DABARTINĖ LIETUVOS DEMOGRAFINĖ PADĖTIS
ir jos etnografinių ribų klausimas
T. VENCLOVA
Lietuvos ribos yra mažų mažiausiai keturių, o gal ir penkių rūšių. Tas rūšis pavadinčiau sekančiai: juridinės, realios istorinės, etnografinės (čia reiktų skirti etnografines ribas siauresne prasme, arba kalbines, ir etnografines kiek platesne prasme) ir pagaliau pageidaujamos ribos. Apie kiekvieną iš tų rūšių keletas žodžių atskirai.
Juridinės ribos
Juridinės Lietuvos ribos žymimos tuose krašto žemėlapiuose, kurie leidžiami emigracijoje. Rytų ir pietų sienos nustatytos 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi su Tarybų Rusija. Šiaurės siena nustatyta Simpsono arbitražo komisijos 1921 metais. Pagal tą arbitražą Lietuvai atiteko, tarp kitko, Palanga, į kurią Latvija pretendavo ir kurį laiką ją valdė. Vakarų siena — viena iš tradiciškiausių visoje Europoje sienų su Vokietija (dabar jau ne su Vokietija, o su okupaciniu dariniu — Kaliningrado, arba Karaliaučiaus, sritimi) — laikosi nuo 1422 m., nuo Melno sutarties su kryžiuočiais. Be to, ji kiek ištaisyta, nes prie Lietuvos prijungtas Klaipėdos kraštas, kuris Melno sutartimi nebuvo prijungtas. Jį Lietuvai pripažino pati Vokietija 1928 m., pripažino ir visas pasaulis. Vėlesni Hitlerio aktai buvo neteisėti. Nevisai aiški siena yra trumpame ruoželyje į pietus nuo Suvalkų, kur Lietuvos oficialioji kartografija vedėją pagal buvusią Lomžos ir Suvalkų gubernijų ribą, o dabar dažniausiai veda pagal 1795 m. Lietuvos — Lenkijos sieną. Tame mažame ruoželyje, kiek žinau, tarptautinių sutarčių, apibrėžiančių sieną, nebuvo.
Juridinė Lietuva apima 88.000 km2. Dabartinė okupuotoji, arba aneksuotoji, vad. Tarybų Lietuva apima 65.000 km2. Karaliaučius į šį plotą neįeina, ir Lietuva į jį oficialiai niekad nepretendavo, nors Mažosios Lietuvos atstovai 1919 m. Versalio konferencijoje prašė prijungti prie Lietuvos dar apie 11.000 km2, kurie dabar priklauso vad. Kaliningrado sričiai, pagal liniją Krantas, Labguva, Darkiemis, Galdapė; t. y. maždaug pagal kalbinę, tiksliau pasakius, pagal etnografinę ribą platesne prasme.
Aš nesu linkęs kvestionuoti juridinių ribų, kurias mūsų diplomatija ir visuomenė pripažįsta.
Pakitimų Rytų Europoje atveju, manytina, tai ir bus tasai taškas, nuo kurio mes turėsime pradėti, bet kur nebūtinai turėsime baigti.
Pageidaujamos ribos
Pageidaujamų Lietuvos ribų sampratą kiekvienas, tur būt, turi savą. “Programą maximum” čia savo metu karikatūriškai, bet gana tiksliai nusakė mūsų rašytojas išeivis Algirdas Landsbergis. Pagal šitą “programą maximum” — gana ekstremistinę programą, kuri vis dėlto artima vienam kitam išeiviui ir Lietuvos žmogui, Lietuvai turėtų priklausyti visos vietos, kur lietuviai kada nors laimėjo mūšius, pav., Žalgiris; taip pat ir visos tos vietos, kur lietuviai mūšius pralaimėjo, kadangi laimėti sukliudė priešo klasta.
“Programa minimum” nusakyta viename iš “Akiračių” žurnalo straipsnių, kurį man dar Lietuvoje teko skaityti: “Jeigu Lietuvai iš kokio nors debesio išlytų vėl nepriklausomybė, tai duok Dieve mums išlaikyti nors ir dabartines Tarybinės Lietuvos ribas”.
Realios istorinės ribos
Realios istorinės ribos, kaip visi gerai žinome, labai keitėsi. Nuo Vytauto laikų Lietuva vis siaurėjo ir siaurėjo, ir mažiausia ji buvo 1939 m. viduryje, kai neteko Klaipėdos ir nebuvo atgavusi Vilniaus. Vėliau toji blogiausioji fazė liko praeityje, ir Lietuva šiek tiek, net gerokai prasiplėtė, deja, drauge netekdama savo suvereniteto. Į realias istorines Lietuvos ribas niekad neįėjo ne tik Karaliaučius, bet netgi Tilžė ir Eitkūnai.
Kalbinės ribos
Kalbinės (arba etnografinės siauresne prasme) ribos istorijos bėgyje irgi siaurėjo, nors ir ne taip žymiai. Mano tezė yra, kad jos irgi pasiekė dugną, minimumą II Pasaulinio karo metais ir tuojau po jo. Tada Vilniaus apylinkės buvo kalbiniu požiūriu nelietuviškos ir pats Vilnius daugiausia nelietuviškas. Į rytus nuo Vilniaus buvo lietuviškų salų, kurios tebėra ir dabar. Klaipėdos kraštas buvo esmingai nulietuvintas, dar labiau nulietuvinta buvo Karaliaučiaus sritis. Net į šiaurę nuo Kauno buvo stamboka lietuviška sala. Po II Pasaulinio karo, po Stalino epochos ir po partizanų karo pabaigos, mano manymu, lietuvių kalbos ribos nebesiaurėja, netgi lėtai, bet vis dėlto plečiasi. Šita tezė daugeliui atrodys pernelyg optimistiška. Mes esame įpratę galvoti, kad lietuvių tauta yra pavojuje ir vis labiau išstumiama iš savo teritorijos. Tas pavojus, be abejo, yra, bet yra ir labai didelis, fenomenalus tautos atsparumas ir gyvybingumas, kurį mes linkę nepakankamai įvertinti.
Į kalbines Lietuvos ribas savo metu įėjo nemaža dalis Prūsų, beveik ligi Karaliaučiaus; Prūsai Lietuvai juridiškai ir istoriškai nepriklausė, bet kalbiniu, etnografiniu požiūriu priklausė.
Dar yra etnografinės ribos kiek platesne prasme; tai būtų tasai rajonas, kur aiškiai juntamas ir dominuoja lietuviškas substratas, — vietovardžiai, pavardės, papročiai, — kur gausu lietuviškos kultūros paminklų. Rytuose tos etnografinės ribos platesniąją prasme maždaug sutampa su juridinėmis, vakaruose nusitęsia į Karaliaučiaus sritį. Tiesa, tas substratas yra naikinamas ir didele dalimi išnaikintas, bet dar neseniai ten jis buvo labai aiškus.
Kadangi Lietuvos visuomenė, kaip pereitų metų Europos lietuviškų studijų savaitėje sakė dr. Štromas, yra suinteresuota ir nusistačiusi atkurti tautiškai kompaktišką valstybę, dėl Lietuvos ribų pernelyg plačiai užsimoti, tur būt, nederėtų, nes didelės nelietuvių arba nelietuviškai kalbančių žmonių masės sudarytų neišsprendžiamų problemų — tokio tipo problemų, kokios pražudė Austrovengriją, pražudė prieškarinę Lenkiją ir, reikia manyti, anksčiau ar vėliau pražudys ir Tarybų Sąjungą. Todėl derėtų pirmiausia tvirtai įsisąmoninti, kur šiandien eina Lietuvos kalbinės ribos — etnografinės ribos siaurąja prasme. Jos turi būt mums svarbiausios. Ir jas, šalia juridinių ribų, įvairiose kalkuliacijose visada reikia turėti galvoje.
Aš bandysiu nurodyti, kur tos ribos eina. Remsiuosi trimis šaltiniais. Pirmiausia — oficialiais tarybiniais gyventojų surašymais. Tiesa, paskutinis surašymas buvo 1970 m., prieš 8 metus, ir jau yra senstelėjęs. Bet darysiu tam tikrų ekstrapoliacijų. Toliau remsiuosi lietuviška pogrindžio spauda ir Helsinkio grupės dokumentais, kur apie tuos dalykus yra šiek tiek kalbama. Ir trečia — asmeniniu patyrimu. Esu aplankęs beveik kiekvieną bažnytkaimį ne tik Lietuvoje, bet ir jos artimesnėse apylinkėse. Buvau, ir labai nemažai, Karaliaučiaus srityje, ir Gudijoje, ir Punsko apylinkėse, ir Latvijoje; padėtį tose vietose žinau iš betarpiško patyrimo. Žinoma, grynai intuityviai; jokios statistinės medžiagos ten nerinkau — tai daryti yra sunku arba neįmanoma, net jeigu būčiau kėlęsis tokį uždavinį.
Gyventojų surašymų patikimumas
Kyla klausimas, kiek tarybiniais surašymais galima pasitikėti. Kiek žinau, dauguma sovietologų tvirtina, jog gyventojų surašymai, kad ir keista — yra gana tikslūs. Įvairūs kryžminiai patikrinimai ir lyginimai su kitais prieinamais šaltiniais rodo, kad ten per daug neprimeluota. Tą patį man sako ir asmeniška intuicija. Jeigu ir reikia pataisų gyventojų surašymuose, tai neperdaugiausia.
Man, tiesa, nėra žinoma, kokiu būdu į gyventojų surašymus įtraukiami kariniai garnizonai.
Tiesa, tautinis pasiskirstymas gali būti labiau falsifikuotas. Tačiau čia vėl neaišku, kuria kryptimi toji falsifikacija turėtų eiti. Jeigu valdžia suinteresuota išpūsti rusų procentą Baltijos respublikose, tai įdomu, kodėl Lietuvoje jis vis dėlto nurodomas palyginti mažas. Jeigu valdžia suinteresuota jį apgaulingai ir dirbtinai sumažinti, nuslėpti didėjantį rusų kiekį, tai tada keista, kodėl Latvijoje ir Estijoje jis toks skandalingai didelis. Tur būt, protingiausia nuspręsti, kad surašymas vis dėlto apytiksliai parodo realią padėtį, nes iš patyrimo žinau, kad Latvijoje ir Estijoje rusų procentas tikrai didesnis negu pas mus, žymiai didesnis ypatingai Latvijoje.
Taigi, surašymo duomenis aš priimu, tegu ir cum grano salis. Pogrindžio spaudos duomenis priimu irgi su mažyčiu grano salis, nes ji labai garbingais sumetimais, iš patriotizmo, vis dėlto trupučiuką dramatizuoja realią padėtį. Tai suprantama ir net reikalinga, žadinant tautos sąmonę. Bet realistiškai ir pragmatiškai galvojant, čia reikia daryti mažučiukę pataisą.
Na, o asmeninis patyrimas yra, žinoma, apytikris.
Gali kilti toks klausimas: ar per surašymą žmonės verčiami užsirašyti nelietuviais? Pačioje Lietuvoje tikrai ne. Ir joks spaudimas, net ir labai didelis, čia rezultatų neduotų; duotų veikiau priešingų. Tačiau už Lietuvos ribų, ypač Baltarusijoje (Gudijoje) ir toliau, reikia manyti, tokio spaudimo esama.
Apie tai, kas vyksta surašymo metu, galiu papasakoti porą anekdotiškų istorijų. Pavyzdžiui, paskutiniojo surašymo anketoje buvo toks klausimas: “Kokias TSRS kalbas mokate be gimtosios?” Žinoma, dažniausias atsakymas turėtų būti ‘rusų kalbą’. Vilniaus visuomenė, — tur būt, ir kitų Lietuvos vietų, — kaip gerai žinau, buvo nusprendusi tą klausimą sabotuoti, ypač kada pasklido gandas, kad jei ras daug rusiškai mokančių, visa raštvedyba bus vedama rusų kalba. Mano pažįstamų inteligentų šeimoje vyras ir žmona rusiškai gerai moka ir dirba tokiose vietose, kur be rusų kalbos negalima apsieiti tačiau vis dėlto jie abudu pareiškė, kad jokių kalbų, išskyrus lietuvių, nemoka. Surašinėtojas viską mandagiai užrašė ir paklausė: “O Jūsų vaikas, žinoma, rusiškai irgi nemoka?” Mažas vaikas nebuvo perspėtas, kad reikia sabotuoti tą klausimą, ir labai naiviai pasakė: “Na, aš rusiškai tai moku!” Žinoma, koks ten jo mokėjimas. Vaikas buvo užrašytas kaip mokantis rusiškai. Tėvai dėl to nervinosi.
Aš pats surašymą perėjau atsitiktinai būdamas ne Lietuvoje, o Leningrade. Ir į tą klausimą įžūliai atsakiau, kad iš TSRS kalbų temoku latvių kalbą, nors iš tikrųjų latviškai vos vos paskaitau, o rusiškai kalbu gerai. Laikiausi visuomenės nuosprendžio. Dėl to mokančių rusų kalbą Lietuvoje pasirodė vos 35%, nors realiai jų yra tikrai daugiau. Vilniuje sabotažas, atrodo, praėjo sėkmingiau negu Kaune.
Nutautimo pavojus
Anksčiau minėjau, kad tautos likimas išeiviams dažnai atrodo beviltiškas: mes skęstame svetimųjų jūroje, mes žiauriai rusifikuojami. Pasigirsta ir tokių balsų, kad galas jau visai nebetoli.
Aš norėčiau pabrėžti kaip tik optimistinį momentą. Reikalai nėra idealūs, be abejo, bet nėra ir labai blogi. Yra galimybė sulaukti laisvės, išsaugojus gyvą, gausingą, kompaktišką tautą. Išeivių mąstymui daro poveikio, galimas daiktas, be kitų, du faktoriai: a) atvykę į Lietuvą turistai dažniausiai mato tiktai Vilnių, kuris yra tikrai gerokai nelietuviškas, nors ir lietuviškesnis negu caro ir lenkų okupacijos laikais ir b) išeiviškos tendencijos, gal būt, šiek tiek perkeliamos Lietuvai. Jeigu išeivijoje jaunosios kartos nemaža dalis nutausta, vadinasi, ne kitaip turėtų būti ir Lietuvoje, kur juk yra ir gana didelė prievarta. Tuo tarpu prievarta gimdo pasipriešinimą. Iš viso Lietuvoje veikia visai kiti faktoriai negu išeivijoje. Ir jaunoji karta ten visiškai nenutausta. Tik, deja, jos dalis įvairiais atžvilgiais sovietizuojasi. Dar vienas faktorius — lietuviai istorijos bėgyje buvo linkę nutausti gana greitai. Aš drįstu teigti, kad Lietuvoje tai yra jau praeitis, kuri nebegrįš. Nepriklausomybės metai — ir tai, gal būt, yra svarbiausias jų rezultatas — suteikė tautai tokį impulsą, tokį sąmoningumą ir pasitikėjimą savimi, jog nutautimas, savo kalbos ir tam tikrų tradicijų atsisakymas lietuviui pasidarė stačiai nebeįmanomas. Net ir sovietizuotam lietuviui (nors sovietizuotas lietuvis, mano požiūriu, yra gal prastesnis lietuvis, negu tas, kuris prarado gimtąją kalbą).
Kai dėl svetimųjų jūros, tai ji pradeda sekti. Rusų prieauglis katastrofiškai mažėja, lietuvių dar ne taip katastrofiškai. Rusai šiuo metu, atrodo, jau virto mažuma savo imperijoje. Ir jų pašonėje tiksi demografinė bomba, kuri, gal būt, imperijai yra pavojingiausia, nes nepaprastai sparčiai auga tiurkų tautos — uzbekai, turkmėnai ir t.t. Pagal jų tautines tradicijas, dešimt vaikų šeima yra laikoma maža. Didelė šeima turi 19 - 20 vaikų. Ir niekaip tų muzulmoniškų tradicijų įveikti negalima. Tuo tarpu tos tautos dar nelabai civilizuotos ir sąmoningos, bet jau labai antirusiškos. Ir imperijos vadų dėmesys dabar, be abejo, daugiausia krypsta ta linkme.
Lietuvai rusifikuoti jau tiesiog neužtenka jėgų. Reikėtų rusifikuoti tiurkus. Bet tai yra visiškai beviltiškas uždavinys, nors tai ir bandoma smarkiau negu Lietuvoje. Visa rusifikacijos kampanija, kuri dabar yra sustiprėjusi, nukreipta pirmiausia į Vidurinę Aziją.
Genocidas Lietuvoje
Žinoma, Lietuva patyrė labai didelius gyventojų nuostolius. Mes esame pratę vartoti terminą ‘genocidas’, ir aš tą terminą vartoju; bet vis dėlto norėčiau pasakyti, kad genocidas būna dviejų rūšių, arba dviejų laipsnių. Pirmojo laipsnio genocidas yra tautos kultūrinio ir susipratusio, sąmoningo sluoksnio likvidavimas, siekiant tą tautą vėliau arba asimiliuoti, arba tiesiog laikyti vergijoje. Tokį genocidą, pavyzdžiui, nacistai taikė lenkams, iš dalies ir kitoms tautoms, taip pat ir lietuviams. Bet lenkams, tur būt, labiau. O Tarybų valdžia tokį genocidą taikė praktiškai visoms savo imperijos tautoms, net ir patiems rusams. Kultūrinis ir susipratęs, sąmoningas sluoksnis buvo likviduotas ir pačių rusų tarpe.
Antrojo laipsnio genocidas — tai žmonių represavimas ir likvidavimas vien už tai, kad jie priklauso šiai, o ne kitai tautinei grupei, nežiūrint jokių kitų jų savybių. Tokį genocidą nacistai taikė žydams, o Tarybų valdžia jį taikė Krymo totoriams, čečėnams ir kai kuriems kitiems. Lietuviams buvo taikomas pirmojo laipsnio genocidas, tiesa, turįs tendencijų peraugti į antrojo laipsnio genocidą. Gal būt, ir būtų peraugęs, jeigu ne Stalino mirtis ir po to sekę pakitimai.
Dėl šito genocido, kaip daugeliui yra žinoma, Lietuvoje 1959 m. gyveno mažiau žmonių, negu 1913 m. Tokį nuostolį davė daug faktorių: deportacijos, partizanų karas ir kai kurie kiti procesai, būtent, žydų žuvimas, lietuvių emigracija, taip pat ir tiesioginiai II Pasaulinio karo padariniai. Tik 1964 m. buvo pasiektas gyventojų skaičius, kuris buvo 1940 metų pradžioje. Prireikė 24 metų grįžti į pirmykštę padėtį.
Lietuvių nuošimtis auga
Nuo to laiko štai jau 14 metų trunka periodas, kada Lietuvoje gyventojų yra daugiau negu 1940 metais, ir jų kiekis toliau daugėja. Lietuvių procentas nuo 1959 m. ligi 1970 m. Lietuvoje pagal surašymą, kaip žinoma, net vos vos padidėjo — iš 79% ligi 80%. Rusų procentas gerokai didesnis negu prieš karą, bet per tuos 11 metų pagal surašymo duomenis išaugo nežymiai: nuo 8,5% ligi 8,6%. Mano manymu, tai atitinka ir intuityvų pojūtį. Per tuos 11 metų neturėjau pojūčio, kad Lietuva rusėja. Veikiau, kartkartėmis pajusdavau, kad ji labai iš lėto lietuvėją.
Yra, tiesa, dar vadinami paslėptieji rusai. Tai ukrainiečiai ir baltarusiai, kurie Lietuvoje praktiškai savo kalbų nevartoja ir su rusais susilieja visais atžvilgiais, jau vien dėl to, kad jokių kultūrinių įstaigų savo kalba neturi ir negali turėti. Juos pridėję prie rusų, gauname 10,9%, arba beveik 11% Lietuvos gyventojų su rusiška tautine sąmone. Iš tų 11% maždaug ketvirtadalis yra senųjų
Lietuvos rusų, kurie gyvena Lietuvoje nuo 19 amž. ar net nuo anksčiau; kai kurie iš jų yra net sulietuvėję. Tą patį pereitais metais lietuviškų studijų savaitėje sakė dr. Štromas — yra ir tokių, kurie Ivanovo pavardę turi, bet rusų kalbos nebemoka. O trys ketvirtadaliai, apie 8% — tai naujieji administratoriai, darbininkai bei jų šeimos ir t.t. Didžioji rusų dalis — 62% jų bendro skaičiaus — gyvena trijuose miestuose: Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune. Kitur, įskaitant kaimą, —jų labai maža. Yra, tiesa, rytiniai, didele dalimi sentikių, senųjų rusų rajonai Švenčionių, Zarasų, Trakų apylinkėse. Galiu pasakyti, kad yra vienas labai savotiškas, pusiau slaptas miestelis tarp Kauno ir Mariampolės, vadinamas Linksmakalniu. Kai kurie gal yra girdėję apie jį. Kai važiuoji pro Išlaužą, matai ant kalno kitą miestelį, nelabai didelį, kuriame užsiimama kažkokiais slaptais reikalais. Patekti į tą miestelį negalima, ir ten nėra nė vieno lietuvio. Tai grynai rusiška enklava; tiesa, rusų ten yra gal tik pora ar trejetą šimtų. Matyt, panaši enklava bus ir Sniečkaus miestelis prie atominės elektrinės. Bet reikia pasakyti, kad tos enklavos yra tuo tarpu mažokos, Lietuvos veido dar rimtai nekeičia. Pasikeitus situacijai, jos natūraliai išnyktų. Elektrėnai tarp Vilniaus ir Kauno nėra tokia enklava. Ten, kiek teko patirti, gyventojų lietuvių ir rusų yra maždaug po lygiai, kaip ir Vilniuje, o gal lietuviai ir vyrauja.
Lietuva labai skiriasi nuo Latvijos ir Estijos. Ir dar labiau tai krinta į akis, dirstelėjus į didžiuosius mūsų miestus. Vilniuje 1970 m. lietuvių buvo 43%. Ne tiek daug, kaip norėtume, bet vis dėlto daugiau, negu lenkų ir caro laikais, ir net gerokai daugiau. Kaune lietuvių — 84%, Klaipėdoje — 60%. Ir visur nuo 1959 m. lietuvių procentas pakilo, o rusų kiek sumažėjo. Rygoje ir Taline procesas atvirkščias. Ten latvių ir estų procentas nuolat krinta, rusų procentas pastoviai kyla.
Priežasčių yra daug. Pirmiausia, lietuvių prieauglis yra palyginti nemažas. Estų ir latvių jis yra stačiai minimalus ir kartais netgi neigiamas. Lietuviai gausėja sparčiau negu rusai, o latviai ir estai vos vos gausėja — daug lėčiau negu rusai. Be to, latvių ir estų yra iš vis mažiau. Tas pats rusų kiekis, atvykęs į Latviją arba Estiją, duos didesnį procentą, negu atvykęs į Lietuvą. Lietuviai iki šiol pajėgė daugiau mažiau patenkinti darbo jėgos poreikį Lietuvos pramonėje, net vykdant dirbtinę industrializaciją, ir anaiptol nevengė migruoti į miestus. Latviai ir estai darbo jėgos poreikio negalėjo patenkinti ir į miestus migruoti kai kada net vengė, ypač estai.
Pagal surašymą, per 11 metų 88% viso gyventojų prieauglio sudarė natūralusis prieauglis, daugiausia lietuvių. Čia įeina ir rusų prieauglis, bet rusų yra vis dėlto žymiai mažiau. Tik 12% yra mechaninis prieauglis, kitaip sakant, atvykėliai, kuriuos mes vadiname kolonistais. O Latvijoje ir Estijoje natūralusis prieauglis buvo tik 42%, o mechaninis 58%. Skirtumas yra tiesiog milžiniškas.
Per vienerius 1971 metus iš kitų respublikų, daugiausia iš Rusijos ir Baltarusijos, į Lietuvą įvažiavo apie 7000 žmonių. Tarp kitko, vienas kitas tarp jų buvo ir lietuvis, grįžtantis iš Sibiro ir pan. Tuo tarpu lietuvių vaikų gimė per tuos metus Lietuvoje apie 30,000. Jei tokiais tempais bus varoma kolonizacija, lietuviams kaip tautai ji nesudarys esminio pavojaus dar ilgokai. Jos tempai pastaruoju metu gal truputį spartėja, bet man neatrodo, kad čia būtų įvykęs koks didelis kokybinis lūžis. Na, gal įvažiuoja per metus ne 7000, bet 10.000, bet dar ne 20,000 ar 30.000.
Lietuvoje kartais būna panikos momentų. Po Romo Kalantos susideginimo pasklido gandas, kad į Kauną bus atvežta 30,000 rusų; kad jau Kaune yra rajonas, ką tik pastatytas — jis tikrai buvo — kur gyventojai turi gauti raktus ir negauna, nes raktai būsią naujiesiems kolonistams. Bet praėjo kiek laiko — rodos, pora mėnesių — ir raktus vis dėlto gavo vietos gyventojai.
Buvo tam tikra panika po Taškento žemės drebėjimo, kad atvyks labai daug nukentėjusių uzbekų. Jų tikrai pasirodė, o paskui palaipsniui jie kažkaip išnyko. (Matyt, grįžo, nes jie labai nemėgsta gyventi ne savo krašte).
Didoką natūralų prieauglį Lietuvoje lemia du dalykai: katalikybės tradicija — čia dar vienas teigiamas katalikybės vaidmuo mūsų istorijoje — ir, kaip bebūtų keista, tam tikras civilizacinis atsilikimas. Latviai ir estai, būdami protestantai ir nuo seno labiau civilizuotos šalys, turėjo labai menką prieauglį jau nepriklausomybės metais. Čia tas pats skirtumas, kaip tarp Šiaurės Europos ir, sakysim, Italijos.
Mechaninis kolonistų prieauglis nėra toks didelis iš dalies ir dėl to, kad Lietuvos valdžia — reikia pripažinti, ypač Sniečkaus laikais — rusų įvežimą kiek stabdė ir sabotavo, kaip ir kai kuriuos Lietuvai žalingus industrializacijos užmojus. Ir dar, pasakyčiau, čia tam tikrą psichologinį vaidmenį bus suvaidinęs partizanų karas, Lietuvoje daug stipresnis negu Latvijoje ir Estijoje. Gerai žinau, kad eilinio ruso sąmonėje Lietuva iki šiol nėra saugi vieta. Ir jis į Lietuvą nelabai veržiasi, nors gyvenimas joje ir geresnis.
Su rusų situacija kitose respublikose pasitaiko savotiškų dalykų. Nukrypdamas nuo temos, paminėsiu Gruziją. Gruzija yra vienintelė respublika, kurioje rusų procentas pastoviai mažėja. Ir aš gruzinų klausiau kodėl: ar jūs jiems darote nepakenčiamas sąlygas, ar jie taip jūsų bijo? Gruzinai atsakė: “Ne, mes neapykantos kiekvienam žingsny nerodome, ir gal jos net neturime. Bet Gruzijoje po Tarybų valdžios priedanga klesti toks aršus neokapitalizmas, kad pas mus ne gruzinui, neįsiterpusiam toje laisvosios rinkos ekonomikoje, gyventi yra per brangu. Rusas ekonomiškai momentaliai nusigyvena ir priverstas išsikelti”. Sakyčiau, panašaus proceso esama ir Lietuvoje. Rusui Lietuvoje gyventi gal ekonomiškai yra sunkoka. Lietuvoje lengviau negu Gruzijoje, be abejo; Gruzijoje rusui įsijungti visiškai neįmanoma, o Lietuvoje vis dėlto įmanoma. Bet yra kai kurių sunkumų.
Rusai Lietuvoje
Verta panagrinėti, kiek rusų daugiau mažiau integruojasi į Lietuvos visuomenę, kiek yra neabejotinas svetimkūnis? Senieji rusai, bent jų dalis, yra daugmaž integruoti nuo seno laiko. Jų yra apie 2.5% Lietuvoe gyventojų. Tam tikras kriterijus yra lietuvių kalbos išmokimas. Pagal surašymą — o man čia surašymas jau atrodo keistas — apie 30% Lietuvos rusų moka lietuvių kalbą. Kaimuose kas antras. Na, kaimuose tai senieji rusai, o naujieji rusai, jei kaimuose ir pasirodo, tai palyginti retai. Vilniuje, kur rusų daug ir kur jie praktiškai visi yra naujieji ateiviai, pagal surašymą kas penktas moka lietuvių kalbą; pagal intuiciją, duok Dieve, kad kas dešimtas - penkioliktas mokėtų.
Mišrios šeimos Lietuvoje, kaip žinoma, nedažnos; jų procentas bene mažiausias iš visų respublikų. Jei įdomu — didžiausias Latvijoje. Oficiali spauda labai retai gvildena šitą temą, bet suradau tokios Terentjevos straipsnį žurnale “Sovietskaja Etnografija” (“Tarybinė etnografija”) 1969 m. nr. 3. Straipsnis vadinasi “Kaip nustato savo tautinę priklausomybę vaikai, gimę tautiškai mišriose šeimose”. Ten tiriamos šeimos kaip tik Baltijos valstybėse, ir rezultatai štai kokie: mišriose lietuviškai - rusiškose šeimose lietuviai šiek tiek asimiliuoja rusus. Vaikai, pagal straipsnio statistiką, dažniau pasisako esą lietuviai negu rusai. Intuicija tai visiškai patvirtina.
Mišriose lietuvių - lenkų šeimose lietuviai labai asimiliuoja lenkus — 80%. Mišriose rusų - lenkų šeimose rusai asimiliuoja lenkus, bet ne taip smarkiai kaip lietuviai.
Pakitimų atveju šitas svetimkūnis neabejotinai sumažės, gal net be didelių mūsų pastangų. Caro laikais, kaip žinoma, rusų Lietuvoje buvo dvigubai didesnis procentas negu nepriklausomybės laikais. Ir nors rusai nebuvo varomi ar žudomi, jų procentas perpus sumažėjo. Panašus procesas gali pasikartoti. Ir tai būtų geriausia.
Galiu čia pacituoti, gal esmiškai ir nenukrypdamas nuo temos, įdomų rusų samizdato dokumentą, vadinamąją Ogurcovo programą. Yra toks Ogurcovas, kuris sėdi kalėjime jau ne pirmus metus, didelis rusų nacionalistas. Neseniai Vakarus pasiekė jo programa rusų valstybei ir tautai perdirbti. Programa, be abejo, nelabai realistiška, bet įdomi, nes ji išreiškia rusų nacionalistų disidentų požiūrį. Toje programoje — be kitų punktų — yra toks: “Nesklaidykime rusų tautos, kaip iki šiol sklaidėme, bet ją rinkime. Atsikvieskime visus rusus iš emigracijos, įskaitant Romanovus. Tai nereiškia, kad jie bus pakviesti į sostą, bet jie gali gyventi Rusijoje. (Rusų, jis nurodo, emigracijoje esama 4 mil.). Ir atšaukime visus rusus iš respublikų, kur jų yra 27 milijonai. Rusų tauta turi būti kompaktiška, gyventi savo ribose”.
Taigi, yra ir tokių rusų nacionalistų, ką verta turėti omenyje. Ir mes patys gerai žinome, kad kai Lietuvoje nepriklausomybės metais liko tam tikras rusų procentas ir tam tikras rusų politinių emigrantų procentas, tai santykiai su jais buvo pakenčiami.
Lenkų Lietuvoje klausimas
Lenkų procentas per 11 metų Lietuvoje sumažėjo nuo 8.5% ligi 7.7%. Yra lenkų surusėjusių, yra lenkų ir sulietuvėjusių. Bet dauguma Lietuvos lenkų yra be aiškios tautinės sąmonės vadinamieji “tuteišai”. Tai dažnai lietuvių palikuonys, — nors ne visada, — kalbantys lenkiškai - gudiškai - lietuvišku žargonu, kuris su literatūrine lenkų kalba neturi daug bendro. Lietuviams atrodo, kad jų grįžimas į mūsų kultūrą būtų natūralus ir pageidautinas. (Pageidautinas ir jiems patiems). Dabar nėra praktikuojamas joks atlietuvėjimas, nes to Tarybų valdžia neleistų. Bet nepageidautinas būtų ir prievartinis atlietuvinimas, pasikeitus aplinkybėms.
Mikuckis, kuris taip liūdnai išgarsėjo, savo metu atlietuvino Vandžiogalos apylinkes. Apie tai rašoma Mykolo Vaitkaus atsiminimuose. Vandžiogaloje lenkuojantys arba lenkiškai kalbantys žmonės reiškė įvairių pretenzijų ir ambicijų 1920 ar 1921 metais. Mikuckis, ten nuvykęs su husarais, išrikiavo lenkus, ir kai pirmajam nagaika uždrožė, tai tas tuoj prabilo lietuviškai. Taigi, nors uždrožus, ne vienas lenkas lietuviškai prabiltų, bet demokratinėje valstybėje šito daryti nereikia. Palikime tai tokiems asmenims kaip Mikuckis.
Ar dabar vyksta tam tikras tų “tuteišų” lietuvėjimas? — Taip, mažu mastu vyksta. Trakų apylinkėse aiškiai po truputį lietuvėja. Aš atsimenu laiką, kada jos buvo nepalyginamai lenkiškesnės, arba “tuteišiškesnės” negu dabar. Taip pat į pietus nuo Giedraičių tas procesas vietomis pastebimas, ir dar kai kur, nors ir labai nežymus, nes jis visai neatitinka valdžios linijos. Jis vyksta savaime, natūraliu keliu, be jokios prievartos, kaip ir turi būti. Čia tam tikra prasme priešinamasi valdžios linijai. Valdžiai nekliudant, lietuvėjimas vyktų sparčiau.
Lenkų kultūrinė veikla yra labai suvaržyta, ką viename iš savo dokumentų nurodė Lietuvos Helsinkio grupė. Bet vis dėlto lenkai čia turi vienintelį TSRS laikraštį lenkų kalba. Vakarų Ukrainoje, kur jų daugiau negu Lietuvoje, jie laikraščio neturi. Vilniaus krašte jie turi galybę mokyklų. Čia yra, kaip tvirtina Lietuvos pogrindžio spauda — ir, manau, su ja galima sutikti — savotiškas valdžios išskaičiavimas Vilniaus klausimą dėl viso pikto palikti atvirą. Palyginti nemažas skaičius lenkų kasmet imigruoja iš Baltarusijos, mat jų padėtis ten sunkesnė. Iš viso gyvenimas ten daug sunkesnis negu Lietuvoje. Net grynai ekonominiais sumetimais žmonės stengiasi iš ten migruoti į Lietuvą.
1953-54 mokslo metais lenkų mokyklose buvo 27,000 mokinių, o 1970 - 71 metais jau tik 19,000. Taigi, 8000 sumažėjo, bet dauguma jų perėjo į rusiškas mokyklas, nes su lenkų kalba Lietuvoje toli neisi, o rusų kalbą lenkui išmokti lengviau; valdžia taip pat skatina rusėjimą.
Lenkai vyrauja į pietus ir į šiaurės rytus nuo Vilniaus — apie Pabradę, Nemenčinę, apie Eišiškes, Šalčininkus ir pačiame Vilniaus rajone, t. y. betarpiškose Vilniaus apylinkėse, ne pačiame mieste. Mieste jų yra 18%, dabar gal jau tik 15%. Bet apylinkėse lenkai labai vyrauja. Tose apylinkėse lietuviškai kalbant daugelyje vietų ir neišgirsi. Bet lenkų sala apie Vandžiogalą ir Pociūnėlius, į šiaurę nuo Kauno, praktiškai yra išnykusi. Iš ten lenkai yra išemigravę daugiausia į Lenkiją. Česlovas Milašius, lenkų poetas, pats iš to krašto kilęs, viename straipsnyje rašo, kad tie lenkai, išemigravę į Lenkiją, kada nežinodavo, ar kokios pašalinės ausys jų neklauso, savo tarpe kalbėdavosi lietuviškai. O jei reikėdavo pasakyti, kad štai šitas yra padorus lenkas, lietuviškas pasakydavo “savas žmogus”, ir tada visi jau kalbėdavo lenkiškai.
Nemaža dalis ir iš Vilniaus krašto yra išvykusi į Lenkiją. Todėl lietuvių kalbinė teritorija trupučiuką praplatėjo — sala į šiaurę nuo Kauno išnyko, o Trakų ir Giedraičių apylinkėse riba šiek tiek pasistūmėjo lietuvių naudai. Taip pat didelis ir istoriškai labai svarbus pasistūmėjimas įvyko Vilniuje.
Kitos tautinės mažumos
Kitas esminis ir istoriškai svarbus pasistūmėjimas įvyko Klaipėdos krašte. Rusų ten yra didesnis kiekis tik pačioje Klaipėdoje, o vokiečių praktiškai neliko. Yra vokiškai kalbančių šeimų, bet jos jau jokio vaidmens nebevaidina, ypač po to, kai buvo palengvintas išvykimas į Vakarų Vokietiją. Vokiečiai 1970 m. surašyme nenurodomi. Bet atmetęs visus kitus, aš gavau nepaaiškinamą likutį. Panašiai buvo atrastos inertinės dujos, tiriant orą cheminiu būdu: atmetus azotą, deguonį, anglies dvidegenį, liko dar kažkoks nepaaiškinamas likutis. Tai buvo argonas, helis ir t.t. Ir dabar, atmetus visus lietuvius, rusus, karaimus, uzbekus, kirgizus, kurie surašyme nurodomi, lieka dar apie 2500 žmonių. Tur būt, tai daugiausia vokiečiai.
Vieną iš Lietuvoj gyvenančių vokiečių skundų dokumentavo Lietuvos Helsinkio grupė. Ten yra gana daug parašų. Tie vokiečiai gyvena Radviliškio ir Šiaulių apylinkėse, ir, kaip atrodo, yra ne klaipėdiečiai, bet nauji atvykėliai iš Pavolgio respublikos; jie buvo savo metu ištremti, o dabar jau laisviau migruoja po Tarybų Sąjungą. Kai kurie atvyksta ir į Lietuvą. Bet jie čia nenori gyventi. Nori išsikelti į Vakarų Vokietiją.
Žinoma, kad žydų procentas labai tragiškai sumažėjo. Pagal paskutinį surašymą jų buvo tik 23,000, t. y. dešimt kartų mažiau negu prieš karą. Dabar, tur būt, yra dar perpus mažiau, nes labai didelė dalis jų išvyksta Izraelin, nebepakęsdama tarybinio antisemitizmo. Jis Lietuvoje yra silpnesnis negu Maskvoje, bet vis dėlto valdiškas antisemitizmas egzistuoja. Šiek tiek žydų atsikelia iš Rusijos, nes Lietuvoje yra iš vis geresnė situacija ir mažiau antisemitizmo, o antra, iš Lietuvos lengviau išvykti į Izraelį. Bet imigracija yra nežymi. Šitaip į Lietuvą, pav., imigravo Lietuvos Helsinkio grupės narys Eitanas Finkelšteinas. Nors jo tikslas nėra pasilikti Lietuvoje, bet jis Lietuvos naudai per trumpą laiką nemažai padarė.
Latvių Lietuvoje liko tik 5000. Galiu pasakyti, kad Lietuvoje yra 550 estų, 15 kirgizų, 250 uzbekų, 500 armėnų, pora korėjiečių, rodos, vienas kinas. Tebėra totoriai ir karaimai, kurie visada buvo Lietuvos įdomybė, net savotiškas papuošalas, Bet jų padėtis nelengva, ypač totorių. Karaimai dar turi savo šventyklą, muziejų ir turėjo kraštotyros būrelį (kiek žinau, netrukus uždarytą). Totoriai turi porą mečečių, pvz. Raižiuose, bet jų dvasininkai baigia išmirti.
Pavojinga tendencija
Didžiausia demografinė problema Lietuvoje, didesnė negu rusų imigracija, yra mažėjantis lietuvių prieauglis. Jį mažina civilizuotumas, kuris su savim neša, ypač tarybinėse sąlygose, ir tokius reiškinius, kaip ištuokos, abortai, alkoholizmas. Prieauglis Lietuvoje kasmet mažėja, nors gal dar nėra pasiekęs tragiškos ribos, tuo tarpu rusų prieauglis tą ribą yra pasiekęs. Iš pažiūros atrodo, kad jeigu turi du vaikus, tai viskas tvarkoje — du tėvai, du vaikai. Bet iš tikrųjų pagal paprastą demografinę aritmetiką taip nėra. Jeigu nori, kad tauta augtų, reikia turėti tris vaikus, kadangi kai kurie vaikai mirs vaikystėje, kai kurie nesudarys šeimų, kai kurie sudarys, bet neturės vaikų. Pagal tikslią formulę turi būti 2.6 vaiko vienai šeimai.
Lietuvoje buvo tokia sociologinė anketa — kiek lietuvė motina nori turėti vaikų. Išėjo, kad 2.2. Tai yra mažiau negu reikia tautai palaikyti. Tuo tarpu dar gimdo daugiau, negu reikia tautai palaikyti, ir tauta dar gali augti. Bet mažėjimo tendencija yra, ir ji yra labai pavojinga. Žinoma, čia gali įvykti ir kai kurių pakitimų. Tačiau gyvenimo sąlygos yra sunkios, vaiką Lietuvoje auginti yra sunkiau negu Vakaruose, ir tikėtis, kad šeimos norės turėti daugiau vaikų, yra beveik nerealu.
“Švyturyje”, Lietuvoje einančiame žurnale, buvo net straipsnis labai savotišku tarybinei spaudai pavadinimu: “Kol dar nenumirė tauta”. Ten buvo dėstoma kaip tik šita problema — kiek reikia turėti vaikų, kad tauta neišmirtų.
Reikia pažymėti ir didžiulę Lietuvos urbanizaciją, kuri pastaruoju metu pasiekė 58%. Dėl to beveik išmirė kaimai ir bažnytkaimiai. Ten gyventojų yra sumažėję paprastai perpus. Palyginus su Latvija ir Estija, gyventojai yra žymiai jaunesni, senukų procentas mažesnis. Tai labai gerai demografiniu požiūriu. Bet jaunimo procentas vis dėlto mažesnis negu TSRS vidurkis. Jaunimo didžiulį procentą prie TSRS vidurkio prideda tiurkų tautos, kurios Lietuvai demografinio pavojaus tuo tarpu nesudaro.
Netrukus turėsime naują gyventojų surašymą. Įdomu, ar mano ekstrapoliacija bus teisinga, bet drįstu spėti, kad sekančio surašymo metu lietuvių Lietuvoje turėtų būti apie 2.7 mil., iš viso gyventojų apie 3.45 mil., ir lietuvių procentas neturėtų nukristi žemiau 75%, galėtų būti kažkur netoli 80%. Vilnius turėtų apie pusę milijono gyventojų ir maždaug 50% lietuvių, kadangi yra žinoma, kad lietuvių Vilniuje 43%, bet lietuvių mokinių - gimnazistų jau pusė. Naudojausi vadinama Didžiąja tarybine enciklopedija, kuri leidžia metraštį, kiekvienais metais žymėdama respublikų gyventojų pagausėjimą. Dariau kai kurias kalkuliacijas — kiek to pagausėjimo natūralaus, kiek mechaninio. Žinoma, kalkuliacijos labai apytikrės.
Lietuviai už Lietuvos ribų
Rytprūsiai, arba vadinamoji
Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritis
Sakoma, kad Rytprūsiai prieš karą atrodę ‘supereuropa”, Lietuva neatrodžiusi. Dabar padėtis yra absoliučiai priešinga. Kada iš Rytprūsių įvažiuoji į Lietuvą, kad ir iš Tolminkiemio į Vištytį, — ką ne kartą esu gyvenime daręs — jautiesi kaip atvažiavęs iš Meksikos į JAV-es. Iš visiškai laukinio krašto, kur likę tik vokiškų pastatų griaučiai, gyventojai pusalkaniai ir girti, įvažiuoji į daugmaž civilizuotą šalį, kur vis dėlto yra televizorių antenos, žmonės pasistatę visai pakenčiamus namus, kai kur jau ir mašinos prie tų namų, o motociklai net dažnai, niekas nesugriauta ir t.t. Karaliaučiaus sritis yra dabar pats keisčiausias ir savotiškiausias kraštas pasaulyje. Jis yra nustumtas gal ne į akmens amžių, bet į žalvario amžiaus būseną. Gyventojų prieš karą toje dalyje, kuri atiteko Rusijai, buvo gal pusantro milijono. Dabar yra perpus mažiau. Ir paties Karaliaučiaus gyventojų skaičius sumažėjo perpus. Naujausiomis žiniomis, Karaliaučiuje dabar yra 353.000 gyventojų; maždaug tiek, kiek Kaune. Lietuviai iš ten vokiečių, o vėliau rusų pastangomis pašalinti, bet ne visiškai. Lietuviškoji Bostono enciklopedija tvirtina, kad 19-to amž. pabaigoje už Nemuno, dabartinėje Karaliaučiaus srityje gyveno 125.000 lietuvių. Vidūnas nurodo net 200,000. Bet Vidūnas gal šiek tiek perdeda. Vokiečių Brockhausas, kuris, reikia manyti, irgi perdeda, 1923 m. nurodo tik kelis tūkstančius lietuvių. Bostono Enciklopedija rašo, kad 1942 m. pagal apytikrius apskaičiavimus ten dar galėjo gyventi apie 50.000 lietuvių. Kiek jų gyvena dabar? Pagal paskutinį surašymą gyveno 23,000. Dabar jau gal 25.000 - 26,000. Iš tikro truputį daugiau, kadangi kai kurie, tur būt, vengia užsirašyti lietuviais dėl spaudimo. Tai yra lietuvių skaičius, palyginus su 1942, sumažėjo dvigubai. Bet ir bendras gyventojų skaičius sumažėjo dvigubai. Lietuvių liko tas pats procentas kaip ir Hitlerio laikais — tai yra virš 3%. Žinoma, tai nėra daug, ir tai jau nebe tie patys lietuviai, o tie, kurie atsikėlė iš Did. Lietuvos.
Surašyme nurodyta, kad iš tų 23,000 lietuvių apie 4000 surusėjo, o 54 asmenys gimtąja kalba laiko kažkokią kitą, nenurodytą. Įtariu, kad vokiečių kalbą. Gal būt, tie 54 asmenys yra senųjų Karaliaučiaus srities gyventojų nežymūs likučiai, nes man teko Lietuvoje girdėti gandų, kad ten yra likęs vienas kitas žmogus iš prieškarinio meto.
Galiu suminėti keletą pastebėjimų, kurių esu ir į spaudą davęs. Sakysime, Tilžėje kartą mačiau garbės lentą. Tai toks tarybinis paprotys — iškabinamos lentos, kuriose nurodomi labiau pasižymėję darbininkai ir administratoriai, partijai labiau įtinkantys žmonės; duodamos jų pavardės ir fotografijos. Tilžės garbės lentoje buvo 12 pavardžių, iš kurių 6 buvo grynai lietuviškos. Tai nereiškia, kad Tilžėje pusė gyventojų yra lietuviai. Bet ten jų yra nemažai ir jie, tur būt, truputį geriau dirba, nes patenka į garbės lentą. Gal būt, dalis jų gyvena Lietuvoje, o Tilžėje jų darbovietės.
Tolminkiemyje, sakoma, lietuvių dabar yra daugiau negu Donelaičio epochoje. Donelaičio laikais jų ten buvo ketvirtadalis. Likę buvo, kaip sakė Donelaitis, šveisteriai ir prancūzai. Dabar lietuvių ten yra koks trečdalis. Taip pat ir pačiame Karaliaučiuje lietuvių yra. Nedaug, bet yra. Kartais ten gali išgirsti gatvėje lietuvių kalbą, ir oficiantas gali prabilti lietuviškai, kaip ir Rygoje ar kitur. Bet lietuviai ten, žinoma, yra išvirtę — sąlygos tokios — naujaisiais “tuteišiais”. Mokyklų jie neturi, jokios veiklos negali varyti. Kai kurie, tiesa, sugeba siųsti vaikus į Lietuvos pusę mokytis, bet ne visi. Tolminkiemį dabartinė Lietuvos valdžia bandė prijungti prie Lietuvos. Buvo rašomos tuo klausimu peticijos Maskvai, bet be rezultatų. Tačiau faktas, kad ten statomas Donelaičio muziejus, vis dėlto rodo, kad Lietuva net ir dabar, net ir Tarybų valdžios sąlygomis, kažkokių aspiracijų bent į tą mažą Tolminkiemio kampelį turi.
Kalbant apie kalbinę ribą — etnografinę ribą siaurąja prasme — reikia pasakyti, kad tame krašte ji yra trupučiuką pasistūmėjusi lietuvių naudai, nors ir labai nežymiai.
Punsko situacija, Lenkijos lietuvių situacija
Lenkų didžioji enciklopedija nurodo lietuvių Lenkijoje tik apie 10,000. Bostono Liet. Enciklopedija randa Punsko krašte 17,000, o visoje Lenkijoje 25,000. Lietuvoje išėjusi knygutė (Stanaitis ir Adlys, "Lietuvos gyventojai”) rodo lietuvių ligi 30-40,000. Iš jų Punsko - Seinų ruože 10-15,000; tai yra visoje Lenkijoje randa kiek daugiau negu Bostono Enciklopedija, o Punsko krašte pora tūkstančių mažiau.
Kai pats lankiausi Punsko krašte, vietos lietuviai man tvirtino, kad, iš akies paėmus, lietuviškai kalbančių, turinčių lietuvišką tautinę sąmonę, ten bus 7-10,000. Daugiau nebus. Punske lietuvių kalba dominuoja ir keliolikoje kaimų aplink Punską. Seinuose lietuvių kalba nedominuoja, Suvalkuose arba Augustave lietuvių kalbos negirdėti visai. Gana daug lietuvių, net su savo organizacijomis, yra kitame Lenkijos gale — Vroclave (Breslau).
Gudija, arba Baltarusija
Tai gana laukinis kraštas, kaip ir Karaliaučiaus sritis; spaudimas ten didelis, gal būt, didžiausias. Tą prieš lietuvius nukreiptą spaudimą gerai dokumentuoja Lietuvos pogrindžio spauda ir iš dalies Lietuvos Helsinkio grupė. Ten egzistavo lietuviškos mokyklos, lietuviška saviveikla, draugijos. Visa tai yra išnaikinta. Uždaryta dauguma katalikų bažnyčių. Stengiamasi neleisti dirbti kunigams iš Lietuvos. Nėra nė vieno grynai lietuviško kolūkio, nors tokie galėtų būti. Bet jie išdalinti tarp baltarusiškų. Buvo mokyklų su lietuviškomis klasėmis Gervėčių apylinkėse, tačiau jos, atrodo, apie 1970 likviduotos. Žurnalas “Mokslas ir gyvenimas” vis dėlto nurodo, kad penkiose mokyklose dėstoma lietuvių kalba kaip atskiras dalykas. Vaikus daugelis iš ten gabena mokytis į Lietuvą, bet ir tam daroma kliūčių. Į Vilniaus universitetą vienais metais iš Gervėčių salos įstojo daugiau žmonių, negi iš viso Vilniaus krašto, nes Vilniaus krašte vyrauja lenkai, kurie į Vilniaus universitetą nepatenka dėl daugelio priežasčių.
Prieš karą dabartinės Gudijos teritorijos lietuviškose salose buvo apie 50,000 lietuvių. Ne taip jau daug, bet vis dėlto buvo. Dabar surašymas rodo jų tik 8000, iš kurių tik 5600 laiko lietuvių kalbą gimtąja. Kai kurie užsirašyti lietuviais, matyt, vengia. Bet tie 5.6 tūkstančiai, kurie vis dėlto užsirašė, tai jau tikras aukso fondas, tai žmonės, kurie nepasiduos jokiomis aplinkybėmis. Tur būt, bijojusių užsirašyti lietuviais būtų antra tiek. Taigi, iš akies sprendžiant, ten galėtų būti šiuo metu 16,000 lietuvių. Tai nereiškia, kad visi likusieji nutauto. Dalis persikėlė į Lietuvą. Kita dalis persikėlė ir į Lenkiją. Bet kai kurie nutauto. Išnyko Zietelos sala. Tiesa, Zietelos sala net neįeina į juridines Lietuvos žemes. Ji yra toliau į pietus. Apie ją kalbėjo, kad ji išnyks, jau caro laikais. Ji iš visų pusių apsupta, ir joje realių galimybių išsilaikyti nebuvo. Bet laikėsi ta sala labai ilgai. Aš ten lankiausi dar būdamas studentas. Tada ten dar buvo lietuviškai kalbančių žmonių. Per paskutinįjį surašymą ten užsirašė viena lietuvė senutė, Žukelytė, kurios dabar nebėra gyvos. Paguodai galima pasakyti, kad, primo, ta sala buvo labai maža, secundo, jos kalbos ir tautosakos palikimas yra daugiau ar mažiau užrašytas, ypač kalbininko Vidugirio pastangomis. Bet Gervėčių ir Pelesos salos yra palyginti tvirtos. Gervėčiuose, kaip seka iš pogrindžio spaudos, tebėra lietuviškos pamaldos, Pelesoje yra tam tikri lietuviškos saviveiklos likučiai. Gervėčiuose saviveiklos nebėra. Pelesos lietuviai kelis kartus prašė prijungti juos prie Lietuvos, bet vis gavo neigiamus atsakymus. Jie yra prie pat Lietuvos teritorijos, taigi, nebūtų kokia enklava. Iš pažiūros tai nesunku padaryti, bet Tarybų valdžia respublikų sienų, ir dar mažųjų naudai, niekad nekeis, jau vien dėl jos sustabarėjusio charakterio. Tačiau po tomis peticijomis prisijungti prie Lietuvos buvo surinkta keli tūkstančiai parašų. Tai dera atsiminti.
Toje srityje, kalbant apie etnografines ribas platesne prasme, yra nemažai Lietuvos kultūros paminklų, kad ir lietuviškų pilių. Naugarduko, Myro, Nesvyžiaus pilys jau net neįeina į juridines Lietuvos žemes. Įeina Lyda, Gardinas, Geransinys, Krėva (arba Kriavas, kaip ragino sakyti kalbininkas Balčikonis). Tie paminklai yra gana prastoje būsenoje, bet vis dėlto dar visi yra. Emigracijoje, pav., buvo pasklidusi žinia, kad Krėvos pilis nugriauta. Aš prieš pat išvažiuodamas buvau Krėvoje ir mačiau tą Krėvos pilį, tiesa, labai prastai atrodančią, bet vis dėlto nesunaikintą.
Latvijos lietuviai
Pagal surašymą, Latvijoje lietuvių yra 40,000. Tuo maždaug galima tikėti. Rygoje lietuvių apie 7000, mažiau negu prieš karą. Bet visas Latvijos pietų pakraštys, pagal mano stebėjimo duomenis, yra gerokai sulietuvėjęs. Ten labai daug lietuviškai kalbančių žmonių. Per kokius 5-6, o gal ir 10 km. iš Lietuvos į Latvijos pusę tebesitęsia lietuviška zona. Latvijoje gyvena daug buv. politinių kalinių, kurie neturi teisės įvažiuoti į Lietuvą. Jie apsigyvena Latvijoje prie pat Lietuvos ribos. Praktiškai gyvena Lietuvoje, bet priregistruoti yra Latvijoje, ir gyventojų surašymą pereina Latvijoje.
Pagal Viktoro Petkaus žinias, kurių jis nespėjo paskelbti, tokių žmonių pietiniame Latvijos pasienyje yra nemažiau kaip keli tūkstančiai. Žinoma, mokyklų ar parapijų jie neturi.
Lietuvos kalbinė riba, etnografinė riba siaurąja prasme, yra šiek tiek pasistūmėjusi į Latvijos pusę. Brolių latvių nenaudai esame realiai kažkokį gabaliuką atplėšę. Tenykščiai lietuvių paminklai irgi mane domino. Mat, prieš išvažiuodamas iš Lietuvos ir jau žinodamas, kad arba atsisėsiu arba išvažiuosiu, aš specialiai lankiau Lietuvą kiek galėdamas, kad būtų galima jums papasakoti visokių smulkmenų. Ir štai mane sudomino toks klausimas. Latvijoje yra Červonka, kur buvo paminklas lietuvių kariams, kritusiems tame rajone, ir, jei neklystu, kovoje su bolševikais. Lietuvoje tokie paminklai išnaikinti; Klaipėdoj sukilėlių paminklas paliktas, bet Kaune savanorių kapai išnaikinti, ir labai žiauriai išnaikinti. Man rūpėjo patikrinti, ar yra tas Červonkos paminklas. Tebėra. Keista, bet stovi su lietuvišku užrašu: “Praeivi, pasakyk Lietuvai, kad mes čia kritome už jos laisvę”.
Lietuviai Rusijoje Rusijoje surašymas nurodo 77,000 lietuvių. Be abejo, dėl spaudimo ir dėl vengimo užsirašyti, realiai jų yra daugiau, gal net ir dukart daugiau. Iš jų 22,000 surusėjusių. Dalis lietuvių gyvena Karaliaučiaus srityje. Reikia atminti ir tokį įdomų dalyką, apie kurį nedaugelis pagalvoja — Maskvos ir Leningrado miestus. Maskvoje lietuvių yra apie 3000. Tai ir studentai, ir kai kurie mūsų inteligentai, sakysime, nelabai gerą vardą turintys Žiūraitis, Žalakevičius ir kiti, kurie pastoviai gyvena Maskvoje. Leningrade taip pat apie 3000. Tiesa, Maskvoje beveik visi lietuviai yra nauji atvykėliai, Leningrade pasitaiko senųjų, dar iš caro laikų, gerokai surusėjusių.
Atmetus Karaliaučiaus sritį, Maskvą, Leningradą, dar šį tą, kitur Rusijoje lieka apie 39,000, daugiausia Sibire. Realiai, be abejo, daugiau. Bet, ačiū Dievui, ne taip jau baisiai daug. Vis dėlto didelė dalis yra grįžusi į Lietuvą.
Dar liūdno įdomumo dėliai pasakysiu — Komi respublikoje, t.y. kur buvo Vorkutos lageriai, nurodyta 5000 lietuvių. Iš jų 1000 surusėjusių, laiko rusų kalbą gimtąja; trys asmenys išvirtę komiais, laiko komių kalbą gimtąja. Kazachstane, taip pat lagerių rajone, surašymas rodo lietuvių 14,000, iš jų 4000 surusėjusių; penki žmonės išvirtę kazachais.
Lietuvių yra visur, kiekvienoje respublikoje. Mažiausiai yra Armėnijoje — 249 asmenys. Tai ir nenuostabu. Armėnijoje iš viso labai mažai kitataučių, išskyrus armėnų, dėl įvairių priežasčių. Iš dalies dėl ekonominių, kaip ir Gruzijoje, iš dalies dėl to, kad klimatas ten yra karštas ir sunkus visiems, tame tarpe rusams ir lietuviams.
Optimistinis akcentas
Baigdamas darau “didžiąją ekstrapoliaciją”. Atskirai turiu tikslesnius apskaičiavimus, nors jie ir yra labai apytikriai. Bostono Lietuviškoji Enciklopedija kalba apie tam tikrą lietuvių etninę erdvę. Ją nurodo pagal du šaltinius: Petro Klimo (vyresniojo) ir Kuršaičio. Petras Klimas skaičiuoja lietuvius Didžiojoje Lietuvoje, Kuršaitis — Mažojoje. Kas įeina į tą etninę erdvę? Pagal Petrą Klimą, maždaug juridinė Lietuva, bet be Suvalkų ir be rajono į pietus nuo Gardino. Pagal Kuršaitį, Mažoji Lietuva maždaug iki Įsručio ir truputį toliau, bet be Karaliaučiaus. Ir štai 1914 m. — I-jo Pasaulinio karo pradžioje — lietuvių toje erdvėje buvo 52%. Daug buvo vokiečių, daug buvo žydų. Caro laikais toje erdvėje buvo nemaža ir rusų. Dabar aš paimu tą pačią erdvę, ir netgi kiek didesnę, kadangi prijungiu visą Karaliaučiaus sritį ir paimu visą juridinę Lietuvą, t. y. ir Suvalkus, kurių Klimas neįskaitė. Darau apytikrius apskaičiavimus, koks procentas lietuvių bus tame plote — juridiniame plote plūs Karaliaučius — 1980 metais. Išėjo, kad jų ir tada lieka tie patys 52%. Tai nereiškia, kad mes į tą visą plotą turime pretenduoti. Didelė problema turėti 48% kitataučių. Bet tai reiškia, jog lietuvių tauta nuo 1914 ligi 1980 metų idealiai išliko labai sunkiomis aplinkybėmis. Net didesniame plote ji sudaro tą patį procentą. Tuo optimistiniu akcentu aš norėčiau užbaigti, ir norėčiau, kad išeivija visada į tai atsižvelgtų.
(Pasisakymai— diskusijos šia tema kitame numeryje)
