VEDAMIEJI

REIKIA GYVENTI

“Reikia gyventi” kriterijus mūsų pusėje šiandien imama dažniau kartoti, teisinant lietuvių komunistų ir saugumiečių nusisikalstamus darbus sovietinamoje Lietuvoje.

“Reikia gyventi” ar “kitaip negalima” argumentas nėra be vertės. Kaip prigimtinės teisės dalis, jis ne tik moralės kodeksuose, bet ir Vakarų civilizacijos teisynuose užima reikšmingą vietą. Pagal šią teisę, netgi gyvybės atėmimas žmogui teisėtame apsigynime nelaikomas nusikaltimu. Tačiau aptariant okupuotos Lietuvos viešojo gyvenimo reiškinius, patriotizmo ir tautos meilės dingstim geraširdiškas pateisinimas objektyvių lietuvių tautai daromų skriaudų neturi pateisinimo nei moralės kodeksuose, nei valstybiniuose teisynuose, nei nerašytose prigimtinės teisės tradicijose.

Netenka abejoti, kad “reikia gyventi" argumentu sovietinės sistemos nešėjai anoje pusėje bando nuslopinti žmogiškosios sąžinės balsą. Jų privatūs atsivėrimai (vieni nuoširdūs, kiti veidmainiai) lietuvių tautai palengvėjimo neatneša nei skriaudų naštos nepalengvina. Tomo Venclovos liudijimu, daugumas jų yra moraliai smukę, sutapę su sistema, rūpinasi tik savo gerove, “ir nevieši jų padejavimai darosi koktūs ir veidmainingi. Ant jų sistema ir laikosi”.

Jei “reikia gyventi” argumentu pateisinsime Klimaičio ir jo grupės žydų žudymą nacių okupacijoje (nors Klimaitis Laikinosios vyriausybės atstovams “atsivėręs” ir verkęs, nes būk kito kelio nebeturėjęs), Justo Paleckio deportacijų dekretą (nors po to gavęs nervų priepuolį), Rugienio ir Tumėno Bažnyčios griovimą, Šepečio lietuvių kultūros susinimą, saugumiečių niekšiškus darbus, mokytojų vykdomus mokinių persekiojimus, tai ką tada galėtume pasakyti Kalantai, Kazlauskui ir Tamoniui, Kudirkai ir Jakubynui, Paulaičiui, Sadūnaitei, Gajauskui ir Petkui, šimtams tūkstančių sunaikintų ištrėmime, kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose. Jie irgi norėjo ir nori gyventi. Būtų tam tikra paguoda, jei tos skriaudos būtų padarytos vien rusiškom rankom. Deja!

“Reikia gyventi” kriterijus yra apgaulingas. Jis piktnaudžiaujamas ne tik anoje, bet ir šioje pusėje tų, kurie lietuviškiems rūpesčiams yra nugaras atsukę. Juk ir čia po 30 kūrimosi metų “reikia gyventi” priedanga ne vienas dar “tebesikuria”, netgi kraudamas ... ne pirmą milijoną.

Neturime teisės, sėdėdami saugiuose Vakaruose, reikalauti, kad visi Lietuvos lietuviai taptų Kalantomis, Sadūnaitėm, Gajauskais ir Petkais, tačiau lygiai taip pat neturime teisės patriotizmo mokyti “LKB Kronikos”, “Aušros” ir kitų pogrindžio leidinių, o taip pat Sadūnaitės, Gajausko ir Petkaus. Savų vaikų skriaudos, daromos savo tautai, yra skaudesnės, negu daromos priešų.

Šitie žodžiai sakomi ne kieno nors apkaltinimui, bet tikrosios padėties krašte paryškinimui. Savęs apgaudinėjimas yra pati blogiausia apgaudinėjimų forma, tad ir “reikia gyventi” kriterijus nepriimtinas okupanto ir jo talkininkų daromoms skriaudoms lietuvių tautai pateisinti.

LIETUVI, NEPAMIRŠK!

Kiekvienas LKB Kronikos numeris, o jų Vakarus jau pasiekė 34, baigiamas tokiu kreipimusi: “Lietuvi, nepamiršk! P. Plumpa, N. Sadūnaitė, O. Pranckūnaitė, S. Kovaliovas, V. Petkus, B. Gajauskas ir kt. neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti’’. Kaskart vienos pavardės išimamos, naujos įdedamos, nes Maskva iš lietuvių tautos paima visnaujų aukų. Tautos kankinių sąrašas ilgėja, bet ir proporcingai stiprėja tautos ryžtas laisvai gyventi ir tikėti.

“Lietuvi, neužmiršk!’’ kreipimasis pirmoje vietoje taikomas ne tiek lietuviui Lietuvoje, kur okupacinė priespauda yra faktiškoji gyvenimo tikrovė. Padorus žmogus jos pamiršti negali. Iš vienos pusės, tai yra priminimas mažam nuošimčiui surambėjusių sąžinių, kurios mato tikrovę, bet oportunistinės dvasios vedami nueina tarnauti okupantui. Laikas nuo laiko jie išgyvena dvasinių konfliktų, bet pasiskubina juos paskandinti režimo teikiamose privilegijose, degtinėje ir komunistinių estradų garbėje. Iš antros— “Lietuvi, neužmiršk!” raginimas, tur būt, labiausiai kalba į mus, lietuviškąją išeiviją, kad joje nenumirtų tramtinio dvasios įsipareigojimai ir tremtinio misijos įpareigojimai. Yra Kronikoje vietų, kuriose tuo reikalu tiesiog kreipiamasi į užsienio lietuvius.

Yra visai aišku, kad nė vienas sąžinės ir tikėjimo kalinys, sovietinių teismų pasmerktas ilgiems kalinimo metams Rusijos kalėjimuose ir Sibiro koncentracijos stovyklose, už tuos pačius “nusikaltimus” nebūtų buvęs pasmerktas ne tik nė vienoje Vakarų kultūros demokratinėje ar diktatūrinėje valstybėje, bet ir vad. “liaudies demokratijose” Europoje, išskyrus, gal būt, Albaniją. Pasaulyje yra likęs vienas vienintelis kraštas, komunistų valdoma rusiškoji imperija, kur pagrindinės žmogaus teisės, respektuojamos net beveik visame Afrikos kontinente, yra degraduotos į nusikaltimų kategoriją-

Kai laisvojo pasaulio turistas, grįžęs iš okupuotos Lietuvos, gyvenamojo krašto žmogui pasakoja, jog Vilniuje negalėjęs pernakvoti nei pas savo vaiką, nei pas tėvus, jei jie ten gyvena,— anas netiki; jei sako, kad jam nebuvo leista aplankyti gimtųjų vietų nei padėti gėlių ant tėvų kapo, — jis netiki; kai teigia, jog Lietuvos mokytojas negali dalyvauti su religinėmis apeigomis atliekamose artimo žmogaus laidotuvėse, be baimės lankyti bažnyčios, krikštyti vaikus, priimti moterystės sakramentą, — jis netiki. Ir tuo netikėjimu negalima stebėtis. O tam, kuris patiki, dažnai pasirodo ašaros akyse.

Lietuvi, nepamiršk, kad kovoje už tas elementariausias žmogaus teises tūkstančiai mūsų tautiečių žuvo, šimtai tebekalinami, bet šimtai tūkstančių vis intensyvėjančiu atkaklumu priešinasi sistemai, kurioje, Mindaugo Tamonio žodžiais, “įsikūnijęs pats Blogis”. Pasipriešinimo dvasia stiprėja ne tik pačioje tautoje, bet, ačiū Dievui, ir užsienio lietuviuose. JAV Lietuvių Bendruomenė vis plačiau mūsų reikalui praveria Baltųjų rūmų ir kitų valdžios įstaigų duris Washing-tone, Rezoliucijoms Remti komitetas Lietuvos laisvės draugus telkia Amerikos kongrese. Pasaulio Lietuvių Jaunimo sąjunga duoda gerų vilčių, kad Lietuvos pavergimo klausimą vis stipriau kels pasaulio opinijos viešumon. Po kuklios BATUNo pradžios, jungtinis lietuvių - latvių - estų -ukrainiečių - gudų komitetas, padaręs rūpestingus pasiruošimus, ėmė stipriau belstis į Jungtinių Tautų duris. Jei tik nepritrūks ištvermės, tos organizacijo biurokratai bus priversti duris atidaryti. Viltingų naujų rezistencinių pasireiškimų galima pastebėti Kanados, Australijos, Pietų Amerikos ir Europos lietuvių bendruomenėse.

Kol nevėlu, Maskva turėtų įsisąmoninti, kad nebus galima “sulaikyti upės bėgimo”, ypač kai į ją įsilieja daugelis naujų upelių.

“Į Laisvę” leidėjai, skaitytojai ir redaktorius su gražiais prisiminimais ir padėka “pensijon” išleidžia administratorių bič. Aleksą Kulnį, kuris, žmonelės Laimutės talkinamas, 12 metų gražiai tvarkė žurnalo finansus. Jo rankose “Į Laisvę” niekad nepateko į piniginius sunkumus.

Ačiū, Aleksai ir Laimute!

Ta pačia proga “Į Laisvę” sveikina bič.Joną Prakapą, kuris nuo 1979 m. perima žurnalo administravimą. Skaitytojai prašomi atkreipti dėmesį į naujojo administratoriaus adresą. Nuo pirmos 1979 metų dienos Jonas mielai priima prenumeratos mokestį ir aukas.

Malonus skaitytojau,

apsimokėk prenumeratą, nes prenumeratos mokesčiu palaikai “Į LAISVĘ” gyvybę.

Redaktorius