Partizanai: Istorija ir dabartis

APIE “ŽEMAIČIŲ RAUDONARMIEČIŲ PULKĄ”

Vilniškis “Tėvynės Balsas”, minėdamas rusiškojo “didžiojo spalio” (tarsi būtų dar koks ir mažasis spalis) sukaktį, savo praeitų metų 45-me numeryje įsidėjo, iš kažin kokių archyvų ištrauktą, nusitrynusią nuotrauką, po kuria padėjo keistą ir iššaukiantį paaiškinimą — “1918-1919 metais ir Lietuvos darbo žmonės kovojo dėl Tarybų valdžios. Daugelyje mūsų krašto vietų jie buvo tapę savo likimo šeimininkais. Nuotraukoje: darbo žmonių mitingas Šiauliuose. Tribūnoje kalba žemaičių raudonarmiečių pulko vadas, žinomas karvedys Feliksas Baltušis-Žemaitis.” čia čia reikėtų priminti gerbiamiems miglų pūtėjams iš Vilniaus, kad 1918, o dar labiau 1919 m., Lietuvos visi žmonės, ne vien tik darbo, bet ir “ne darbo” kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir kovojo prieš įvairius priešus, jų tarpe ir prieš tuos, kurie “daugelyje mūsų krašto vietų norėjo tapti šeimininkais”.

Atsimenu, buvau dar vaikelys, kai tėvas, vieną kartą žiemos metu, galėjo tai būti ir 1919 metais, grįžęs iš turgaus Šiauliuose, pasakojo, kad “ruskiai” suvarė turgaus aikštėje suvažiavusius ūkininkus į aikštės vidurį, o ten kokie tai agitatoriai, apsirengę rusiškomis uniformomis, drožė prakalbas, ragindami Lietuvos vyrus stoti į jų kariuomenę ir vaduoti kraštą nuo priešų. Galėjo tai būti ir tas pats “mitingas”, kaip nuotraukoje parodyta. Tolumoje matyti žmonių būrys, o prie “tribūnos” (tikriau, prie apverstos kažkokios dėžės) stovi rinktiniai agitatoriai, kurių vienas kalba iš tos būdos, o kitas netoli sėdi ant balto žirgo. Tai, matyt, ir bus tie norimi išgarbinti “žemaičių raudonarmiečių pulko” kariai su jų “karvedžiu” F. Baltušiu-Žemaičiu priešaky.

Skaityti daugiau: APIE “ŽEMAIČIŲ RAUDONARMIEČIŲ PULKĄ”

TVIRMEDĖS PILIS

PETRAS BŪTĖNAS

Kaip kitados Lietuvoje ir dabar neperseniai jau už Atlanto iš kaikurių specialistų profesionalų istorikų esu spaudoje susilaukęs išdidaus murmėjimo dėl Mindaugo augštaitinės Varutos pilies - tvirtovės jieškojimo (Apie Varutą galgi ir dabar pasiseks išspausdinti straipsnis, nes atsirasta ir naujų duomenų, specialistų profesionalų istorikų dar nesusirastų.), tai nepasitaisęs šįkart vėl nusidedu, ketindamas pakalbėti taip pat apie ir patiems visiems istorikams neaiškią irgi Mindaugo laikų “Tviremet'” pilį Žemaitijoje.

I.    Tverai 2, mstl., vlsč., parc. Telšių aps., Aitros (Jūros, Nemuno, kairio-rytinio įtako) augštu-pyje, apie 3 km į pietvakarius nuo Lópaičių 211 m augščio kalno Lópaičių kaimo lauke, čia visos Žarėnų, Varnių, Laukuvos bei Kaltinėnų (Med-viagalis 234 m augščio kalnas) augštumõs, pabrėžtina, vakariniame šone, o į vakarus bei pietvakarinius augštumų jau nebėra; apie 30 km į pietus nuo Telšių apsc., 64 km į rytus nuo Klaipėdos uosto ir į vakarus: 16 km nuo Varnių mstl., 60 km nuo Dubysos augštupio bei 140 km nuo Nevėžio prie Panevėžio mst.; nuo Šiaulių mst. į pietvakarius senas vieškelis 63 km eina ligi Tverų ir toliau į vakarus Klaipėdos link.

Tverų pilies uždavinys bus buvęs nuo Vokiečių teutonų-kryžiuočių ordino agresijos ginti Žemaitijos aruodo jos visos plačiosios augštumos ypač pietvakarius, tuo pačiu ginant ir visus Žemaitijos pietvakarius ligi Nemuno žemupio.

Skaityti daugiau: TVIRMEDĖS PILIS

Vasario 16 Dienos Aktas ir kariai

“Ir Žodis tapo Kūnu ir gyveno mūsų tarpe.”

Daug kas pagarbiai maldoje taria ar gieda šią paslaptį. Kiek panašiai ir 1918. II. 16 baltame popieryje juodai rašytas ŽODIS - AKTAS buvo įgyvendintas ir tapo mūsų tautos realybė. Tas, bemaž stebuklas, įvyko dėka kovingos dvasios jaunųjų Lietuvos sūnų kraujo, kuriuo 1919 m. sausio - vasario mėn., tai yra lygiai po metų Aktą paskelbus, pradėjome raudonai šlakstyti baltą Lietuvos sniegą.

Gausiai laistėme savo tėvų žemelę iki 1923 m., ir tai sausio - vasario dienomis. Pradėję pačiame dar neokupuotos Lietuvos viduryje— Kaune (Eimutis), Kėdainiuose (Kiaunė, Lukšys) iki pat Dauguvos, ir nuo Radviliškio per Seinus, Varėną, Druskininkus, Suvalkus ir Gardiną iki pat mūsų pajūrių Klaipėdos.

Vasario 16 dienos Akte buvo padėta daug garbingų ir ne ištisai garbingų išlikusių parašų. Tačiau ant Akto nebuvo nei parašo, nei antspaudo svarbiausio tada vykdomąją galią turinčio veiks-

Nepriklausomybės kovose sužeisto ir Karo ligoninėje mirusio kario mirties liudijimas (originalas du kartu didesnis).

nio— nebuvo Lietuvos kario parašo. O, ne parašų tūkstančiais, ne žodžiais, ne raštais—memorialais ir memorandumais, ne šokiais bei dainomis ir kitokia kultūra karys stojo ginti ir apgynė Tėvų Žemę ir tautos teisę. Karys ryžosi užpuoliką atremti ginklu. Vargais, kančia, krauju; pasiaukojusių karių lavonais bei dvasios ir ginklų ugnimi įsibrovėliai buvo sustabdyti, nugalėti ir išvyti.

Skaityti daugiau: Vasario 16 Dienos Aktas ir kariai