Partizanai: Istorija ir dabartis

MACEINOS SOCIALINĖ FILOSOFIJA

KĘSTUTIS K. GIRNIUS

1978 m. prof. Antanas Maceina atšventė savo 70-sius gyvenimo metus. Jo atsiekimai bei darbai filosofijoje, tur būt, visiems mažiau ar daugiau žinomi, tad galiu ramiai teigti, kad prof. Maceina yra vienas iš didžiųjų mūsų mažos tautos filosofų. Šiuo savo darbu angažuojuosi kukliam uždaviniui, būtent — kritiškai pažvelgti tik į Maceinos socialinę filosofiją. Ir ne į visą socialinę filosofiją, bet specifiškai į vieną veikalą, būtent į Socialinį teisingumą.

Socialinis teisingumas, kaip ir pats autorius, šiais metais švenčia jubiliejų — jis buvo išleistas Kaune 1938 metais, tai yra prieš keturiasdešimt metų. Galime prisipažinti, kad kiekvienam būtų malonu, jei po keturiasdešimt metų kas nors rodytų veikalu susidomėjimą.

Dėl viso ko reikia pabrėžti, kad šis nėra vienintelis Maceinos veikalas šioje srityje. 1940 metais Maceina išleido veikalą — Buržuazijos žlugimas, kuriame jis tęsė buržuazijos kritiką, pradėtą aptariamajame veikale. Prof. Maceina yra pagrindinis autorius serijos straipsnių apie būsimą Lietuvos santvarką, išspausdintų 1943-44 metais pogrindyje ėjusioje Į Laisvę; tos mintys buvo vėliau išplėstos frontininkų leidinyje Į pilnutinę demokratiją.

I

Maceinos socialinė filosofija skirstoma į dvi dalis, nors, savaime aišku, jos viena antrą paveikia. Pirmoji dalis, kurią trumpiau aptarsiu, — tai dabarties psichologijos ir socialinės struktūros apibrėžimas ir palyginimas su ankstyvesniais laikais. Maceina daugiausia analizuoja buržujų, jo atsiradimą ir artėjančio žlugimo priežastis, pristatydamas šio žmogaus idealinį tipą. Antroji ir pagrindinė dalis liečia socialinį teisingumą; tai yra daugiau normatyvinė teorija, kurioje Maceina pasiūlo principus ir gaires visuomenės pertvarkymui, jei šiuo pertvarkymu siekiama sukurti dorą visuomenę, kurios nariai būtų laimingi ir kurioje jie galėtų pilnai išvystyti savo asmenybes.

Skaityti daugiau: MACEINOS SOCIALINĖ FILOSOFIJA

DABARTINĖ LIETUVOS DEMOGRAFINĖ PADĖTIS

ir jos etnografinių ribų klausimas

T. VENCLOVA

Lietuvos ribos yra mažų mažiausiai keturių, o gal ir penkių rūšių. Tas rūšis pavadinčiau sekančiai: juridinės, realios istorinės, etnografinės (čia reiktų skirti etnografines ribas siauresne prasme, arba kalbines, ir etnografines kiek platesne prasme) ir pagaliau pageidaujamos ribos. Apie kiekvieną iš tų rūšių keletas žodžių atskirai.

Juridinės ribos

Juridinės Lietuvos ribos žymimos tuose krašto žemėlapiuose, kurie leidžiami emigracijoje. Rytų ir pietų sienos nustatytos 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi su Tarybų Rusija. Šiaurės siena nustatyta Simpsono arbitražo komisijos 1921 metais. Pagal tą arbitražą Lietuvai atiteko, tarp kitko, Palanga, į kurią Latvija pretendavo ir kurį laiką ją valdė. Vakarų siena — viena iš tradiciškiausių visoje Europoje sienų su Vokietija (dabar jau ne su Vokietija, o su okupaciniu dariniu — Kaliningrado, arba Karaliaučiaus, sritimi) — laikosi nuo 1422 m., nuo Melno sutarties su kryžiuočiais. Be to, ji kiek ištaisyta, nes prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas, kuris Melno sutartimi nebuvo prijungtas. Jį Lietuvai pripažino pati Vokietija 1928 m., pripažino ir visas pasaulis. Vėlesni Hitlerio aktai buvo neteisėti. Nevisai aiški siena yra trumpame ruoželyje į pietus nuo Suvalkų, kur Lietuvos oficialioji kartografija vedėją pagal buvusią Lomžos ir Suvalkų gubernijų ribą, o dabar dažniausiai veda pagal 1795 m. Lietuvos — Lenkijos sieną. Tame mažame ruoželyje, kiek žinau, tarptautinių sutarčių, apibrėžiančių sieną, nebuvo.

Skaityti daugiau: DABARTINĖ LIETUVOS DEMOGRAFINĖ PADĖTIS

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ CREDO

Įvadas

Jeigu mūsų laisvinimo veikla ribotųsi vien bėgamaisiais dienos reikalais, ji paskęstų aplinkos smulkmenose, netektų polėkio, veržlumo bei entuziazmo. Ir tokiais atvejais jėgos, priešingos mūsų laisvės pastangoms, pajėgtų ją nesunkiai nukreipti į klystkelius destruktyviais ginčais dėl menkniekių.

Todėl yra svarbu laikas nuo laiko vertinti savo veiklą pačių didžiųjų siekimų bei idealų šviesoje. Jie kaip švyturiai uoste saugo veikiančiųjų sprendimus nuo nenumatytų ir kartais net nepastebimųjų pavojų bei klaidų ir visą veiklą kreipia teisingu keliu.

Ugdant savo ir kartu visos visuomenės rezistencinę sąmonę yra svarbu ne tiek lygiuotis su tuo, kas yra, kiek siekti to, kas turi būti. Kai žvilgsnis yra nukreiptas į idealų aukštumas, pagrindiniai uždaviniai labiau aiškėja, iškilę pavojai lengviau įveikiami. Tada siekiamos ateities vaizdas tampa daug spalvingesnis ir žavesnis.

Ta prasme surašyti ir viešai paskelbti Lietuvių Fronto Bičiulių pasisakymo metmenys tebūnie ta viena iš pastangų išsiveržti iš kartais pilkos kasdienybės bei išlaikyti tremties lietuviškąją visuomenę dinaminės minties įtakoje... Tokios minties, kuri, būdama gyva, aktuali ir kūrybinga, mūsų laisvinimo veiklą kreiptų vis tikslesne, vis vertingesne kryptimi.

Dabartinis stovis

Dabartinio socialinio, akinio politinio stovio pasaulyje aplamai nelaikome nei tobulu, nei nekeičiamu. Pasaulyje daug skurdo, socialinio neteisingumo, priespaudos ir net genocidinių užmojų, nukreiptų prieš ištisas tautas. Išlaisvinimo vardu įvedama vergija, tiesos vardu skelbiamas melas, teisingumas išniekinamas smurtu. Rūšiavimas tautų į išsivysčiusias ir neišsivysčiusias, viešpataujančias ir beteises kliudo įgyvendinti tarp jų lygybę ir santaiką. Sovietų imperialistų ginklavimasis, siekiant pasaulinės revoliucijos, kaip tamsi šmėkla dengia modernųjį pasaulį.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ CREDO