Viena nuostabiausių žmogaus savybių — sugebėjimas atsiminti. Bet nemažiau nuostabus ir žmogaus sugebėjimas užsimiršti. Kokios sunkios pirmosios dienos ir savaitės kalėjime! Staiga išplėštas iš įprastos aplinkos, žmogus negali susitaikyti su nauja tikrove. Jo gyvenimas vis dar anapus grotų. Kalėjimas — lyg koks slogus sapnas. Ir, jei žmogus nesugebėtų užmiršti praeities ir priimti dabarties kaip vienintelės tikrovės, jis dažnu atveju žudytųsi arba išprotėtų. Tačiau dauguma sugeba užmiršti praeitį. Buvęs gyvenimas už kalėjimo sienų pamažu nugrimzta į miglas. Tikrove tampa tik kalėjimo aplinka, nors joje kartais net oro trūksta.
Atsitinka ir dar keistesnių pasikeitimų. Dalykas, dėl kurio kovota, pradeda atrodyti ne taip jau svarbus, o kalėjimo smūgiai — ne tokie jau skaudūs. Ilgus metus praleidus kalėjime, pasidaro visai suprantamas Bairono “Šiljono kalinys”, kurio herojus, ilgai stengęsis iš kalėjimo pabėgti, kai, pagaliau, atsiranda proga pabėgti, susigraudina, jam pasidaro gaila palikti kalinio grandines. Ir tai ne tik atskiro asmens išgyvenimas. Tai liečia ir visą tautą.
Ir okupuotoj Lietuvoj žmonės išgyveno labai sunkius metus. Bet jie jau praeity. Žaizdos užgijo. Viltys perdegė. Gyvenimas eina toliau. Dabartis stato savo reikalavimus, o praeitis, kai kieno atsiminimuose net žavinga, blėsta iš atminties. Ne vienas senas kolchozninkas paklaustas, ar norėtų atgauti savo buvusį ūkį ir savarankiškai ūkininkauti, kaip seniau, atsako neigiamai. Atrodo, tokių Lietuvoje šiuo metu jau yra nemažai. Tokiem ir pati Lietuvos nepriklausomybė kartais jau yra kažkokiose miglose nugrimzdusi. Tačiau greta tokių, dažnai toj pačioj šeimoj, yra ir visai priešingų nuotaikų. Yra kovojanti Lietuva, Lietuva puoselėjanti šviesesnio rytojaus viltis.
Skaityti daugiau: KĘSTUTIS JOKUBYNAS: GULAGAS IR OKUPUOTOS LIETUVOS AKTUALIJOS
Disidentas— žmogus išdrįsęs rizikuoti
Maždaug prieš penkiolika metų įvyko pašnekesys dviejų sovietinių žmonių (berods, dar abu yra tenai, nors, laikui bėgant, gal būt atsiras čia) ir vienos belgės ar olandės, gerai neprisimenu. Šitie žmonės jau anuomet nebijodavo su užsieniečiais pasikalbėti. Ir jiedu tai užsienietei nupasakojo padėtį Sovietų Sąjungoje, kokią jie ją mato. Tada ta užsienietė, labai prislėgta to, kas jai buvo išdėstyta, paklausė: “Tai kodėl jūs nieko nedarote? Kodėl nedemonstruojate, nedalijate lapelių, neorganizuojate spaudos, ir t.t.?” Vienas iš pokalbininkų priėjo prie lango, — o pokalbis vyko Maskvoje, didelio namo devintame ar dešimtame aukšte, — ir pasakė: “Jūs gi žinote, kad, jeigu iššoksite pro langą, jums sparnai neišaugs, nukrisite ir užsimušite. Ir mes žinome nuo vaikystės, kad negalime iššokti pro langą ir nuskristi, kitaip sakant, negalime kurti spaudos, demonstruoti ir t.t. Tai yra tikra pražūtis, ir kiekvienas nuo vaikystės tai labai gerai žino”.
Bet praėjo penkiolika metų, ir nors tai labai keista, kai kurie žmonės pradėjo “skraidyti”. Buvo keletas tokių atvejų, kai žmogus iššokdavo pro langą ir nuskrisdavo. Tai yra, jis kažką esmingo ir vertingo padarydavo, rizikuodamas, labai dažnai patekdamas į kalėjimą ar net žūdamas, bet parodydamas, kad kai ką galima padaryti. Ir tas procesas pradėjo po truputį augti. Savilaidoje kursavo net apsakymas ta tema: girdi, atsiranda skraidantys žmonės, o kiti neskraido, kitiems sparnai neužauga, ir dėl psichologinių priežasčių niekad neužaugs. Tokie skraidančių nesupranta ir sako: “Jūs esat bepročiai, nenormalūs. Jūs kliudote mums. Jūs kliudote visam kam. Jūs, gal būt, tenkinate savo smulkią savimylą ir tuo pačiu metu beprotiškai rizikuojate ne tik savimi, bet iš viso visa situacija. Nuo jūsų pokštų darysis vis blogiau ir blogiau”.
Pastarųjų penkiolikos metų patyrimas rodo, kad “iššokimas pro langą” turi prasmę. Turi prasmę aiškus, atviras, viešas pareiškimas savo nesutikimo su valdžia, ar bent su kai kuriais jos politikos aspektais. Jis daro rimtą įtaką bendrai atmosferai Sovietų Sąjungoje.
Pats žodis “disidentas” ne visai tikslus, nes jis reiškia atskalūną. O jie nėra atskalūnai. Jie yra žmonės, kurie atstovauja tam, ką visuomenė iš dalies savo sąmonėje, iš dalies pasąmonėje turi.
Skaityti daugiau: TOMAS VENCLOVA: DISIDENTŲ SĄJŪDŽIO PERSPEKTYVOS SOVIETŲ SĄJUNGOJE IR LIETUVOJE
“Išsigimė visi velniai”
Dr. Štromas pradėjo nuo to: daug išeivių galvoja, kad Lietuvoje ištisai viešpatauja vad. oficialioji sąmonė. Man rodos, populiaresnė yra kita nuomonė: oficialioji indoktrinacija lietuvių tautai jeigu ir padarė įtakos, tai labai mažai; lietuvių tauta yra už nepriklausomybę. Ta nuomonė irgi nėra šimtaprocentiškai teisinga. Aš sutinku su dr. Štromu, kad oficialiosios sąmonės prievarta įgyvendintas absoliutus įsiviešpatavimas, pagal Hėgelio dialektikos dėsnį, virto jos absoliučiu išnykimu iš žmonių vidaus. Liko tik tam tikras, iki gyvo kaulo įkyrėjęs, oficialusis žodinis apdaras. Žmonių viduje oficialiosios sąmonės nėra. Ji tenai nepateko, arba pateko tomis neigiamomis formomis, kurias dr. Štromas labai teisingai nušvietė: cinizmas, atbukimas, dezinformacija ir agresyvumas.
Dr. Štromas gal ne visiškai pilnai pavaizdavo mūsų visuomenės kitėjimo procesą. Dėl Chruščiovo bandymų kažką reformuoti ir kažką gelbėti, dėl techninės pažangos, dėl visuomenės sudėtingumo ir diferenciacijos, dėl ryšių su Vakarais, dėl režimo senėjimo, (vadovai visi yra labai nukaršę) — dėl visa to, pasak Balio Sruogos, “išsigimė visi velniai”. Dėl to ir įvyksta faktai, kurie anksčiau nebūtų galėję įvykti. Nei dr. Štromas, nei aš niekada nebūtume galėję kalbėtis čia su jumis, o būtume kalbėjęsi kur nors Kolymos stovykloje, jei būtume anksčiau elgęsi daugiau ar mažiau taip, kaip elgėmės pastaruoju metu. Išeivija šitą “visų velnių išsigimimą” — gal būt nėra pakankamai pajutusi. Daug kas vaizduojasi, kad Stalino laikų režimas mažai pasikeitė. Vis dėlto gerokai pasikeitė. Dabartinė padėtis Sov. Sąjungoje truputį primena padėtį Franco Ispanijoje, jau antroje režimo pusėje, kada žmonės faktiškai nieko nebijojo, šnekėjo, ką norėjo, ir laukė Franco mirties.
Skaityti daugiau: TOMAS VENCLOVA: DĖL DR. A. ŠTROMO PASKAITOS
Apsiėmiau gvildenti temą, kurią, gyvendamas kelis dešimtmečius krašte, atrodė, žinojau iki detalių, bet dabar, kai norisi konkrečiai paremti tą ar kitą teiginį, atrodo, kad nieko nežinau. Lietuvoje žmonės labiausiai slepia savo tikrąją politinę sąmonę. Saugumas (KGB) turi daug vargo išaiškinti žmonių asmenines tikrąsias politines nuotaikas. Ir čia tenka tik bendrybėmis bandyti nusakyti tai, kas visų yra labiausiai slepiama.
Tiesa, šiandieną jau turime tam tikrų masinių išstojimų. Turime nemažą kiekį opozicinių faktų, suregistruotų “LKB Kronikose” ir netgi oficialiuose šaltiniuose. Turime, pagaliau, ir literatūriniais bei kitokiais būdais metaforomis ir Ezopo kalba išreikštos krašto žmonių galvosenos pavyzdžių. Mes galime tai analizuoti ir išvadoje pasakyti: štai čia tikrosios nuomonės, tikrosios nuotaikos. Tačiau iš karto iškyla problema: kiek yra reprezentatyvu visa tai? Neturint objektyvesnio masto reprezentatyvumui, klausimą tenka dažnu atveju spręsti impresionistiškai, kaip liudytojui.
Ačiū Dievui, aš nesu vienintelis toks gyvas liudininkas — vertintojas. Mano senas bičiulis ir poros dešimtmečių bendrapokalbininkas Tomas Venclova tik prieš kelis mėnesius išvyko iš Lietuvos. Jau ketveri metai praėjo apytikriai nuo tada, kai su juo paskutinį kartą svarstėme Lietuvos politinės sąmonės klausimus. Kai prieš kelis metus paskutinį sykį tuo klausimu kalbėjome, sunku buvo net sapne įsivaizduoti, kad susitiksime vėl. Bet, matyt, Dievo, sovietų valdžios bei Helsinkio ir aplamai detantės politikos dvasios dėka tas nesapnuotas stebuklas visgi pasidarė įmanomas.
Skaityti daugiau: DR. A. ŠTROMAS: POLITINĖ SĄMONĖ LIETUVOJE IR JOJE ATSISPINDINČIOS LIETUVOS ATEITIES VIZIJOS
BENDRUOMENININKAI PASISAKO IŠEIVIJOS RŪPESČIAIS
Per savo 25 metų reiškimosi praktiką JAV LB organizacija savo pagrindiniu dvilypiu uždaviniu laikė (1) išeivijos lietuvybės ugdymą, sudarant sąlygas tautinės kultūros kūrybai ir lietuviškam jaunimo švietimui, ir (2) išeivijos talką savosios tautos pastangom išsivaduoti iš sovietinės nelaisvės.
Šių abiejų uždavinių vykdymo progos, galimybės bei sąlygos yra tokios įvairios, kad ir jaunas, ir subrendęs ir net seno amžiaus sulaukęs lietuvis lengvai gali susirasti sau tinkamą darbo dirvą, savo lietuviškam pasirodymui tinkamą sritį.
LB organizacijai vadovaujantieji sluoksniai jaučia, kad lig šiol LB organai, pirmiausia LB apylinkių vietiniai organai, per mažai pastangų yra darę savo aplinkos tautiečiam socialinės globos srityje. Labai retais atvejais mūsų tautinis solidarumas konkrečiai pasireiškia savo susenusiųjų ar susirgusiųjų tautiečių paglobojimu. Tai dar labai menkai paliesti veiklos dirvonai.
Skaityti daugiau: AUŠRA MAClULAITYTĖ-ZERR: JAV LB UŽDAVINIAI IR JŲ VYKDYMAS
