Rugpjūčio 23-oji man įsimintina daugeliu aspektų. Svarbiausias jų, žinoma, 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas, sukėlęs Antrąjį pasaulinė karą ir pasmerkęs pusės amžiaus nelaisvei 150 mln europiečių likimus.
Lygiai po penkių dešimtmečių 1989 m. rugpjūčio 23-ąją įvyko Baltijos kelias, pažadinęs lietuvių, latvių ir estų viltį bei ryžtą nusimesti svetimą jungą.
Bet prieš tai dar turėjo būti 1979 m. rugpjūčio 23-oji, kada buvo paskelbtas 45 pabaltiečių memorandumas, pasmerkęs Molotovo-Ribentropo paktą. Jį pasirašė lietuvių, latvių ir estų patriotai bei antisovietinio pasipriešinimo aktyvistai, tarp jų Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Julius Sanauskas, Antanas Terleckas ir kiti.
1987 m. rugpjūčio 23-osios mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo jau buvo laisvėjimo ir sovietinės sistemos eižėjimo pranašas, nors komunistinis režimas buvo dar pakankamai gajus ir demonstravo iltis: renginio organizatorius suiminėjo, terorizavo, kai kuriuos – sumušė, jo dalyvius – persekiojo, metė iš darbų ir mokslo įstaigų.
Man ta 23-oji irgi buvo įsimintina: buvau pašalintas iš aspirantūros ir netekau darbo. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – užtvėrus man mokslininko karjeros kelią, buvau pakviestas į „Nemuno“ žurnalą ir keliems dešimtmečiams atidūriau žurnalistikos lauke. Įdomūs ir produktyvūs buvo metai.
Šiandien vėl rugpjūčio 23-oji ir vėl užvėriau darbo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB) duris. Išėjau ne savo noru, bet „įsakytas“ – „darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės“ (DK 1 d. 1 p.).
Tos „rugpjūčio 23-osios“ mano kelyje greičiausiai – sutapimai, nors nebūtinai…
Skaityti daugiau: V. Valiušaitis. Bandžiau suprasti priežastis
Vidmantas Valiušaitis su Ani Kuper (Ann Cooper) Vilniuje. A. Kuper Niujorko Kolumbijos universiteto Žurnalistikos mokyklos (Columbia Journalism School) profesorė, prieš tris dešimtmečius buvo NPR (National Public Radio) korespondente Maskvoje. Ji 1987 m. rugpjūčio 23 d. buvo prie Adomo Mickevičiaus paminklo, ir 1991 m. sausio 13-ąją prie Aukščiausiosios Tarybos ir TV bokšto, perdavinėjo reportažus apie mūsų išsivadavimo iš priespaudos kelią | V. Valiušaičio asmeninio archyvo nuotr.
Anądien skaitau komentarą: „Jurga Lago reikia stabdyti, biškį įsibėgėja, įgauna daug įtakos. Ją seka nejuokingai daug idiotų, nes jinai neblogai rašo. Gerai jinai rašo ir todėl yra blogai. Ką siūlot?“
Po V. Bruverio prisipažinimo, kad „valdžios partijos“ pažiūrų neatitinkantys žmonės „negali užimti“ pareigų, kad „neįgytų įtakos“, maniau, kad „stabdyti reikia“ tik tokius, kurie „per klaidą“ prasprūsta pro ideologinės priežiūros „kadrų skyriaus“ viršininkų akis. Pasirodo, ne. Klydau. „Stabdyti reikia“ visus, kurie rašo „neblogai“, bet mąsto „neteisingai“, todėl pavojingi „idiotams“…
Kad egzistuoja „minčių policija“, nors ir neinstitucionalizuota, liudija daugelis ženklų, ties tuo neapsistosiu.
Man įdomesnis kitas klausimas. Kai buvau jaunesnis, mane vis persekiojo klausimas, į kurį negalėdavau sau atsakyti: kaip galėjo atsitikti, kad 1940-1941 metais atsirado bendrapiliečių, kurie skundė ir įdavinėjo savo tautiečius, pasmerkdami juos kankinimams, žudymams ir kančioms Sibire, kurie vyko į ūkininkų vienkiemius, šaulių sodybas, karininkų butus areštuoti žmonių ištisomis šeimomis, su jų mažais vaikais, kurie konvojavo juos, ėjo sargybas prie areštinių, kurie ginkluoti saugojo, kad nepabėgtų geležinkelio stotyse, kol bus užkalti gyvuliniuose vagonuose ir išvežti nežinoma kryptimi?
Skaityti daugiau: V. Valiušaitis. Išdrįsti atsistoti prieš Legioną
