys kaimiškomis sermėgomis, narsiai kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Tas sąjūdis nustebino civilizuotą pasaulį.
Maža lietuvių tauta, beginklė, o nugalėjo didesnių tautų karius besiveržusius į Lietuvą. Tai buvo tarsi koks “stebuklas”, lygiai kaip dabar, kai žydų maža tauta nugalėjo arti šimto milijonų arabų.
Izraelitai, lygiai kaip ir lietuviai, maža tauta, tačiau jie turtingi, ryžtingi ir kovingi. Jie kovas laimi, nes turi gerus modernius ginklus, gerus karo vadus, žydų kova su arabais dar nebaigta, kaip lietuvių kova su slavais — rusais ir lenkais — yra nebaigta. Dabar jau lietuvių pareiga yra ruoštis į kovą, o, kai bus palankios sąlygos, Lietuva bus išvaduota. Todėl mūsų visų pareiga yra domėtis lietuvių karių veikla.
NEKROLOGO VIETOJE
Komunistinė spauda pranešė, kad okup. Lietuvoje š. m. gegužės 21 d. mirė ir “buvo iškilmingai palaidotas” Vilniaus Antakalnio kapinėse nekuris Bronius Leonas-Pušinis, po paskutinės Lietuvos okupacijos tam tikrą laiką vadovavęs “kulto reikalams”, prie Lietuvos komunistinės vyriausybės. Taigi, turėtume reikalą lyg su žmogum, jeigu jau ne dvasininku, tai bent su kokiu ekskunigu, arba bent kunigų seminariją kelis mėnesius lankiusiu klieriku. Bet, atrodo, kad komunistinėje Lietuvoje šitokio supratimo ir žinojimo vadovauti “kulto reikalams” nė nereikia: tokiam augštam postui užimti tinka betkoks grioviakasis.
Kartais įdomu pasekti, kaip žmogus, tavo kraujo brolis, visą amžių klaidžioja klystkeliais, kažko jieško, kažko siekia, bet niekada neranda ir, vieton to, kad kovojus už savo kraštą, kūrus gerovę savųjų tarpe, nueina tarnauti svetimiems.
Pasekime šio žmogaus, pasivadinusio save Pranu Pušiniu, gyvenimo kelią. Jis gimė 1888 m. spalio 25 d. Palnyčios kaime, Marijampolės aps., ūkininko šeimoje. Būdamas 17 metų jaunuoliu, jau dalyvavo 1905 m. bruzdėjime prieš caro valdžią. Ką jis tame bruzdėjime veikė ar nuveikė, komunistinė spauda, deja, nepasako.
Pirmojo Pasaulinio karo metu buvo paimtas į caro armiją ir tarnavo kažkur apie Ašmeną. Karui pasibaigus, kai visi pabėgėliai patraukė namo ir stojo dirbti atkuriamos Lietuvos labui, 1918 m. grįžo ir Bronius Leonas į Kalvarijos valsčių ir tuoj pradėjo “revoliucinę kovą prieš okupantus”, aišku, ne savanoriu stodamas į atstatomos Lietuvos kariuomenę, kaip dauguma to amžiaus jaunuolių, bet, užsikrėtęs raudonosiomis bacilomis dar Rusijoje, “dalyvavo kovoje už tarybų valdžios įvedimą gimtajame krašte, buvo darbininkų ir valstiečių atstovų tarybos pirmininku Raudeniaus valsčiuje, o pirmininko pavaduotoju — Kalvarijoje”. Žinoma, už tokią nereikalingą ir netgi žalingą “kovą” (atsiminkime, kad tuo metu Lietuvos kariuomenė kovojo su į kraštą besibraunančia raudonąja armija, kuri buvo jau pasiekusi Alytų ir žygiavo tolyn į Lietuvą), 1919 m. vasario mėn. buvo suimtas ir įkalintas Marijampolėje, o vėliau Kaune. Tų pačių metų rudenį buvo paleistas iš kalėjimo ir, kaip “nekaltas avinėlis”, gavo darbą Lietuvos koperatyvų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotoju. Tais laikais, Steigiamojo Seimo rinkimų metu, kairiųjų veikla buvo gana plati ir Leonas buvo išrinktas profsąjungų centro biuro nariu, o vėliau — netgi Kauno miesto tarybos nariu, čia jis tuoj pasidarbavo, įsteigdamas “Šviesos” bendrovę marksistinėms knygoms leisti.
Už šią naują “veiklą” Br. Leonas 1921 m. birželio 9 d. vėl buvo suimtas ir nuteistas 4 metus kalėti. Pasigailėtas ir po metų paleistas iš kalėjimo, jis savo pragaištingos veiklos nenutraukė ir toliau knisosi po nepriklausomos Lietuvos pamatais. 1924 m. balandžio 2 d. vėl buvo suimtas ir ištremtas į Šiaulius. Iš čia, prisidengęs Prano Pušinio slapyvardžiu, jis slaptai išvyko į Rusiją ir dalyvavo Maskvos Profinterno (profsąjungų) trečiame kongrese bei pasauliniame MOPRo suvažiavime kaip “Lietuvos atstovas”.
Po kongresų, lyg niekur nieko, lyg Maskvoj ir nebuvęs, Bronius Leonas (jau savo tikra pavarde) 1924 m. pabaigoj vėl grįžo į Šiaulius ir čia tuoj suredagavo ir išleido komunistinės krypties vienkartinį leidinį “Pramonės darbininkas”, bei dirbo “kitą partinį darbą”. Būdamas
Šiauliuose nepageidaujamas, jis buvo ištremtas į Alytų, iš kur 1925 m. vasario mėn. pabėgo ir jau, kaip Pranas Pušinis, atsidūrė Klaipėdoje ir tuoj susiuostė su vietos komunistais, netgi tam tikrą laiką gavęs paredaguoti kairiųjų laikraštį “Valstiečių žodis”.
1926 m., esant Lietuvoje gana liberaliai valstiečių liaudininkų valdžiai, Bronius Leonas-Pušinis, “užmiršęs savo praeitį”, grįžo į Kauną ir aktyviai prisidėjo prie komunistinės veiklos, streikų ir demonstracijų organizavimo ir riaušių kėlimo. (Kaip žinia, tais laikais kairieji net daužė Lietuvos karininkams nuo galvų kepures, jei tie nepagerbdavo nešamas raudonas vėliavas ir giedamą Internacionalą). Tačiau, po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Pušinis pajuto, kad tėvynėje pasidarė “perkaršta”, todėl, nieko nelaukdamas, movė į Sovietų Sąjungą ir atsidūrė Maskvoje. Tačiau ir Maskvai veltėdžiai nepageidaujami, todėl jau 1927 m. pabaigoje jį išsiuntė į Berlyną, kur jis galėjo būti naudingesnis. Čia Pušinis, Maskvos pavedimu, padėjo suorganizuoti “Lietuvos politinių e-migrantų” suvažiavimą, o 1928 m. sausio 22 d. dalyvavo jo posėdžiuose. Po suvažiavimo Pušinis, aišku, už Maskvos pinigus, organizavo Vokietijoje komunistinės literatūros lietuvių kalba leidimą ir jos slapta į Lietuvą gabenimą, palaikė ryšius su Lietuvos komunistų partijos centru Kaune, bei susirišo su “pažangiomis” Amerikos lietuvių organizacijomis ir jų spauda. Kai jau ir Vokietijoje raudonųjų veikla pasirodė nepageidaujama, 1931 m. rudenį jis grįžo į Maskvą. Ką jis Maskvoje likusį laiką veikė, komunistinė spauda, deja, nutyli, tik prasitaria, kad 1940 m., po to, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, Pušinis “dirbo Maskvoje visasąjunginio radijo komiteto lietuviškos redakcijos vedėju”, o 1941 m. pradžioje jau buvo atsiųstas į Kauną ir paskirtas žemės ūkio liaudies komisaru. Atseit, jis sugebėjo dribti betkokį “darbą”.
Prasidėjus karui su Vokietija, Pušinis pasitraukė į Rusiją kartu su “nenugalimąja” ir atsidūrė Omske, Sibire, o vėliau Sverdlovske, kur organizavo iš Lietuvos pabėgusius komunistėlius, veikdamas kaip Lietuvos komunistų partijos įgaliotinis prie Sovietų Sąjungos Liaudies Komisarų Tarybos. Sumušus vokiečius, Bronius Leonas-Pušinis jau 1944 m. vienas iš pirmųjų pasiekė Vilnių, kur buvo paskirtas miesto vykdomojo komiteto pirmininku, vėliau “tarybinių darbuotojų kursų direktorium”, netgi įgaliotiniu “religinių kultų reikalams prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos”. Atlikęs šias “garbingas” pareigas (atseit, beveik visiškai nuslopinęs Lietuvgje religinį kultą), 1957 m. jis buvo paskirtas Lietuvos Augščiausiojo Teismo nariu.
Ar šis žmogus, tvarkęs Lietuvos religinį gyvenimą, buvo ir palaidotas su religinėmis apeigomis, kaip to jo pašaukimas ir buvusi tarnyba lyg ir reikalautų, komunistinė spau- m da, deja, nepranešė. A. Beržinis
Bostono ramovėnai žygiuoja prieškomunistinėje demonstracijoje, š.m. birželio 11 d., kartu su Amerikos legionieriais, paremdami Amerikos karius kovojančius Vietname.
Melbourno ramovėnai su poniom ir svečiu — Krašto valdybos pirmininku S. Narušiu. I eiI-: Augūnienė, Pridotkas, Narušis, Jacinskaitė, Liubinas, Šalkūnas, Rekešienė, Bikulčienė, Valaitienė; II eiI.: Sidabrą, Augūnas, Eskirtienė, Aleknienė, Banala, Bosikis, Pocius, Pocienė, Rekešius, Kuzmickienė, Kuzmickas; III eiI.: Sadauskas, Mončinskas, Bikuličius, Alekna, Žvinakis, Balsys, Eskirtas, Paškevičius.
PAS MELBOURNO RAMOVĖNUS
Jau nuo 1953 m. Melbourne, Australijoje, gražiai veikia Lietuvių Karių Veteranų S-gos Ramovės skyrius, kuris yra gana veiklus. Dažnai ruošia susirinkimus, paskaitas, minėjimus ir turi įsigijęs savo vėliavą, su kuria ramovėnai organizuotai dalyvauja tautinėse šventėse.
Ramovėnai remia jaunimo organizacijas, k. a, skautus, ateitininkus, sportininkus, studentus ir jaunimo vasaros stovyklas. Ramovės nariai taip pat aktyviai reiškiasi ir Australijos Lietuvių Bendruomenės veikloje, dažnai eidami net atsakingas pareigas.
Šių metų liepos mėn. 15 d. į Melbourną buvo atvykęs Australijos Lietuvių Bendruomenės Krašto Valdybos pirm. S. Narušis, atsiveždamas Amerikoje pagamintą lietuvišką filmą, “Aukso Žąsis”, kuris buvo rodomas tą vakarą Melbourno Lietuvių Namuose. Kadangi Krašto Valdybos pirm. C. Narušis kartu vadovauja ir Sydney ramovėnams, todėl Melbourno skyrius ta proga sušaukė susirinkimą. suruošdamas kavutę, kad galėtų iš mielo svečio išgirsti apie Sydney mieste gyvenančių ramovėnų veiklą.
Susirinkimą atidarė energingas ir nuoširdžiai nuo pat pirmųjų asisteigimo dienų Ramovės veiklai atsidavęs, dabartinis skyriaus pirm. Vyt. Šalkūnas. Jis savo sveikinimo žodyje pristatė susirinkimo dalyviams gerb. svečią ir prašė perduoti Melbourniškių sveikinimus Sydney lietuviams ramovėnams.
S. Narušis, atsakydamas į sveikinimą, svariais žodžiais apibūdino mūsų organizacijos darbo prasmę, kartu stebėdamasis tokiu gausingu dalyvių skaičiumi ir pasidžiaugė, kad nesame šiaudiniai ramovėnai.
Toliau, visiems besivaišinant kavute. su sumuštiniais ir pyragaičiais, skyriaus pirm. Vyt. Šalkūnas skaitė paskaitą apie praėjusį Artimųjų Rytų karą, išsamiai nušviesdamas istorinę įvykių eigą. Paskaita buvo gerai paruošta.
Šiais metais Melbourno skyriui vadovauja pirm. Vyt. Šalkūnas, vicepirm. K. Šimkus, sekret. Alb. Pocius, ižd. V. Sidabra ir parengimų vad. N. Butkūnas. Dabartiniu metu mūsų skyrius ruošiasi iškilmingam Kariuomenės atkūrimo minėjimui ir šauniam Ramovės baliui.
Alb. Pocius
A. A. LTN. KAZYS KUČINSKAS
š. m. gegužės 19 d., Los Angeles mieste, darbovietėje, pietų pertraukos metu, širdies smūgiu staiga mirė ats. ltn. Kazys Kučinskas.
Velionis buvo gimęs 1910 m., Žiūraičių k., Švėkšnos vls., Tauragės aps. Mokėsi ir baigė Švėkšnos “Saulės” gimnaziją, ir Klaipėdos Prekybos institutą. Pašaukus atlikti karinę prievolę, kaip turintis cenzą, buvo priimtas į Karo mokyklą kariūnu-aspirantu, kurią baigus buvo pakeltas į ats. j. ltn. laipsnį.
Tarnavo Pasienio policijoje, Klaipėdos krašte, kurį užėmus naciams, buvo perkeltas į Kretingos aps. ir paskirtas Kvietinių (pirmos eilės) Pasienio policijos rajono viršininkus. Čia jis aktyviai įsijungė į Gargždų šaulių būrio veiklą, ypač šaudybos srityje. Tačiau, Lietuvą ištiko tragedija, bolševikai jėga užėmė kraštą, likvidavo pasienio policiją ir velionis buvo paleistas iš tarnybos.
Per bolševikų ir vokiečių okupaciją Kazys mokytojavo Švėkšnos “Saulės” gimnazijoje. Artėjant rusų-vokiečių frontui, Kučinskas gyveno Švėkšnos miestelyje, o šeima kaime, todėl nepalankiose aplinkybėse pasitraukė vienas į Vokietiją. Po karo gyveno Ambergo, Rotenbergo stovyklose, kur buvo anglų kalbos vertėju.
1949 m. atvyko į JAV, Los Angeles miestą. Čia jis visą laiką dirbo vienoje darbovietėje, Hollywood kapinėse. Fizinis darbas buvo sunkus ir ilgas. Apie pusantrų metų dirbo net sekmadieniais, todėl ir organizacijose negalėjo aktyviai reikštis. Be to, prieš keletą metų jį ištiko nelaimė. Einant skersai gatvę, neatsargios auto vairotuojos buvo sunkiai sužeistas: sulaužytas blauzdikaulis, sužalota galva. Po ilgo gydymo, dalinai sustiprėjo ir vėl grįžo prie darbo.
Velionis labai rūpinosi ir sielojosi likusia Lietuvoje šeima. Jo pasakojimu, šeimai buvo išsiuntęs siuntinių virš dešimt tūkstančių dolerių vertės. Toji parama buvo reikšminga vaikams, siekiantiems mokslo. Teikiama parama šeimai suteikė jam džiaugsmo, kai gavo žinią, kad vyresnysis sūnus Vytautas įsigijo inžinieriaus diplomą, o duktė Vida, šiais metais, baigė medicinos fakultetą ir yra gydytoja. Tačiau, velionio mirtis, neleido ištesėti pasiekti augštąjį mokslą jaunesniajam sūnui Romui, kuris dar tebesimoko ir kuriam parama yra taip reikalinga.
Kazys Kučinskas priklausė LVS “Ramovės” Los Angeles skyriui ir Juozo Daumanto šaulių kuopai. Buvo spaudos rėmėjas. Paliko vertingą knygyną. Be to, būdamas foto mėgėjas, paliko didelį rinkinį nuotraukų, bei foto priemonių. Buvo darbštus, kuklus, draugiškas, susipratęs patrijotas.
Gegužės 23 d., po gedulingų pamaldų, kurias atnašavo velionio pusbrolis prel. J. Kučingis, didelio jo draugų ir pažįstamų būrio buvo palydėtas į Kalvarijos kapines. Pamaldų metu velionio karstas buvo pridengtas Tautine vėliava ir prie karsto stovėjo garbės sargyba. Kapinėse atsisveikinimo žodį tarė jo buv. kaimynas Motušis ir K. Liaudanskas, Los Angeles ramovėnų sk. pirmininkas. K. Liaudanskas nuimtą vėliavą nuo velionio karsto Tautinę vėliavą įteikė prel. J. Kučingiui.
Jo giminės ir draugai liko giliai sujaudinti netikėta ir staigia mirtimi. O. Žadvydas
Viršuje — meninės dalies klausosi, iš k.: p. Pumputienė, p.p. Liaukai, p. Sanda, p. J. Montvila, p. O. Bilerienė, p. H. Garmienė, p. B. Oniūnienė. Už stalo, matosi meninės dalies dalyvių nugaros, dešinėje — vadovas, V. Alksninis.
Apačioje — minėjimo dalyviai pertraukos metu, vasarvietės kieme. Iš k.: B. Balčiūnas, L. Čėsnienė, K. Jankūnas, M. Raulinaitienė, L. Jankūnienė, J. Matiukas, V. Raulinaitis ir A. Kaunas (žiūr. 254 psl.) Nuotr. L. Tamošaičio
DĖL MINĖJIMŲ
Mes, Čikagos ramovėnai, esame labai užimti įvairių minėjimų. Kadangi taip daug jų rengiama, tai pasimiršta reikšmingesnieji, kuriuos būtinai reikėtų prisiminti.
Kiekivenais metais, taigi ir šįmet, liepos mėnesį, buvo minimas mūsų didvyrių Atlanto nugalėtojų, kpt. S. Dariaus ir S. Girėno žuvimas.
Jau 36 metai prabėgo, kai Soldino miške nulūžusių eglių stuobriai liudija tą. baisią nelaimę. Ten, liepos mėnesio 16 dieną, susirenka vokiečių kilmės žmonių, kurie atneša gėlių ir pagerbia mūsų narsiuosius vyrus.
Šįmet ir mūsų pavergtoje tėvynėje okupantas nedraudė prisiminti ir pagerbti Atlanto nugalėtojus. Visi gerai žino, kad kiekvieno lietuvio širdyje yra žaizdelė, kuri niekuomet neužgis, kol bent vienas lietuvis gyvens. Todėl daugelyje vietų jie buvo prisiminti.
O kaip gi šįmet, mes čikagiečiai, pagerbėme mūsų didvyrius ? Turiu pasakyti, kad labai liūdnai. Kiekvienais metais minėdavome labai iškilmingai, gausiai susirinkdavome prie jų paminklo, dėdavome vainikus, gėles, giedodavome himnus, šįmet to nebuvo.
Minėjimo priešaky buvo ir yra Dariaus ir Girėno Amerikos veteranų postas. Prie jų, paprastai, prisideda lietuviškos organizacijos ir visuomenė. šįmet minimasis postas, kartu su Market Parko bendruomenės skyriumi, kvietė visus pagerbime gausiai dalyvauti. Kvietė ir mus. Liepos 23 d. 3 val. pradėjo rinktis publika. Publikos atėjo nemaža, o mūsų labai nedaug, mažiau negalėjo ir būti.
Kai 1966 metais buvo minimas Ukrainos vado gen. Petliūros žuvimo sukaktis, į minėjimą buvome pakviesti ir mes, atvyko mūsų nemaža. Vieni mašinomis, kiti autobusais skubėjome, kad nepavėlavus.
Pats savęs klausiu. Kuo nusipelnė mūsų tautai minimas generolas, kad mūsų gerokas būrys susirinkome jį pagerbti? Ar jis 1919-20 metais kovojo mūsų savanorių eilėse? Ar jis garsino mūsų krašto vardą, kaip mūsų didvyriai kpt. Darius ir Girėnas? Jei taip buvo, tai aš to nežinau. O jo pagerbti susirinko be mūsų, dar ir įvairių lietuviškų organizacijų. Užėmėme net pusę salės.
Taip, visi vadai ir kovotojai verti pagarbos ir pagerbimo, kurie tik kovojo už savo krašto laisvę, ar žuvo. Bet, man atrodo, kad pirma reikia mums prisiminti ir tinkamai pagerbti savo pačių didvyrius, o jau vėliau pagerbti ir kaimynus.
Kad ne kpt. Darius ir Girėnas dar ir šiandieną kiti kraštai nežinotų kur mūsų tėvynė Lietuva randasi. O, tačiau, jų prisiminimas, laikas nuo laiko, eina pamirštin. Atgaunant mūsų tėvynei laisvę, kpt. Darius kovojo tų pačių savanorių, dabar ramovėnų, eilėse, tai viena; o, antra, to jam neužteko. Kad apie mūsų tėvynę žinotų visas pasaulis, jis nutarė išgarsinti Lietuvos vardą perskrendant Atlantą. Tą nutarimą jis įvykdė, pastatydamas savo tėvynę kitų valstybių priešaky.
Jų testamento ir tragiško žuvimo prisiminimas įpareigoja kiekvieną lietuvį ateiti prie jiems pastatyto paminklo, nusilenkti ir juos pagerbti. Tačiau, kada jau taip mus nuvargina visoki kiti minėjimai, gal reikėtų tokius svarbius įvykius minėti rečiau — kas penki ar dešimt metų.
Gal tuomet gausiau susirinktume ir gražiau pagerbtume ?
Ramovėnas K. Leknickas
ALGIMANTAS VILKAS ŽUVO VIETNAME
Kovoje su pasaulio ir kartu Lietuvos priešu Vietname, 1967 m. rugpjūčio mėn. 7 d., žuvo lietuvis karys Algimantas Vilkas.
Algimantas Vilkas gimė 1931 m. rugpjūčio mėn. 21 d. Panevėžyje. Jo tėvas atsargos kapitonas Kazimieras Vilkas, tuo metu buvo Panevėžio aps. policijos vadu, o motina Fridą mokytojavo vienoje iš Panevėžio mokyklų.
Algimanto jaunystė buvo sunki, nes bolešvikams okupavus Lietuvą jo tėvas, buvęs policijos vadas, buvo persekiojamas ir turėjo slapstytis, o jo šeima, drauge su Algimantu, kentėjo nuolatinę baimę, kol pagaliau jiems pasisekė pasitraukti į Vakarus.
Algimantas mokytis pradėjo Panevėžyje, o vėliau— Vokietijoje. Atvykęs į JAV, jis čia baigė metalo virinimo mokyklą ir dirbo keliose įmonėse. 1955 m. savanoriu įstojo į JAV kariuomenę. Armijoje įsigijo augštesniosios mokyklos diplomą, išėjęs įvairius kursus, gavo kelias kario specialybes. Tarnavo jis JAV, Grenlandijoje, Vokietijoje, Korėjoje, o 1967 m. gegužės mėn. 19 d. savanoriu nuvyko į Vietnamą kovoti su komunizmu.
Algimantas Vilkas žuvo Vietname 1967 m. rugpjūčio mėn. 7 d. Jo kūnas buvo atvežtas į Hamiltoną, Kanadoje, kur gyvena jo tėvai. Rugpjūčio mėn. 15 d. iškilmingomis bažnytinėmis ir kariškomis apeigomis, Algimantas buvo palaidotas Šv. Jono lietuvių kapuose, netoli Toronto, Ont.
Algimantas Vilkas parodė drąsų ir taurų pavyzdį, kaip reikia kovoti ir aukotis už laisvę. Ilsėkis ramybėje!
Petras Starevičius
