MACEINOS SOCIALINĖ FILOSOFIJA

KĘSTUTIS K. GIRNIUS

1978 m. prof. Antanas Maceina atšventė savo 70-sius gyvenimo metus. Jo atsiekimai bei darbai filosofijoje, tur būt, visiems mažiau ar daugiau žinomi, tad galiu ramiai teigti, kad prof. Maceina yra vienas iš didžiųjų mūsų mažos tautos filosofų. Šiuo savo darbu angažuojuosi kukliam uždaviniui, būtent — kritiškai pažvelgti tik į Maceinos socialinę filosofiją. Ir ne į visą socialinę filosofiją, bet specifiškai į vieną veikalą, būtent į Socialinį teisingumą.

Socialinis teisingumas, kaip ir pats autorius, šiais metais švenčia jubiliejų — jis buvo išleistas Kaune 1938 metais, tai yra prieš keturiasdešimt metų. Galime prisipažinti, kad kiekvienam būtų malonu, jei po keturiasdešimt metų kas nors rodytų veikalu susidomėjimą.

Dėl viso ko reikia pabrėžti, kad šis nėra vienintelis Maceinos veikalas šioje srityje. 1940 metais Maceina išleido veikalą — Buržuazijos žlugimas, kuriame jis tęsė buržuazijos kritiką, pradėtą aptariamajame veikale. Prof. Maceina yra pagrindinis autorius serijos straipsnių apie būsimą Lietuvos santvarką, išspausdintų 1943-44 metais pogrindyje ėjusioje Į Laisvę; tos mintys buvo vėliau išplėstos frontininkų leidinyje Į pilnutinę demokratiją.

I

Maceinos socialinė filosofija skirstoma į dvi dalis, nors, savaime aišku, jos viena antrą paveikia. Pirmoji dalis, kurią trumpiau aptarsiu, — tai dabarties psichologijos ir socialinės struktūros apibrėžimas ir palyginimas su ankstyvesniais laikais. Maceina daugiausia analizuoja buržujų, jo atsiradimą ir artėjančio žlugimo priežastis, pristatydamas šio žmogaus idealinį tipą. Antroji ir pagrindinė dalis liečia socialinį teisingumą; tai yra daugiau normatyvinė teorija, kurioje Maceina pasiūlo principus ir gaires visuomenės pertvarkymui, jei šiuo pertvarkymu siekiama sukurti dorą visuomenę, kurios nariai būtų laimingi ir kurioje jie galėtų pilnai išvystyti savo asmenybes.

Padarysiu keletą įvadinių pastabų. Pirmiausia, nors Maceina ir rašo katalikų socialinės doktrinos įtakoje ir bent Socialinis teisingumas tiesiog kreipiasi į katalikus, jo teorijoje yra daug bendražmogiškų elementų. Iš tikrųjų, bent pagrindinius Maceinos pasiūlymus visuomenės pertvarkymui būtų galima lengvai pristatyti taip, kad juose nesijaustų jokių specifiškų katalikiškų doktrinų. Pav., Maceinos nurodymai pramonės perorganizavimui panašūs į tuos, kuriuos propagavo žymus anglas istorikas, socialistas Tawney. Antra, Maceinos teorija yra gan radikali, reikalaujanti, kad bet koks asmens nevartojamas ir jam nereikalingas turtas būtų perleistas visuomenei. Jei tokia teorija dabar dar daug kam nepriimtina, tai galima įsivaizduoti, kokia ji buvo svetima nepriklausomos Lietuvos pareigūnams, kuriems socialinio teisingumo klausimas nebuvo labai svarbus. Net ir tarybiniai filosofai pripažįsta jo teorijos radikalumą. Šįmet išleistame veikale, Ideologinės srovos lietuvių išeivijoje, rašoma, kad Soc. teisingumas ir B. žlugimas “tuometinėmis Lietuvos sąlygomis katalikų filosofui buvo modernistiški ir sukėlė ginčų. Šiose knygose buvo gana aštriai ir kartais taikliai kritikuojama buržuazija, jos gyvenimo būdas, smerkiamos ir kai kurios kapitalizmo ydos. A. Maceina dargi pranašavo buržuazijos ir kapitalizmo žlugimą” (207 p.). Trečia, Maceina nebijo kritikuoti savųjų. Atvirkščiai, jo griežčiausi reikalavimai statomi saviesiems katalikams. Pav., Maceina argumentavo, kad už religinius patarnavimus kunigai nereikalautų pinigų (nors aukas gali priimti), kad “dvasininkų pragyvenimas turėtų būti maždaug suvienodintas . . . kunigų pragyvenimo šaltinis turėtų būti vyskupijos iždas” (216 p.), kuris sudaromas iš tikinčiųjų laisvų aukų. Šitokiu kritiškumu jis išsiskiria iš daugumos savo bendrataučių, kurie savo organizacijos trūkumus liaupsina, bet priešams skuba surasti atitinkamas vietas pragare.

Maceinos filosofijos kertinis akmuo — tai pats žmogus. Anot Maceinos, “asmenybė yra didžiausia žemės vaikų laimė” (15), “Žmogaus asmuo krikščionybėj turi absoliutinės vertės” (16). Dar kategoriškiau — “asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas” (16). Pabrėždamas nelygstamą asmens vertingumą, Maceina kritikuoja šių laikų vyraujančias ideologijas už žmogaus asmenybės nuvertinimą ir pavertimą antraeile vertybe. Kapitalizmas reikalauja, kad “žmogus savo asmenybę paaukotų ekonomijos pažangai ir ekonomijos reikalavimams”, o komunizmas ir nacionalizmas, — “kad asmuo nusilenktų klasės ar tautos psichologijai ir josios instinktams” (15). Tačiau nedera žmogų palenkti ūkio, technikos, ar klasės poreikiams, bet, atvirkščiai, ir ūkis, ir technika, ir klasės veikimas valstybėje turi būti tvarkomas taip, kad jis padėtų asmeniui išlaikyti savo vertingumą ir išvystyti savo galias.

Maceina kapitalistinio amžiaus bruožus apibūdina beveik ištisai neigiamoje šviesoje; šios visuomenės valdytoją, buržujų, dar neigiamiau. Maceina nepriima Markso teorijos, kad soc-ekonominiai santykiai nustato žmogaus sąmoningumą, o teigia, kad kapitalizmo ir buržuazijos dvasia ir mąstysena atsirado prieš kapitalistinius visuomeninius santykius. Dvasiniai buržujai visuomet gyvena, kadangi buržuaziškumas yra amžinas žmogaus dvasios tipas, kuris visuomet gali atsiskleisti tinkamose sąlygose. Buržuaziškumas pasižymi dvasiniu lėkštumu, pasitenkinimu šiuo pasauliu ir naudingumo iškilimu į aukščiausią vertybę. Maceinos tarimu, “utilitaristinis materializmas yra pagrindinė ir plačiausia kapitalistinės dvasios žymė” (24). Materialistas — nebūtinai buržujus, bet juo tampa tada “kai jis prikimba prie medžiagos paviršiaus ir kai medžiagos idėją jis iškeičia į medžiagos duodamą naudą” (24).

Anot Maceinos, specialios kapitalistinės dvasios žymės tokios:

a.    naudingumo apskaičiavimas,

b.    racionalizmas,

c. pasaulio apvaldymas,

d. pasaulio ir gyvenimo sutechninimas,

e. taupumas ir

f. gal būt charakteringiausia kapitalistinės dvasios žymė, Maceinos žodžiais, “tai kiekio meilė ir prisirišimas prie krūvos”.

 Kapitalizmo išsivystymą paskandino renesansas, kuris sugriovė geocentrinį pasaulėvaizdį. Tuo pačiu laiku įvyko ir pagrindinis ūkinės sistemos pakeitimas. Maceina argumentuoja, kad yra dvi pagrindinės ūkio sistemos: reikalo ir pelno ūkiai. Reikalo ūkis, kuris vyravo viduramžiais ir anksčiau, gamindavo tik tiek ekonominių gėrybių, kiek žmonės jų sunaudodavo. Pelno ūkyje siekiama sukrauti ko didesnius pelnus, kurie mažai ką bendra turi su žmonių esminiais reikalais. Jei reikalo ūkis buvo pagrįstas luominiais skirtumais, tai pelno ūkyje skirtumas jau tarp turtingųjų ir vargšų. Kapitalistinio (reikalo) ūkio sistemos pagrindinės žymės: individualizmas, pinigų vaisingumas ir masės išnaudojimas gamyboje. Bet šis individualizmas ir išlaisvinimas iš feodalinės sistemos varžtų neprivedė prie lygybės, o daugelio žmonių padėtį net ir pablogino. “Liberalizmo skelbiama lygybė yra tik fikcija; tai yra lygybė mirti badu” (47).

Nežinau, ar yra koks nors amžinas dvasios tipas kaip buržujus, nežinau net kaip šitoks teigimas galėtų būti įrodytas ar paneigtas. Nesu kompetentingas spręsti, ar renesansas, o ne protestantizmas, ypač kalvinizmas, paskatino kapitalizmo išsivystymą; ekonomijos istorija man svetima. Bet net jei Maceina klystų šitokiuose teigimuose, jo pagrindinės tezės išliktų, kadangi jas galima logiškai atskirti nuo šitų psichologinių-istorinių išvedžiojimų. Jo pagrindinėms tezėms daugiau reikšmės turi jo pasisakymai apie kapitalizmo padarinius. Patys bendriausi kapitalizmo padariniai — tai gyvenimo nuasmeninimas ir gyvenimo sumechaninimas. Šituo atžvilgiu Maceinos kapitalistinio amžiaus produkcijos kritika gan panaši į tą, kuri buvo plačiai paplitusi Europoje tarp karų. Ir

Heidegeris, ir Ortega y’Gasset, ir Jungeris ir Jaspersas — visi griežčiausiai smerkė šį laikotarpį už žmogaus nuasmeninimą, įvairiausių neautentiško gyvenimo bruožų įsigalėjimą, žmogaus paskendimą masėje ir laisvo apsisprendimo paneigimą. Kurio nors amžiaus pasmerkimas dažnai surištas su kito amžiaus romantizavimu, gan kasdieniškų savybių bei momentų pagražinimu. Maceina šito neišvengia ir, kaip daugelis kitų, sukuria šiokį tokį amatininkų kultą, jį priešpastatydamas šio amžiaus darbininkų vargams. Anot Maceinos, kapitalistiniame amžiuje nuosavybė ir darbas nuasmeninami. Nuosavybės nuasmeninimas įvyksta, kai modernioje pramonėje ir planavimas, ir gaminimas bei pelno skirstymas priklauso nuo kolektyvo valios. Net ir akcijų bei pinigo vertė gali sumažėti. Tad Maceina teigia, kad “ir pinigai, kurie iš sykio atrodo esanti asmeniškiausią nuosavybė, tikrumoje yra valdomi kolektyvo, nežinomo, nekontroliuojamo ir nesuvokiamo. Čia nebėra nei tikrųjų savininkų nei tikrųjų kapitalų” (59).

Dar reikšmingesnis padarinys — tai darbo nuasmeninimas. Kapitalistinėje sistemoje darbininko darbas nekūrybingas, nuobodus, užmuša džiaugsmą, jį fiziškai vargina, neigiamai paveikia jo dorinį charakterį. “Nuasmenindamas patį darbininką, toksai darbas sukolektyvina darbininko gyvenimą” (64). Darbininkas praranda savo iniciatyvą ir kūrybinius polėkius, pasitenkindamas savo darbo jėgos pardavimu. Be to, gamindamas prekes, darbininkas negali jausti, kad jis ką nors kuria, nes jis tik kopijuoja kitų paruoštus planus. Atvirkščiai, viduramžiaus amatininko “kiekvienas daiktas yra kūrinys, nes kiekvienas yra dirbamas vis šiek tiek kitaip” (66). Sukurtas daiktas tampa savas ir yra vertas garbės; pagamintas daiktas daugiau priklauso įrankiui ir gali būti niekinamas.

Gyvenimo sumechaninimas pasireiškia kiekio, kaip gyvenimo tikslo, atsiradimu, tai yra siekimu ko daugiau ko nors padaryti, ar tai būtų knygų prirašyti, ar gyventi kuo didesniame mieste. Maceina teigia, kad miesto gyvenimas nenormalus, kad jam trūksta organinio gyvenimo pobūdžio, kad “santykiai tarp šeimos narių mieste yra tik išviršiniai, nes pats gyvenimo būdas neleidžia jiems įsibrauti į žmogaus vidų ir iš vidaus surišti šeimos narius” (73).

Turiu tik keletą pastabų dėl šitų Maceinos teigimų. Pirma, ar tariama amatininko kūryba ne per griežtai priešpastatyta darbininko gyvenimui? Ar kurpius tikrai didžiuojasi savo pagamintais batais, ne pirmais, bet, jam jau kiek ilgiau padirbėjus, kaip kūriniais? Juk batų siuvimas vis-vien labai kartojasi, ir sunku įsivaizduoti, kad kokia nors reikšminga prasme batai viens nuo kito skirtųsi. Tiesa, kurpius pats visą batą pagamina, bet jeigu didelėje gamykloje darbininkų kolektyvas visą automobilį pastato, darbininkams savo tarpe pasikeičiant atskirais darbeliais, užuot kad kiekvienas darbininkas atliktų tik vieną kokį nors judesį, ar norėtume sakyti, kad šių darbininkų darbas jau kūryba, ar tik šiek tiek įdomesnis darbas? Bet kūryba ir įdomus darbas ne tas pats. Palyginimas su amatininkais, kurie vieni ką nors padaro, netikslus ir dėl to, kad daug dabartinės pramonės gaminių tokie sudėtingi, kad joks vienas žmogus nepajėgtų nei jų suplanuoti, nei suplanavęs pastatyti. Prisiminkime skaičiavimo mašinas, raketas, lėktuvus.

Įsivaizduokime, kad pramonės inžinierius nustato, kad darbas našesnis, jeigu darbininkas tik išmoksta keletą konkrečių judesių. Šis darbas mažiau įdomus, bet už jį mokama geresnė alga. Toliau įsivaizduokime, kad darbininkai gali pasirinkti įdomesnį darbą su mažesniu atlyginimu, ar nuobodų darbą su dideliu atlyginimu. Darbininkas pasirenka pastarąjį. Ar jis atsisako kūrybiškumo? Toks darbininkas galėtų argumentuoti, kad šitokių darbų įdomumas gan reliatyvus, visi darbai palyginti nuobodūs, tai jam svarbiau užsidirbti daugiau pinigo, kuriuos taupys, kad galėtų anksčiau išeiti į pensiją ir pasišvęsti dailei ar filosofijai. Būtų sunku šitokį argumentą atmesti ir tuo pačiu metu nuosekliai išpažinti asmenybės laisvės nelygstamą vertę. Jei žmogus laisva valia pasirenka dirbti nekūrybinį darbą, tai neturime morališkai priimtinų priemonių jo sustabdyti. Tiesa, gal galėtume bandyti jį įtikinti, kad jo pasirinktas elgesys nevertingas, bet jis visados galėtų atkirsti, kad nėra vieno mato, kuriuo galima visus žmones įvertinti; tegul intelektualų malonumai intelektus džiugina, o jo džiaugsmo versmės kuklesnės.

Manau, kad Maceina, kaip ir daugumas to laikotarpio filosofų, per greitai priskiria kapitalizmui padarinius, labiau tiesioginiai surištus su technologijos pažanga. Darbo nuobodumas, sunkumas, nekūrybiškumas nepasikeistų, jei tik gamybos priemonės būtų nacionalizuotos ir atimtos iš privačių savininkų ir akcininkų. Kaltininkas — technologija, ne kapitalizmas. Čia tai smulkmena, bet atsiranda ir rimtesnė problema, prie kurios dar vėliau grįšime, — tai yra skirtingų vertybių suderinimas. Prileiskime, kad laisvė, lygybė, brolybė ir teisingumas vertingos visuomenės savybės, ir kad viduramžiuose ar net šio šimtmečio pradžios Lietuvos kaime klestėjo brolybė; žmonės viens kitą gerai pažino, šiokiose tokiose ribose viens kitu rūpinosi; kaimas buvo tėviškė, kaip miesto namai dažniausiai nėra. Atsiradus kapitalizmui, kaimas ir brolybė išnyko — kapitalizmas brolybės žlugdytojas. Bet net ir neatmetus idiliško kaimo vaizdo, pravartu prisiminti, kad kaimo žmogaus akiratis buvo gan ribotas, ypač kas liečia ateities darbo, profesijos pasirinkimą. Ribodami žmogaus profesijos pasirinkimą, ribojame ir jo ateities planus bei laisvę. Papročių, ekonominių ir socialinių sąlygų dėka kaimietis nėra laisvas daug ką daryti, net tai, ką miesto gyventojas lengvai daro. Tad svarbu prisiminti, kad nors laisvė, lygybė, brolybė ir teisingumas didelės vertybės, dar nevisai aišku, ar jos pilnai suderinamos. Brolybė, tur būt, lengviausiai klesti, kur laisvė apribota; teisingumo ir lygybės reikalavimai dažnai apriboja vienų žmonių laisvę, o vienų lygus traktavimas kartais neteisingas. Tad jei technika sužlugdė brolybę, tai ji padėjo laisvei klestėti.

Vėliau pastebėsime, kad skirtingos teisingumo sampratos nevienodai derinasi su įvairiomis kitomis vertybėmis. Teisingumas, kaip lygybė, apriboja žmonių laisvę, o teisingumas, kaip nuopelnai, lyg ir nepripažįsta lygybės. Ir šitoks vertybių susikirtimas kaip tik apsunkina socfilosofo darbą. Jei visos vertybės būtų sklandžiai sutaikomos, tai jis galėtų lengvai siūlyti kurti visuomenę, kurioje būtų ko daugiau visų šių vertybių. Bet šiame pasaulyje jis turi šias vertybes palyginti ir atsverti, nutardamas, ar laisvės, ar lygybės (tiksliau — kiek laisvės ir kiek lygybės) reikalauja teisinga socialinė santvarka.

II

Dabar truputį pasvarstysiu Maceinos socialinio teisingumo sampratą. Viena prasme Maceina netiki, kad socialinio gyvenimo esminės problemos būtų išsprendžiamos, sukūrus socialiai teisingą santvarką. Jo tarimu, “teisingumas yra patenkinamas ne išvidiniu nusiteikimu, bet efektyviu išviršiniu darbu” (91). Bet lygiai svarbu, kad žmogus turėtų tinkamus vidinius įsitikinimus, ir tai reikalauja, kad socialinis teisingumas būtų “papildytas ir atbaigtas socialine meile” (92).

Galima sutikti, kad būtų geresnis pasaulis, kuriame žmonės viens kitą mylėtų, bet, prileidus, kad meilė ne taip lengvai išugdoma, sukūrimas visuomeninės santvarkos, kuri beveik visiems gyventojams priimtina, būtų bent minimalus pagrindas ramiam ir pastoviam gyvenimui. Kai beveik kiekvienas visuomenės narys įsitikinęs, kad jis gyvena tokioje santvarkoje, kurioje jo pagrindiniai poreikiai, norai ir geismai išpildomi, ir kad nėra kitos santvarkos, kurioje šitie geismai būtų pilniau patenkinti, tuo pačiu metu nenuskriaudžiant kitų ir bent minimaliai juos patenkinant, tai šitokia visuomenė bus daugumos narių remiama ir pastovi ir sudarys sąlygas žmonėms laisvai vykdyti savo gyvenimo planus bei siekius. Tad, nors visuomenė pagrįsta meile gal ir būtų idealiausia, bet, atsižvelgus į žmonių charakterio, išsilavinimo bei gyvenimo būdo skirtumus, socialinė filosofija gali pasitenkinti, nustatydamas gaires socialiniam teisingumui.

Du teiginiai formaliai, ir tik formaliai, nustato, kas yra teisingumas. Pirmas — tai lygius dera lygiai traktuoti. Antras išreikštas lotyniškais žodžiais “suum cuique”, būtent, atiduoti kiekvienam tai, kas jo. Šitie teiginiai visiems priimtini, nes nenustatydami, kas yra lygus arba kas kam priklauso, jie tuo pačiu nenustato ir esminio teisingumo turinio. Pav., rasistas gali pateisinti juodųjų vergiją, konstatuodamas, kad juodieji nėra lygūs baltiesiems. Panašiai pateisinamos ir visokiausios ekonominės nelygybės, pav., kad turtingieji turi gauti, kas jiems priklauso, net ir jei faktiškai jiems beveik viskas teisėtai priklauso. Perdaug nesismulkindami, galime teigti, kad yra trys pagrindiniai kriterijai, kurie nustato, kas kam priklauso; būtent a. teisė, b. poreikiai ir c. nuopelnai. Pirmutinis kriterijus, kurio Maceina beveik nemini, yra konservatyviojo teisingumo samprata. Anot jos, žmogui turi būti atiduodama tai, kas jam priklauso pagal egzistuojančią visuomenės teisinę sistemą bei papročius. Trumpai, šitas kriterijus teigia, kad ‘kiekvienam dera gauti tai, ką teisė nustačiusi’; teisinga toji visuomeninė struktūra, kuri remia esančią nuosavybės sistemą ir ją atstato, kai ji neteisėtai pakeista.

Praeityje aukštesnieji luomai buvo šios sistemos didžiausieji rėmėjai, o jos teoretiškas pateisinimas buvo maždaug toks: visuomenė yra organiška būtybė, kuri per ilgą išsivystymą yra taip susitvarkiusi, kad jinai veikia ko tobuliausiai. Savaime aišku, šitokioje sistemoje nėra lygybės. Vieni šiek tiek engiami ir gyvena skurde. Tai apgailėtina, bet neišvengiama pasekmė. Bet koks bandymas šitą organišką būtybę pakeisti ir pertvarkyti turės nepageidaujamų pasekmių, kadangi neįmanoma vienam padėti, nenuskriaudžiant kito. Dar svarbiau, tik kapitalistinio ūkio dėka žmonijos gerovė yra pasiekusi šių aukštybių. Kiekvienas bandymas ją pakeisti, tur būt, visų gerovei pakenks, kadangi negalima apskaičiuoti santvarkos pakeitimo padarinių. Tuo pačiu patys gabieji, veržliausi ir energingi žmonės praras paskatinimus siekti savo gerovės, o kaip tik atskirų žmonių gerovės siekimas atneša visiems daugiausiai gerovės.

Paskutiniu laiku šios teisingumo sampratos pateisinimas šiek tiek pasikeitęs. Dabar ypač pabrėžiama žmogaus laisvė. Dabartiniai gynėjai teigia, kad bet koks ekonomijos pertvarkymas ir socialinio turto išdalinimo įvedimas riboja žmogaus laisvę. Laisvė aukštesnė vertybė už lygybę; laisvė ir lygybė nesuderinamos, tad reikia pasirinkti laisvę, atsisakant lygybės. Geriau, kad būtų šiek tiek turtuolių, gal net ir su neproporcinga politine galia, negu išvystyti viską valdančią, visur besikišančią ir niekam neatsakingą biurokratiją, kuri vis tiek po kiek laiko rūpinasi ne žmonių gerove, bet tik biurokratijos reikalais.

Antras teisingumo kriterijus — tai poreikiai. Šiuo atveju socialinis teisingumas reikalauja žmogui duoti to, ko jam reikia. Kadangi žmonių poreikiai apytikriai lygūs arba bent gan panašūs, ši samprata praktiškai reikalauja lygybės, tai yra kad visuomenės ekonominės gėrybės būtų lygiai išdalintos. Teoretinis pateisinimas pagrįstas žmogaus lygybe. Nors žmonės šiek tiek ir skiriasi gabumais, pajėgumu, darbštumu ir taip toliau, vis tiek jie panašūs esmine prasme — visi yra racionalūs ir pajėgūs nustatyti savo gyvenimo siekius. Teisinga visuomeninė santvarka toji, kurioje kiekvienas turi panašias galimybes savo siekius įgyvendinti. Šioji samprata praktiškai atmeta visas nelygybes kaip morališkai nepateisinamas. Nors vieni žmonės proto, darbštumo, ir kitokio pranašumo dėka gal sukuria daugiau ekonominių ar kultūrinių gėrybių, tačiau jie neturi atskirų teisių į šias gėrybes, kadangi jie šiuos gabumus bei darbštumą paveldėjo, kitaip sakant, jie buvo laimingesni gamtos loterijoje, o ne savo jėgomis šiuos gabumus uždirbo. Kadangi galima morališkai pateisinti tik tuos skirtumus, už kuriuos individas atsakingas, o gimimo atsitiktinybės nėra asmens nuopelnai, tai šitų laimingųjų sukurtos gėrybės priklauso visai žmonijai. Laimingieji neturi teisių jų pasisavinti.

Trečioji teisingumo samprata pagrįsta nuopelnų sąvoka. Žmogus turi gauti tiek ekonominių ar kultūrinių vertybių, kiek jis yra sukūręs ar pagaminęs. Žmogus turi teisę į savo darbu sukurtas vertybes; tai teisėtas uždarbis, kurio negalima atimti. Ši samprata skiriasi nuo pirmosios. Socialinių santvarkų, kuriose asmuo gali patogiai gyventi iš paveldėjimų, nors ir nieko vertingo nėra sukūręs, ji nelinkusi laikyti teisėtomis. Lygybė irgi jai svetimas principas, kadangi ne visi dirba lygiai vertingus darbus, ir, be to, lygybės siekimas gali reikalauti, kad nuopelnai būtų atiduoti kitiems.

Šios trys pagrindinės sampratos neišsemia visų galimų socialinio teisingumo teorijų. Mat šias paminėtas sampratas galima skirtingai interpretuoti bei sukurti naujų teorijų, sujungiant atskirų sampratų dalis. Vieni teoretikai teigia, kad lygybės principas nurodo tik esminių poreikių patenkinimą, o kiti, kad ir į šalutinius norus turi būti proporcingai atsižvelgta. Taip pat galima sujungtilygybės ir nuopelnų sampratas, nurodant, kad, patenkinus poreikius, atliekamas turtas skirstomas pagal nuopelnus. Būtų lengva išgalvoti dar kitų teorijų, bet grįžkime prie Maceinos.

Nors Maceina ir nevartoja teisės, lygybės ar nuopelno sampratų, jo teoriją galima aptarti kaip bandymą suderinti lygybę su nuopelnais. Nepatenkintas nei kapitalizmu nei socializmu, Maceina siekia pristatyti trečią kelią, kuris išvengia abiejų teorijų kraštutinumų. Siekimas išlyginti nelygybes ir tiesiog atitaisyti gamtos loterijos atsitiktinybes reikalauja laisvės suvaržymo. Paskirstymas pagal nuopelnus, kuris suteikia teisę naudotis gamtos loterijos laimėjimais, nesuderinamas su žmogaus lygybe. Pamatysime, kad Maceina faktiškai pasisako už šiek tiek sušvelnintą lygybės principą, reikalaudamos, kad valstybė turėtų gan didelę rolę ūkiniame gyvenime.

Maceina suskirsto teisingumą į tris principus; darbo, nuosavybės ir neturto. Kaip ir Marksui, taip ir Maceinai darbas turi ypatingą vertę. Darbas ne tik būtinas, kad žmogus galėtų sočiai gyventi ir išvengti alkio, bet svarbus ir pačiam žmogaus asmens išsivystymui. Anot Maceinos, “žmogus giliausia prasme yra animal sociale tik tada, kai jis dirba ir kai jis supranta, kam jis dirba” (13). Dirbdamas žmogus ne vien tik apvaldo ir atbaigia pasaulį, bet jis ir kuria, nes “darbas ir kūryba yra tik dvi to paties dalyko apraiškos”.

Kūrybiniame darbe žmogus ir save kuria, o save kurdamas, jis atskleidžia ir išvysto savo žmogiškas galias. Nedirbąs žmogus — nekūrybingas žmogus, o nekūrybingas žmogus neišpildo savo žmogiškosios paskirties. O jei kapitalizmo sąlygoje žmogui nėra kūrybingo darbo, tai jis tragiškai atpalaiduojamas nuo savo asmens tobulinimo (137). Nedirbąs žmogus yra “menkos dorovinės vertės”, nes “darbas yra bendras žmonijos įstatymas, ir kas šį įstatymą laužo, tuo pačiu susikerta su pagrindiniu doros dėsniu . .    (144)

Anksčiau jau minėjau, kad žmogus gali racionaliai pasirinkti palyginti nekūrybingą darbą, kad laisvalaikiais galėtų pasišvęst kūrybingesniems užsiėmimams. Manau, kad Maceina tvirtintų, jog šitoks laisvalaikio užsiėmimas yra kūrybinis darbas, ir kad tik kapitalizmo dėka esame linkę laikyti darbu tik tuos užsiėmimus, už kuriuos gauname atlyginimą. Taip, tur būt, ir yra. Bet vistiek reikia kokio nors konkretesnio “kūrybos” apibrėžimo, ir jo reikia dėl dviejų priežasčių. Jei apibrėžimas per platus, tai beveik visi užsiėmimai bus laikomi kūryba. Jei per siauras, tai didesnė žmonijos dalis nebus laikoma kūrybinga. Tada pasidaro neaišku, kaip galima reikalauti, kad žmonės elgtųsi taip, kaip jiems praktiškai neįmanoma. Tuo atveju, kūrybingas darbas pasidaro ne visiems privalomas reikalavimas, bet tik kai kuriems pasiekiamas idealas.

Maceina kategoriškai teigia, kad darbas yra vienintelis tikras nuosavybės titulas. Jeigu žmogus ką nors pagamina, tai daiktas yra jo, ir niekas negali šito titulo jam panaikinti. “Šitokia pagamintojo nuosavybė vadinasi kilmės nuosavybė”, ir “kilmės nuosavybė yra absoliuti”. Maceinos žodžiais, “tik padarytas paties žmogaus daiktas yra giliausia prasme jam nuosavas daiktas. Todėl tik darbas yra natūralus, esminis ir nepaneigiamas nuosavybės titulas. Tik darbas duoda žmogui teisę visų pirma pačiam pasinaudoti savo pagamintu daiktu” (141). Žmogus taip pat gali pasisavinti niekam nepriklausantį daiktą ar objektą ir tuo įsigyti okupacijos teises, bet ši teisė tik reliatyvi. Kadangi Dievas pavedęs žmonijai pasaulį, tai “atskiras žmogus, pasisavindamas kokį nors daiktą, turi paisyti bendruomenės reikalų, nes žmonija, kaip bendruomenė, yra pasaulio visumos savininkė ir valdytoja” (141). Ši bendra žmonijos nuosavybė gan griežtai apriboja individo teises, nes “kiekvienas privatinis pasisavinimo aktas turi paisyti žmonijos valios ir reikalų” (142).

Čia atsiranda keletas mažų keblumų. Pirmiausia, kaip nutariame, kas yra paties žmogaus padaryta, o kas pasisavinta. Pav., ūkininkas pasodina obelį. Ar ši obelis ir visi vaisiai jo? Jei taip, tai nelengva įsivaizduoti, kuria prasme obelis žmogaus ‘padaryta’. Jei ne, tai beveik visos ūkininko pastangos, palyginus su amatininku, gan bergždžios, nes jo darbo vaisiai nesuteikia kilmės nuosavybės teisių. Atvirkščiai, prileiskime, kad dievdirbis sukuria gražų kryžių, iškirtęs medį miške. Ar kryžius jo? Darbas tai aiškiai jo, bet medį jis lyg ir pasisavinęs. Tad kas galioja: kilmės ar okupacijos titulas?

Jei tik darbas suteikia žmogui nuosavybę, tai tas, kuris nedirba, neturi jokių teisių į turtą ir gėrybes. Maceina taip ir teigia. Jis konstatuoja, kad visoks turto perteklius, kuris ir jo pagamintojui nereikalingas, “yra visų nuosavybė, ne vieno kurio” (143). Nuosekliai seka, kad žmogus negali gyventi tik iš kapitalo. Tik atlikdamas darbą be atlyginimo, žmogus gali naudotis kapitalu kaip pragyvenimo šaltiniu. Aplamai, “pragyvenimas iš procentų, iš namų ar žemės rentos, iš palikimo yra neteisingas pragyvenimo šaltinis, jeigu jis nėra pateisinamas ir legalizuojamas visuomenei naudingu, neapmokamu ir apčiuopiamu darbu” (146).

Tad Maceina teigia, kad teisingumu pagrįsta visuomenė remtųsi darbo principu, kad net ir darbininkų darbas būtų kūrybiškas, o ne tik mechaniškas; kad pardavus darbininkų pagamintus dalykus, kurie priklauso ne kapitalistui, bet darbininkui, “visi juos dirbusieji pasidalina pelną pagal savo reikšmę daikto pagaminime” (151). Ir kaip anglų istorikas Tawney, Maceina siūlo, kad visuomenė būtų suorganizuota korporaciniais principais, kurioje “gaminių savininkas būtų pirmoje eilėje pati amatininkų korporacija, o tik per ją kiekvienas amatininkas skyrium” (153).

Antrasis teisingumo principas — tai nuosavybė. Teigdamas, kad “nuosavybės principas negali būti paneigtas, nes tai yra žmogaus egzistencijos principas”, Maceina nepripažįsta nei korporacijoms, nei individui absoliučios teisės vartoti savo gaminius. Ką nors pagaminęs, žmogus turi absoliučią kilmės nuosavybę; tačiau tai nereiškia, kad jis gali ją naudoti, kaip nori. “Turėjimus yra asmeninė nuosavybės funkcija, o naudojimas — visuomeninė”. Tai reiškia, kad nors pagamintas daiktas ontologine prasme lieka kūrėjui, bet kūrėjas vis tiek tik įsigyja teisę tą kūrinį pirmiausiai panaudoti. Naudojimas priklauso nuo reikalo, ir jei žmogui to daikto nereikia, tai jis jo ir negali naudoti. Anot Maceinos, “naudojimas yra visuomeninė nuosavybės funkcija, todėl palenkta visuomeniniams dėsniams ir principams. Šitie principai reikalauja, kad naudojama nuosavybė iš tikro būtų naudojama reikalui, kad naudojimas būtų prasmingas, kad jis nebūtų sauvališkas eikvojimas, kad nuosavybe naudojąsis asmuo tenkintų tikrus, o ne fiktyvius reikalus, ir kad juos patenkinęs jis netrukdytų sava nuosavybe pasinaudoti ir tiems, kuriems reikia" (165-66).

Tad žmogus “ne tiek neaprėžtas savininkas, kiek administratorius” (170). Visuomenė ir jos atstovas, valstybė, gali pareikalauti, kad atskiras žmogus grąžintų netinkamai vartojamą nuosavybę. Valstybė prižiūri, kad pinigas ir kapitalas cirkuliuotų, kad būtų “priverstinis naudojamų gėrybių padėjimas į tam tikras įstaigas arba į savotiškus bankus, . . (kurie būtų) tarpininkai tarp atskirų asmenų nenaudojamų gėrybių ir visuomenės” (174). “Kiekvienas turi teisę pasinaudoti svetimu daiktu be atlyginimo už jį, jeigu jo savininkui nereikia” (175).

Neturto principas — paskutinis ir mažiau svarbus, kadangi jo pagrindinės gairės apytikriai nustatytos kitų principų. Neturto principas reikalauja, kad asmuo gyventų nei skurde, nei turte. Žmogus įgyja tik tiek materialinių gėrybių, kiek reikia pragyvenimui, bet jis neapsunkinamas nereikalingų daiktų rūpesčiu. Maceina teigia, kad prileidus žmonių lygybę, “mes turime pripažinti, kad kiekvienas turi turėti ir lygiai priemonių, kurios yra reikalingos asmens išvystymui”(184). Tačiau, tai dar nereiškia, kad visi turi turėti tiek pat, kadangi šalia asmeninių reikalų yra ir visuomeninių. Skirtingas darbas, pareigos gali reikalauti daugiau ekonominės paramos, tad ne visi visai lygiai turi gyventi. “Pragyvenimo kiekis visuomeniniam reikalui yra savotiška reprezentacija su atsiskaitymu. Kiekvienas žmogus, kuris dirba tam tikrų darbą, ar vykdo tam tikrą pareigų, turi turėti pakankamai materialinių gėrybių šiam darbui ir šiai pareigai. Tai yra jo žmogiškoji teisė. Bet jis turi ir žmogiškąją pareigą duoti visuomenei apyskaitą iš jo vartojamų gėrybių. Jos nėra skiriamos jo asmens reikalui. Todėl pagal savo nuožiūrą jos negali būti nenaudojamos”(184-85).

Maceina pats pajunta, kad iškyla dideli sunkumai, bandant nustatyti, kas žmogui reikalinga ir kas perteklius. Pabrėždamas, kad reikia patenkinti ne tik kūno, bet ir dvasios reikalavimus, jis siūlo to siekti, atsiklausiant savo sąžinės ir priimant valstybės intervenciją.

Tokios Maceinos pagrindinės mintys apie socialinį teisingumą. Jos radikalios ta prasme, kad ne tik kategoriškai atmeta kapitalistinės sistemos pilnos nuosavybės sąvoką, bet ir apriboja absoliučias vartojimo teises, gautas iš darbo. Palyginus su anksčiau paminėtomis teisingumo sampratomis, ji panašiausia į poreikių lygybės koncepciją. Maceinos teorija aplamai patraukli ir atitinka mano paties esminius moralinius nujautimus. Bet ligi šiol nė viena socialinio teisingumo teorija nėra laimėjusi visuotinio pripažinimo, tur būt, dalinai dėl to, kad mūsų giliausi moraliniai įsitikinimai teisingumo atžvilgiu dar nėra nusistovėję ir kiekviena teisingumo samprata turi patrauklių elementų.

Nujaučiame, kad viena prasme visi žmonės lygūs, ir tai lyg nurodytų, kad turtas būtų lygiai išdalinamas. Bet tuo pačiu mes žinome, kad vieni daug dirba, o kiti tinginiauja, ir lyg neteisinga, kad darbštus asmuo ir tinginys tą pat gautų. Vienas asmuo gal pasiryžęs dirbti ilgus antvalandžius, kad jo šeima geriau gyventų, bet lygybės principas to nepripažįsta. Tada jo laisvė dirbti ir rūpintis šeimos gerove tramdoma, nors jo darbas gal būtų labai naudingas ne tik jam asmeniškai, bet ir pagerintų visos visuomenės padėtį. Įsivaizduokime, kad koks nors mokslininkas pasiaukojančiu darbu išranda vaistų vėžiui išgydyti, bet jis nesutinka atskleisti paslapties tol, kol valdžia nepažada jam ir jo vaikams bei anūkams mokėti metinės algos dešimt kartų daugiau, negu jis kad anksčiau gavo.

Iš antros pusės, nustatyti uždarbį tik pagal nuopelnus irgi ne visai priimtina, kadangi, kaip jau paminėjau, gabumai ir darbštumas dalinai paveldėti, bet neužsitamauti. Dar viena problema: įvedus kokią nors pusiau socialistinę santvarką, kuri nustatinėtų, kiek kas gali uždirbti ir koks darbas kiek atlyginamas, reiktų sukurti milžinišką biurokratiją, kuri ne tik negamintų jokių konkrečių gėrybių, bet dar mažintų šių gėrybių kiekį. Tada nukenčia visi. Ir toji biurokratija varžytų visų laisvę, nurodydama, koks darbas reikalingas, koks draudžiamas, ir taip toliau.

Visa tai čia suminiu socialinio teisingumo problemos sudėtingumui paryškinti. Ir kadangi mūsų įsitikinimai nėra pastovūs nei vieningi, kiekviena teorija nėra anapus kritikos ribų. Tad noriu iškelti kai kuriuos sunkumus Maceinos teorijoje, ypač ten, kur jo naudojamos sąvokos nepakankamai aiškiai nubrėžtos.

Pagal Maceinos darbo principą, žmogus turi pragyventi iš darbo. Bet kas yra jo darbas? Jeigu visą dieną uoliausiai žaisčiau krepšinį (nebūdamas profesionalas) arba sėdėčiau ir mokyčiau savo mažą sūnų skaityti, rašyti, piešti, tai tūlas darbininkas galėtų sakyti, kad aš nedirbu, o tik tinginiauju. Kiti be abejo tą patį pasakytų ir apie šios paskaitos paruošimą. Maceina darbą, suteikiantį teisę į pragyvenimą, apibrėžia šitaip: darbas turi būti arba (a) naudingas visuomenei, ar (b) skirtas kultūrai (145). Bet kas ir kaip nustatys, kada darbas naudingas visuomenei ar skirtas kultūrai? Anot laissez-faire ekonomistų, darbo vertė nustatoma tuo, kiek žmogus ar žmonės pasiryžę už jo produktus užmokėti. Jei savo darbo negalima parduoti, jisai nevertingas. Šitoks atsakymas lyg būtų per daug kategoriškas. Juk lengva įsivaizduoti sąlygas, kuriose tikrai vertingas darbas lieka neįvertintas ir jo vaisių niekas nenori pirkti. Arba kita situacija: daug žmonių pagamina tą patį dalyką — tūkstantis pagamina, bet tik penki šimtai pasiryžę tą prekę nupirkti. Už metų likusios prekės nupirktos už pusę kainos. Ar tai reiškia, kad į vėliau parduotų daiktų pagaminimą įdėtas darbas vertas tik pusę to, ko jis buvo vertas prieš metus? Ar tik pusė darbininkų vertingai dirbo, o kita pusė laiką gaišino?

Aptardamas panašią padėtį “Kapitale” Marksas teigia, kad šitokiu atveju didelė darbo dalis nėra ‘socialiniai vertinga’. Bent Markso teorijoje šitoks atsakymas yra paradoksiškas, nes tada darbo socialinę vertę nenustato darbininko pastangos, bet grynai kapitalistinis principas — tai yra kapitalistinis ūkis nutaria, kuris darbas vertingas ir kuris ne. Ir jei taip yra, tai kaip gali socialistas skųstis kapitalistų algomis —juk jos kaip tik, bent teoriškai, panašiai nustatytos.

Ir Marksas, ir Maceina, tur būt, atsakytų, kad valstybės pareigūnai nustatys, koks darbas vertingas ir kiek žmonių gali jį dirbti. Bet jei tik ribotas skaičius gali dirbti, tai ar valstybė vėl nutaria, kurie asmenys gali tuo darbu užsiimti?

Pažvelkim į kultūrinį darbą. Net ir jei būtų galima tiksliai aptarti, koks darbas vertingas, lieka klausimas, kiek kultūrininkų valstybė nori ir turi teisę išlaikyti. Neįsivaizduoju, kad, Lietuvai praturtėjus, Smetona su Tūbelių būtų pirmiausiai padidinę universiteto etatinius darbuotojus. O ką daryti, jei absoliuti darbininkų dauguma nusistačiusi prieš intelektualus? Ar vis tiek galima reikalauti, kad jie remtų ir iš savo perteklių šelptų literatūros kritikus kurie, jų nuomone, parazitai ir laiko gaišintojai? Dilema tokia: kapitalistinėje santvarkoje žmogus laisvas užsiimti tuo, kuo nori, nors iš to gal nepragyvens arba labai skurs; socialistinėje santvarkoje bus nustatyta, kokie, kaip ir kiek tam tikro pobūdžio darbai bus atlyginami, bet tada ne visi galės pasirinkti profesijas pagal savo norus. Pav., Amerikoje daug kas gali studijuoti filosofiją, bet daugelis lieka bedarbiais; Lietuvoje visi, baigę filosofijos studijas, įdarbinti, bet filosofijos studentų skaičius apribotas. Kuri šiuo atžvilgiu geresnė santvarka? Per lengva atsakyti, kad tik gabiausieji turi teisę į darbus ir pragyvenimą kadangi (a) jaunuolių gabumai nelygiai išsivysto; jei atranka daroma tuoj baigus gimnaziją, tai ir gabūs gali būti nuskriausti, (2) gabumai dalinai paveldėti, tad mažiau gabus, išaugęs neintelektualioje šeimoje, nors ir uoliai dirbdamas, bet vis tiek gali nepajėgti prisivyti tokį, kuris laimėjo gamtos loterijoje. Jo pastangos didesnės, atsiekimai šiek tiek mažesni, bet svarbiausia šitokioje santvarkoje, kad gamtos palaimintieji ir toliau daugiau šelpiami. Kur tada lygybė? Ir kodėl uždraudžiamas tik turto paveldėjimas, kai leidžiama naudoti paveldėtus gabumus?

Pravartu pažvelgti į Maceinos nurodymus, kaip turtas turėtų būti dalinamas. Maceina iš esmės siūlo, kad turtas būtų pirmiausiai išdalintas patenkinti visų žmonių poreikius, nors ir nerekomenduoja absoliučios lygybės. Jis pastebi, kad (a) skirtingas pareigas einantys asmenys turi skirtingus visuomeninius reikalavimus, ir kad (b) pardavus prekes, darbininkai pasidalina pelną pagal savo reikšmę daikto pagaminime, kas implikuoja paskirstymą pagal nuopelnus. Tad poreikių kriterijus vyrauja, bet jį patenkinus, atliekamos vertybės nėra lygiai išdalinamos, bet atsižvelgiama į atskirų žmonių nuopelnus bei visuomenines pareigas.

Pats Maceina labai taikliai pastebi, kad sunku nustatyti žmogaus fizinius bei dvasinius poreiklus. Juk neviskas, ko žmogus nori, jam reikalinga. Dėl aiškumo suskirstykime žmogaus pageidaujamas vertybes, ir čia jas supraskime kaip ekonomines vertybes, kaip tai valgis, butas, knygos, bilietas j operą ir taip toliau — į poreikius ir norus. Apytikriai, poreikiai — tai tokios vertybės, be kurių žmogus negali apsieiti, jei nori išpildyti savo esminius gyvenimo planus, o norai — tai tos vertybės, kurių žmogus geidžia, kai poreikiai jau patenkinti. Gan aišku, kad nelengva nutarti, net kas yra tie poreikiai, ypač prisiminus, kad jie keičiasi, keičiantis ekonominėms sąlygoms. Jei baudžiauninkas pragyveno be elektros, šilto vandens, radijo bei automobilio, tai dar nereiškia, kad šių dienų žmogus gali be jų apsieiti. Mūsų poreikiai dalinai priklauso nuo to, ką mūsų kaimynai turi. Tiesa, būtų galima įvesti santvarką, kurioje žmogus gautų tik minimalinį valgio kiekį, kukliausius rūbus bei butą, bet dabartinėse sąlygose jis šituo nebūtų patenkintas, jaustųsi nuskriaustas ir nebūtų linkęs paremti tokios socialinės santvarkos. Santvarka, kuria liaudis nepatenkinta, nėra pastovi, o santvarkos pastovumas būtinas socialinio teisingumo sampratos įgyvendinimui.

Be to, net ir patys esminiai poreikiai nelygūs. Tai paaiškėja, atsižvelgus į žmonių sveikatą. Vieni akli, kiti luoši, trečio širdis nesveikuoja. Ar lygybė reikalauja, kad akliems visos knygos būtų išleistos Braille, ar kad valstybė pasamdytų žmones, kurie jiems knygas perskaitytų. Ar paraližuotiems reikia įrengti specialius laiptus ir keltuvus kiekviename pastate, kad jie galėtų laisvai visur eiti kaip visi kiti? Jei žmogus luošas, bet brangi operacija ir ilga rehabilitacija jo sveikatą atstatytų, ar lygybės principas reikalauja, kad tai būtų padaryta? Jeigu taip būtų, tai vargu liktų turto patenkinti kitus neesminius žmonių norus. Konkreti lygybė taip pat nebūtų atsiekta, jei visiems gyventojams būtų išdalinta toks pat pinigų kiekis. Vieni juos suvartotų grynai sveikatos reikalams, o kiti įsigytų visokiausių patogumų.

Dvasiniai poreikiai dar sunkiau nustatomi. Įsivaizduokime du muzikos mėgėjus. Vienas groja fleitą, kitas pianiną. Ar vienas turi teisę įsigyti pianiną, o kitas fleitą, nors pianinas dešimt kartų brangesnis? O ką sakyti apie trečią žmogelį, kuris domisi astronomija ir nori įsigyti radio teleskopą. Ir ar nesijaus pirmųjų nuskriaustas tasai, kuris dvasinius poreikius patenkina skaitydamas Sniečkaus rinktinius raštus? Negalime šio klausimo lengvai išspręsti. Juk jei visus šiuos geismus laikysime poreikiais, tai ir kiti žmonės juos išugdys. Tada visą darbo sukurtą turtą tektų išleisti tų poreikių patenkinimui, ir nebeliktų turto sušelpti vargšus arba investuoti į pramonės patobulinimą. O jei poreikių sąvoka būtų gan griežtai interpretuojama, ir šitie geismai laikomi norais, tai kas tada paskatins žmones stengtis daugiau uždirbti, negu reikalinga savo elementariausių poreikių patenkinimui. Reikia prisiminti, kad Maceinos sistemoje nėra paveldėjimo teisių, ir visas tiesioginiai nevartojamas turtas gali būti kitiems paskirtas. Panašūs klausimai ir dar sudėtingesne forma iškyla, siekiant nuspręsti, kokie yra žmogaus ‘visuomeniniai reikalai’. Pav., ar visi žmonės, kurie turi tą pačią visuomeninę poziciją, pav., profesūrą, turi ir lygius visuomeninius poreikius? Ar jie dalinai priklauso nuo asmens pajėgumo? Ir prileidus, kad prestižas, malonus ir įdomus darbas siejasi su šitokiomis pareigomis, ar nebūtų teisingiau kaip tik sumažinti profesoriaus atlyginimą bei išlaidas visuomeniniams reikalams, nes prestižas ir malonus darbas yra savyje vertingi ir turėtų būti laikomi uždarbio dalimi. Kitaip sakant, žmogus, neturįs malonaus darbo, turėtų būti kaip nors daugiau atlyginamas už tą, kuris turi malonesnes ir geresnes darbo sąlygas.

Lieka dar vienas svarbus klausimas, būtent — kaip nustatyti žmogaus darbo ‘reikšmę’ ir kaip pateisinti skirtingus atlyginimus, surištus su šita ‘reikšme’. Nuosekliam kapitalistui čia bėdos nėra: žmogaus darbo ‘reikšmė’ priklauso nuo to, kiek kiti yra pasiryžę jam mokėti už jo darbą. Tik keblumas atsiranda, priėmus prielaidą, kad lygybė yra svarbus teisingumo principas; tada reikia pasiteisinti, kodėl šiuo atveju nesilaikoma lygybės. Vienas labai įdomus ir vertingas pasiūlymas — tai filosofo John Rawls ‘skirtingumo principas’. Anot jo, visos gėrybės išdalinamos lygiai, išskyrus tuos atvejus, kai nelygus išdalinimas pagerina padėtį vargingiausio visuomenės sluoksnio. Tad pateisintinas toks atlyginimo skirtumas, kuris pagerina skurdžių padėtį ir taip jiems tiesioginiai padeda. Nežinau ar Maceina laikytų šitokį principą priimtiną, bet faktiškai jis nelabai skiriasi nuo Maceinos reikalavimo pirmiausiai patenkinti poreikius ir tada visuomeninius reikalus, išskyrus, kad visuomeniniai reikalai Maceinos interpretacijoje nebėra reprezentaciniai, bet tiesiog surišti su žmogaus nuopelnais vargšams ir visuomenei.

Maceina pasiūlo pažangią socialinio teisingumo teoriją, kuri pagrįsta poreikių patenkinimu, nors nereikalauja absoliučios lygybės. Paskirstymas pagal nuopelnus neužmirštas, bet turi tik antraeilį vaidmenį. Nors Maceina tiesioginiai mažai diskutuoja visuomeninės santvarkos pastovumą, tačiau jo lygybės pabrėžimas, darbo aukštinimas bei socialinės meilės įvertinimas liudija, jog jis pilnai supranta, kad socialinio teisingumo sampratos, kurios neveda prie pastovios visuomeninės santvarkos, yra mažai vertos ir gal bergždžios. Mano kritikos tikslas — atskleisti šiokius tokius trūkumus Maceinos teorijoje. Iš esmės trūkumai dvejopi. Pirma, jo teorijos centrinės sąvokos nepakankamai griežtai apibrėžtos, tad jas kartais galime skirtingai interpretuoti, o kartais neaiškios jų konkrečios implikacijos. Bet reikia prisiminti, kad Socialinis teisingumas yra veikalas, skirtas platesnei visuomenei, ir tad svarbiau bendriausius bruožus išryškinti negu suderinti atskiras plonybes. Antra, Maceina gal perdaug pasitiki žmonėmis ir valstybe, kadangi jis mano, kad įvedus atlyginimų lygybę, žmonės taip pat sunkiai dirbs, ir kad tai neturės neigiamų ekonominių pasekmių ateinančiom kartom; ir svarbiausiai, kad valstybė pajėgs šią lygybę įgyvendinti, neišeikvodama per daug turto biurokratijos algoms ir be reikalo nesuvaržydama žmonių laisvės. Kiek Maceina galutinai pasitiki valstybės gera valia, neaišku, kadangi jo kultūrinės demokratijos sampratoje valstybės rolė ko mažiausia.

Nežinau, kodėl Maceina taip skirtingai traktuoja valstybės rolę socialinėje ir kultūrinėje demokratijoje. Gal jis tiki, kad ekonominiai klausimai ne tokie svarbūs kaip kultūriniai, tad valstybė tenai ir gali kišti savo rankas. Bet čia tai šalutinis klausimas. Socialinis teisingumas tikrai yra vertinga knyga, tad gaila, kad mažai kas šiuo metu gali ją paskaityti. Būtų malonu, kad po dvidešimt penkerių metų pertraukos prof. Maceina vėl pasisakytų socialinės filosofijos klausimais. Maceinai dabar nebereikia rūpintis, kad Bažnyčios konservatyvieji sluoksniai su baime ir pasipiktinimu priims jo naujausius pasisakymus. Antrasis Vatikano suvažiavimas parodė jo minčių teisingumą. Net ir dabarties tarybiniai emigrantologai bei filosofai pripažįsta, kad Maceina, jų žodžiais, “sugeba gana blaiviai įžvelgti pasaulyje vykstančius pakitimus”. Ir nors Maceina rašė kapitalizmo gadynėje, jis pajėgė kritiškai pažvelgti į jo amžiaus, tautos, bei bendraminčių ydas. Daugiau nėra ko ir reikalauti.

Antikristo karalystė yra velnio atsakymas į Kristaus kvietimą nekrauti sau turtų žemėje. Ir nuostabu, kad šitas demoniškas atsakymas istorijos eigoje vis daugiau randa šalininkų ir vis labiau plinta pasaulyje.   

 Antanas Maceina