DVIDEŠIMTPENKTOJI — JUBILIEJINĖ

BIČIULIAI KŪRYBOJE, VEIKLOJE IR GYVENIME

Rezistencinio kelio bendrakeleivius, ELENĄ RAZMIENĘ ir dr. PETRĄ KISIELIŲ, jų mylimai motinai a. a. ELENAI KISIELIENEI okupuotoje Lietuvoje mirus, bičiuliškai užjaučia

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAI

Lietuviškųjų studijų savaitė Freisinge, 1978.VII. 16-23

Dr. Kajetonas J. Čeginskas, Europos LFB pirmininkas, 25-se studijų savaitėse skaitęs dvidešimt penkias paskaitas

Istoriniame senosios Bavarijos mieste Freisinge, į kurį iš Müncheno pagrindinės geležinkelio stoties miesto greitasis traukinys nuveža per 40 minučių, ant aukšto Katedros kalno, stovi masyvūs Kardinolo Doepfnerio rūmai su daugiaaukščiais šiuolaikinės statybos priestatais. Tai visais atžvilgiais patogiai įrengta didelių susitikimų, pasitarimų, suvažiavimų įstaiga, drauge ir vietos Švietimo centras. Jau 8-jo amžiaus pradžioje čia stovėjo Agilolfingerių giminės pilis. Hercogo Grimoaldo pakviestas keliaujantis frankų vyskupas šv. Korbinianas atnešė čia krikščionybės šviesą ir pavertė Freisingą senosios Bavarijos tikėjimo ir mokslo židiniu. Tai čia pasirodė pirmoji vokiška knyga, o vyskupas Arbeo (764-783) padėjo pagrindą bavarų istoriografijai.

Šioje istorinėje ir patogioje vietoje įvyko jubiliejinė 25-ji Europos Lietuviškųjų studijų savaitė, kurią aplankė apie pusantro šimto lietuvių iš 11 šalių: Anglijos, Austra-

Europos lietuviškųjų studijų savaičių organizatoriai: (iš dešinės) — dr. K. J. Čeginskas, A. Grinienė, V. Natkevičius ir dr. J. Norkaitis

lijos, Belgijos, Italijos, JAV, Olandijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, Vak. Vokietijos. Ši savaitė buvo skirta pažymėti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 60-sioms metinėms. Tai vadovavo trys moderatoriai: dr. K. Čeginskas, V. Natkevičius ir dr. J. Norkaitis.

Savaitę atidarė V. Natkevičius, perskaitydamas europinių savaičių įkvėpėjo profesoriaus A. Maceinos sveikinimo laišką apie savaičių prasmę tremtyje. Europinės studijų savaitės, pasak jo, skelbė ir tebeskelbia kovą tremtinio nuovargiui būti tremtiniu ir pagundai virsti čiabuviu. Įžymusis mūsų mąstytojas pabrėžė, kad “tremtis įsiprasmina ne asmeniniu mūsų įsikūrimu, bet tuo, kiek asmeninis įsikūrimas virsta indėliu į tėvynės kultūrą.“ Toliau jis pastebėjo: “Jeigu tad turime vilties, jog tauta taps laisva, tai šią viltį galime puoselėti ne sudėję rankas, o tik kurdami, vadinasi, pratęsdami tautinę kultūrą už tėvynės sienų, kadangi kultūra sienų nepažįsta ir jokiose sienose neišsitenka. Dėl to mūsų studijų savaitės ir būdavo vis dvižvilgės: jos žvelgė ir į tremtį, ir į tėvynę, kad šias dvi plotmes sujungtų į vieną vienintelę kultūrinę plotmę. Nes tik kultūrinė plotmė tegali išgelbėti mus nuo pavojaus virti čiabuviais ir tuo būdu žlugti tautai“.

Antrasis savaitės moderatorius dr. J. Norkaitis perskaitė kitus sveikinimus raštu. Lietuvos Diplomatijos šefas užsienyje min. S. Lozoraitis pažymėjo, kad europinės Lietuviškųjų studijų savaitės yra tapusios užsienio lietuvių kultūros institucija ir sudaro taip pat žymų indėlį į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo bylą”. Savaitę dar sveikino VLIKo pirmininkas dr. K. Valiūnas, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos pirmininkas kun. prof. dr. A. Liuima, SJ, Tėvų Saleziečių vadovas kun. M. Burba, prof. dr. J. Eretas, Senj. kun. A. Keleris, “Šaltinio” redaktorius kun. dr. S. Matulaitis, MIC, av. plk. D. Skučas ir kt.

Trečiasis moderatorius dr. K. Čeginskas trumpai apžvelgė nueitąjį europinių savaičių kelią. Jų tikroji pradžia buvo steigiamasis Europos LFB pasitarimas Tiubingene, 1953. IX.5-6, dalyvaujant iš JAV atvykusiam prof. J. Brazaičiui. Nedidelis vienminčių būrelis, apie 30 asmenų iš Italijos, Prancūzijos, Švedijos ir Vak. Vokietijos, anksčiau susijusių su rezistenciniu LF sąjūdžiu, ryžosi naujomis poemigracinio išsisklaidymo sąlygomis tęsti tautinio pasipriešinimo tradiciją. Programines gaires tada nusmaigstė prof. A. Maceina savo paskaitoje apie pasipriešinimą tremties dvasiai. Jis ragino savanoriškai tremtį pasirinkusius nesuskursti idėjiškai ir nepamiršti, kodėl išėjome svetur ieškoti prieglaudos. “Priešais mus stovi žiauri dilema: arba mes susikursime savą gyvenimą arba paskęsime svetimojo bangose”, sakė Maceina, skatindamas pasukti kultūrinės kūrybos kryptimi. Tūbingeno pasitarimas truko tris dienas, bet jis jo dalyviams taip patiko, kad jaunesnieji ėmė spausti savo autoritetus būtinai ir kitais metais susirinkti. Tie autoritetai buvo trys Kauno VDU Teologijos-Filosofijos fak-to profesoriai: literatūros istorikas ir kritikas J. Grinius, velionis istorikas Z. Ivinskis ir filosofas A. Maceina. Pastarasis ir pasiūlė rengti studijų savaites, kurių svoris būtų sutelktas paskaitose, gvildenančiose lietuviškus reikalus. Lietuva tėvynėje ir tremtyje buvo nuo pat pradžios ir išliko iki šiol europinių savaičių vedančioji gija. Pirmosios penkios savaitės buvo grynai ELFB renginys. Trys sekančios buvo jau rengiamos drauge su Vokietijos Ateitininkais. Nuo IX-sios savaitės (1962) rengėjų ratas dar labiau praplatėjo: įsijungė Vyr. skautai, Studentų sąjunga, savaites ėmė globoti PLB Vokietijos Kr. Val-

Būrelis disidentų studijų savaitėje; iš kairės — Jonas Jurašas, dr. Aleksandras Štromas, Violeta Rakauskaitė, Marija Jurašienė ir Tomas Venclova

dyba. XIV-ji savaitė (1967) iš dalies sutapo su Lietuvių katalikų mokslo akademijos Vll-ju suvažiavimu. Pirmosios 20 savaičių vyko įvairiose Vak. Vokietijos vietose. Kai kuriose po du ar daugiau kartų (Schondorfe, Bernriede, Koenigsteine, Stuttgarte ir Romuvoje). Po to savaitės apkeliavo Šveicariją, Italiją, Prancūziją ir Angliją. Tai irgi praplėtė rengėjų ratą. Pamažu savaitės virto pačiu reikšmingiausiu periodiniu Vak. Europos lietuvių kultūriniu renginiu, kurį vis gausiau aplanko ir užjūrio lietuviai, ypač iš JAV. Šiandien būtų jaučiama didelė spraga, jeigu savaičių tradicija nutrūktų. Tačiau net jei ir taip nutiktų, tai pasiliks bent jau buvusiųjų savaičių pėdsakas, kuris būtų dar gilesnis, jei rengėjai nuo pat pradžios būtų apsisprendę kiekvieną savaitę pažymėti atskiru leidiniu. Šiemet Alinos Grinienės rūpesčiu sudarytas 39 psl. mašinraštinis leidinėlis “25 Studijų savaitės Europoje”.

Pirmadienį, VII. 17, buvo išklausytos trys paskaitos. Pačią pirmąją skaitė lituanistas Vincas Natkevičius, Vasario 16 gimnazijos direktorius, apie vokiečių filosofo Maxo Schelerio meilės sampratą. Šioji paskaita buvo dalis platesnio studijinio darbo, kurį paskaitininkas yra paruošęs vokiečių kalba. Kaip geras M. Schelerio žinovas, aiškiai ir sklandžiai išdėstė gilias šio mąstytojo įžvalgas vertybių filosofijos šviesoje. Pabrėžęs Schelerio meilės sampratos krikščionišką pobūdį, paskaitininkas pažymėjo, kad Scheleris savo amžiaus gale buvo nukrypęs į panteizmą. Tai buvo grynai filosofinio pobūdžio paskaita, bet jos sukeltos gyvos diskusijos parodė, kad ja klausytojai domėjosi. Atsakydamas į paklausimus ir pastabas, V. Natkevičius labiau išryškino sudėtingą asmenybę ir mąstymą to žymaus vokiečių mąstytojo, kuris laikomas vienu žymiausių mūsų amžiaus filosofų ir nuo kurio mirties šiemet sukanka 50 metų.

Popietiniame posėdyje kalbėjo jauna mokslinė pajėga, gimusi ir išsilavinusi užsienyje, muzikologė, Hamburgo muzikos aukštosios mokyklos docentė, dr. Raminta Lampsatytė. Jos paskaita buvo skirta šiuolaikinei lietuviškajai kamerinei muzikai. Paskaitininkė istoriškai apžvelgė šio muzikinio žanro raidą Lietuvoje, apibūdino žymesniuosius jo kūrėjus, pavaizduodama muzikiniais įrašais būdingesnius kūrinius. Reikia pažymėti, kad dr. Lampsatytė pernai išspausdino savo disertaciją apie dvylikatonę dviejų Lietuvos kompozitorių kartų kūrybą ir yra gerai susipažinusi su lietuviškąja muzika Lietuvoje ir išeivijoje.

Pirmadienio vakariniame posėdyje kalbėjo Bradfordo un-to Taikos tyrimų instituto darbuotojas dr. Aleksandras Štromas, išnagrinėjęs asmeninės atsakomybės problemą totalistinėje visuomenėje. Kiekvienas žmogus, teigė paskaitininkas, teisiškai atsako tik už savo veiksmus, o ne už mintis, norus ir kėslus, kurie nepasireiškia veiksmais. Jis pažymėjo, kad atsakomybei nustatyti vien veiksmo nepakanka. Reikalinga dar būtina sąlyga, kad veikiantysis būtų laisvas, nes atsakomybė iš esmės yra asmens laisvos valios išraiška. Kaip tik šią asmens laisvę daugiau ar mažiau suvaržo kiekviena totalistinė santvarka, užsimojusi žmogaus asmenį paversti savo klusniu įrankiu. Dr. Štromas išryškino tris pagrindines situacijas, kuriose asmens atsakomybė, kaip ir jo laisva valia, patiria ribas: tai — 1. būtinoji gintis; 2. kraštutinė būtinybė, kai žemesnės vertybės aukojamos aukštesniųjų vardan; ir 3. prievarta, kai vykdoma primesta svetima valia. Totalistinėje santvarkoje, paskaitininko nuomone, žmonės dažnai mėgsta pasiteisinti, kad jie esą bejėgiai pasipriešinti. Esą reikia vykdyti stipresniojo valią, atsisakant savosios atsakomybės. Daugelis sovietinių piliečių, pasak dr. Štromo, veikia kraštutinės būtinybės situacijoje, tačiau ir tokioje situacijoje galioja bendros žmoniškumo normos, tarptautinės teisės nuostatai, už kurių sulaužymą kiekvienas neša asmeninę atsakomybę ir negali pasiteisinti, jog vykdo tik valstybės uždėtąją pareigą. Paskaitininkas atmetė vad. kolektyvinės atsakomybės principą, kai už vieno grupės, organizacijos ar tautinės bendruomenės nario kaltę atsakomybė priskiriama visiems kolektyvo nariams. Dr. Štromas įspėjo, kad už totalistinio komunizmo nusikaltimus negalima kaltinti visos rusų tautos, kaip lygiai ir pasireiškianti polemika lietuvių-žydų santykiuose turėtų išvengti pagundos atskirų asmenų kaltes suversti visiems. Reikalaudami iš nusikaltusiųjų žmoniškumui atsakomybės už savo veiksmus, mes tuo pačiu, pasak paskaitininko, patys atsiribojame nuo blogio. Tai jokiu būdu nereiškia keršto ar teisminio susidorojimo. Savo ir kitų žmogiškąjį orumą pažeminusių nusikaltėlių kėlimas aikštėn ir reikalavimas iš jų atsakomybės yra priemonė padėti jiems atgauti prarastąją žmogaus vertybę. Paskaitininkas siūlė, kad ateityje išsilaisvinusios Lietuvos įstatymuose nebūtų pripažįstama grupinė ar kolektyvinė atsakomybė; kad būtų reikalaujama iš kolaborantų asmeninės atsakomybės už nusikaltimus prieš žmoniškumą; kad būtų panaikinta mirties bausmė, kaip nesuderinama su žmoniškumo ir tautinio solidarumo principu; kad žmogžudystė, kaip sunkiausias nusikaltimas pagal Lietuvos įstatymus, nebūtų dangstomas jokiais, net patriotiniais, motyvais. Šita atsakomybė prieš būsimus Lietuvos įstatymus jau šiandien vers į juos atsižvelgti ir vengti totalistinei valstybei pataikavimo bei jos vardu daromų nusikaltimų. Po dr. Štromo paskaitos pasisakė dr. K. Čeginskas, dr. K. Girnius, kun. J. Urzdė, V. Banaitis, V. Natkevičius, kun. V. Šarka, teis. J. Lukošius. Jų papildymai, abejonės ir kritika davė galimybę paskaitininkui patikslinti savo mintis, kurios buvo atidžiai išklausytos ir savaitės dalyvių gyvai svarstomos privačiuose pokalbiuose.

Antradienį, VII.18, rytiniame posėdyje labai įdomiai apie “liaudies filosofus” kalbėjo įžymusis literatūros kritikas dr. Jonas Grinius. “Filosofai yra sąmoningos tautos būtinybė”, teigė paskaitininkas. Vystydamas savo temą, jis gvildeno P. Jurkaus “Juodvarnius”, V. Alanto “Šventaragį”, V. Krėvės “Dainavos šalies senų žmonių padavimus” ir kitus kūrinius, Vydūno “Prabočių šešėlius”, I. Šeiniaus “Kuprelį”, M. Pečkauskaitės “Sename dvare”. Išvadoje Dr. Grinius teigė, kad didelis dėmesys liaudies filosofams lietuvių rašytojų kūryboje liudija gyvą tiesos ir laisvės ilgesį sunkiais Lietuvos laikais. Ir šiandieninių pavojų akivaizdoje labai reikia palaikyti filosofinės nuotaikos asmenis, kurie įkvepia tautai ir visuomenei kilnesnių, nekasdieninių vertybių ilgesį. Tokie drąsūs ir kilnūs žmonės, kaip Nijolė Sadūnaitė, Onutė Pranskūnaitė, Balys Gajauskas ar Viktoras Petkus gali, pasak dr. Griniaus, tapti naujų liaudies filosofų prototipais šiuolaikinėje mūsų literatūroje. Antradienio popietį savaitės dalyviai lankė Müncheno muziejus ir įžymybes, vadovaujami dr. J. Griniaus ir stud. M. Lando. Vakariniame posėdyje buvo pažymėta filosofo Antano Maceinos šiemetinė 70 metų amžiaus sukaktis. To uždavinio ėmėsi čikagietis dr. Kęstutis Girnius, jaunas, bet pajėgus filosofas. Savo paskaitoje jis apsiribojo prieš 40 metų Lietuvoje paskelbtu Maceinos veikalu “Socialinis teisingumas”. (Dr. K. Girniaus paskaita spausdinama šiame “Į Laisvę” numeryje.)

Trečiadienį, VII.10, rytmetinio posėdžio paskaitą skaitė dr. Kajetonas Čeginskas, regis, vienas uoliausių europinių savaičių lankytojų, nė vienos per 25 metus nepraleidęs ir kiekvienoje ką nors skaitęs. Šį kartą paskaitininkas visiškai nevystė savo temos “Lietuviškosios visuomeninės minties raida istorijos šviesoje” nei sisteminiu, nei probleminiu atžvilgiu, o tik pateikė žalią istorinių šaltinių medžiagą, kuri galėtų patarnauti užsibrėžtos temos svarstymui. Atskiruose fragmentuose atsispindėjo įvairių laikų Lietuvos sukilėlių dvasia ir nuotaikos, su lenkybe susijusi bajoriškoji lietuvybė, Lietuvos suskilimas sritimis ir jų kiekvienos ypatybės, lietuvių kalbos reikšmė tautinio atgimimo sąmonei. Dėl laiko stokos, kaip teigė paskaitininkas, atsakydamas savo kritikams, liko nepaliesti tokie svarbūs klausimai, kaip senosios luominės visuomenės pobūdis bei irimas, o taip pat bajoriškosios demokratijos poveikis, liaudžiai virstant tauta.

Popietį buvo žiūrima lietuviškos gamybos filmų: “Etnografinis ansamblis”, “Velnio nuotaka”, Lietuvos sporto alimpiada 1938 m. ir europinės krepšinio pirmenybės 1938-39 m.

Vakariniame posėdyje išklausyta dr. Alberto Geručio paskaita apie nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Buvo apžvelgti šio laikotarpio laimėjimai, nesėkmės ir problemos. Paskaitininkas pabrėžė, jog tas trumpas, vos 22 metus trukęs, sužydėjusios laisvės laikotarpis yra ir šiandien labai svarbus lietuvių tautai, teikiąs vilčių susilaukti šviesesnės ateities. Dr. Gerutis neapsiribojo tik šviesiomis istorijos pusėmis. Jis palietė ir šešėlius, kurių niekad gyvenime netrūksta. Laisvoji Lietuva, sakė jis, nėra mirusi, todėl jai negalioja mirusiems taikomas dėsnis “arba gerau, arba nieko”. Tai — tik piktųjų laumių užkerėta pasakų karalaitė. Dr. Gerutis iškėlė didelį jaunimo vaidmenį nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbe. Pirmasis Respublikos prezidentas A. Smetona turėjo 45 metus, o jo įpėdinis A. Stulginskis — 35 metus. Pirmasis nepriklausomybės kovose ant Alytaus tilto žuvęs karininkas A. Juozapavičius, 1 pėst. pulko vadas, buvo 25 m. jaunuolis. Atstatant carų Rusijos ir Didžiojo karo nualintą Lietuvą, kuriant beveik iš nieko savo valstybinį ūkinį, kultūrinį gyvenimą, reikėjo įveikti daug sunkumų. Kone viską savomis rankomis padaryti, be pašalinės paramos. Iš praeities paveldėtą atsilikimą nebuvo lengva trumpu laiku įveikti. Nebuvo tvirtos demokratinės valdymo formos tradicijų. Visoje Europoje viešpatavusi laiko dvasia pareikalavo savo duoklės ir iš nepriklausomos Lietuvos, tačiau visos jos silpnybės ir klaidos, dr.

Geručio nuomone, nublanksta prieš įvairiose gyvenimo srityse pasiektus laimėjimus, o jų vaisiai ir prisiminimas net šiandien stiprina lietuvių tautos sąmoningumą kovoje už jai priklausančias teises.

Ketvirtadienio, VII.20, rytą savaitės dalyvių dėmesys buvo sutelktas į šiandienines Lietuvos problemas. Paskaitininkas: muzikas, bet ir ekonomistas — Valteris Banaitis. Tema: Lietuvos ūkio supromoninimas ir įjungimas į Sov. Sąjungos visumą. Surinkęs aibę įdomių statistinių duomenų, paskaitininkas juos aiškino, primindamas ir daugybę praeities faktų. Išvadose jis teigė, kad Lietuvos supramoninimo laipsnis tebėra menkesnis, negu kitose Pabaltijo respublikose, dėl mažų kapitalinių įdėjimų. Vystoma pramonė nesivadovauja Lietuvos, bet ją išnaudojančios Rusijos interesais. V. Banaitis iškėlė ir naujas Lietuvos gamtos užteršimo problemas. Ypač nuostolingas Lietuvos ūkiui, pasak jo, krašto atskyrimas nuo pasaulio. “Socialistinis Lietuvos supramoninimas įvykdytas vien Lietuvos lėšomis, Rusijai nepridėjus nė cento”, teigė paskaitininkas. Be to, tai pasiekta didžiausia kaina: Lietuvos žmonių krauju, ašaromis, vargais, šimtų tūkstančių mirtimi. Paskaitininkas reiškė savo įsitikinimą, kad “ištverme ir begaline kantrybe Lietuvos jaunoji karta ir toliau kovos už savo krašto bei tautos ūkinį pakilimą. Ir didžiuosis pagrįstai tuo, kas jos pasiekta — ir ne kieno kito malone”. “Pasitarnauti didesniam žmogaus orumui, didesnei asmens ir tautos laisvei — tai didžioji viltis ir varomoji jėga visų tų, kurie myli Lietuvą ir jos žmones, kurie visad tenorėjo dirbti savo krašto naudai — ir žmonių, ne tik savų, bet visų žmonių — žmonijos gėrybei”, tais žodžiais baigė savo porą valandų užtrukusią paskaitą V. Banaitis.

Ketvirtadienio popietį įvyko Vokietijos Ateitininkų metinis susirinkimas ir ELFB metinis pasitarimas. Abu sambūriai apsvarstė savo veiklos klausimus, perrinko savo organus, pasmerkė Viktoro Petkaus teisminę parodiją. Vakariniame posėdyje įdomią filosofinio-teologinio pobūdžio temą “Lietuvių tautos atsparumo ir tautinės ištikimybės versmių beieškant: Vytis ar Rūpintojėlis?” skaitė kun. dr. Vytautas Kazlauskas, Vatikano radijo liet. skyriaus vedėjas. Temą įkvėpė Lietuvos pogrindžio spauda, ypač “Aušros” 8 nr. straipsnis “Ką turime daryti?”. Ten pabrėžiamas reikalas ginti didžiausias tautos vertybes: kalbą, tėvynės meilę ir . . . tikėjimą. Netiesiogiai paskaita buvo atsakymas į vieno paskaitininko mėginimą ankstesnėje studijų savaitėje Vyties ir Rūpintojėlio prasmėms aiškinti kaip dvi nesuderinamas priešybes. Įdomiai interpretuodamas Lietuvos istoriją, kun. Kazlauskas pabrėžė pavėluoto ir kardu nešamo krikšto abipusę žalą: tiek lietuvių tautai (jau pakankamai išryškintas faktas), tiek visuotinei Bažnyčiai, kurios spektre ilgai trūko savitos lietuviškos spalvos (per mažai savųjų ir svetimųjų pastebėtas faktas). Vokiečių ordino imperializmas ir lenkų kultūrinė invazija — dvi gilios žaizdos Lietuvos istorijoje dažnai meta šešėlį ant krikščionybės, tačiau šiandien pastaroji yra glaudžiai suaugusi su tautos likimu, kaip Rūpintojėlis lietuviškame peizaže. Paskaitininkas toliau išdėstė savitą Kristaus Kryžiaus teologiją, kuri pratęsia jo anksčiau taip pat studijų savaitės rėmuose išvystytą “išlaisvinimo” teologiją.

Penktadienį, VII.21, toliau buvo telkiamasi prie šiandieninių tautinio likimo problemų. Paskaitininkas — Stasys Lozoraitis Jaun., Lietuvos Atstovas prie Šv. Sosto, kalbėjo tema “Laisvės kova vakar, šiandien ir rytoj”. Jis apžvelgė pokario padėtį, lietuviškųjų laisvės kovos veiksnių tėvynėje ir išeivijoje problemas. Mums teko ir tenka kovoti už savo teises be kapitalų, be tarptautinės paramos, kuriais naudojasi kiti mūsų laikų išsivadavimo sąjūdžiai. Palietęs dabartines aktualijas, S. Lozoraitis Jaun. labai įtaigiai išryškino politinio ir juridinio galvojimo skirtumus, tuo pagrindu pateisindamas šiemet Lietuvos Diplomatijos šefo užsienyje ir VLIKo pirmininko bendrą nuomonę, kad Lietuvos egzilinės vyriausybės sudarymo klausimas nesąs aktualus. Reikia pastebėti, jog toji mintis pirmą kartą buvo iškelta studijų savaitėje, o vėliau radusi atgarsio ir paskutinėje VLIKo seimo sesijoje. Išvadoje paskaitininkas pabrėžė, kad ne nuolatinis vadovaujančių veiksnių organizavimas ar pertvarkymas, bet didesnis lietuviškųjų masių suaktyvėjimas, mažų konkrečių žingsnių gausa gali atnešti geidžiamų vaisių. Ypač reikšmingas buvo pasiūlymas išvystyti išeivijoje Lietuvos pogrindžio rėmėjų tinklą, turėti kiekviename krašte žmonių, kurie sugebėtų greitai išversti naujausią Kronikos ir kitų leidinių medžiagą, ją pateikti spaudai ir tiems, kurie domisi mūsų reikalais. Tai būtų realus įsijungimas į kovojančios tautos pastangas, labiau apčiuopiamas ir naudingesnis už bet kokių bergždžių juridinių konstrukcijų kūrimą. Popietį Kard. Doepfnerio rūmų šv. Martyno koplyčioje įvyko vargonų koncertas, kuriame dalyvavo ir vietos vokiečių visuomenė. Prof. Vytenis Vasyliūnas grojo J.S. Bacho, C. Francko ir F. Liszto kūrinius. Atliko ir lietuvių kompozitorių veikalus: J. Gaidelio “Vakaro meditaciją” ir V. Barkausko “Gloria Urbi”, parašytą Vilniaus miesto 650-sioms metinėms.

Vakare įvyko Tėvynės valandėlė, rengiama kasmet nuo pirmosios savaitės. Pradėta Tautos himnu. Lietuviškosios Helsinkio grupės atstovas užsienyje prof. Tomas Venclova pasakė kalbą apie neseniai nuteistą patį veikliausią šios grupės narį Viktorą Petkų. Jis nušvietė žmogaus teisių sąjūdžio ir minėtos grupės atsiradimo Lietuvoje priežastis ir tikslus, ypač pabrėždamas Petkaus vaidmenį ir asmenybę. Kalbėtojas ragino išeivijos lietuvius sutelkti visas jėgas, kad Viktoras Petkus būtų išvaduotas, kaip savo metu jūreivis Simas Kudirka.

Savo įkvėptu poetiniu žodžiu Tėvynės valandėlę šiemet praturtino poetas Kazys Bradūnas, savo rečitalyje perteikęs savo ilgo kūrybinio kelio skerspiūvį. Ir kiti šio vakaro programos atlikėjai buvo svečiai iš užjūrio: dainininkė Elena Blandytė, kuri padainavo keturias liaudies dainas, akomponuojant V. Vasyliūnui, ir rež. Jonas Jurašas, parodęs savo naujausiųjų pastatymų skaidres. Mūncheno “Ratukas”, pasipildęs jėgomis iš toliau, atliko “Sadutę”.

Šeštadienį, VII.22, rytą buvo išklausyta paskutinė paskaita apie dabartinę Lietuvos demografinę padėtį ir jos etnografines ribas. Poetas, vertėjas, literatūros žinovas, semiotikos specialistas Tomas Venclova pasirodė ir puikus politikos bei visuomenės klausimų nagrinėtojas. (T. Venclovos paskaita spausdinama šiame “Į Laisvę” numeryje — red.)

Šeštadienio popietį, vadovaujant moderatoriui V. Natkevičiui, įvyko savaitės kritiškas įvertinimas. Tai irgi pastovi savaičių dalis, kurioje atkreipiamas dėmesys į netobulumus, į tai, ko reikėtų sekantį kartą išvengti. Taip pat pateikiami pasiūlymai ateinančios savaitės rengėjams dėl vietos, laiko, paskaitininkų, temų, Dalyvių dauguma pasisakė už tai, kad kitais metais europinė LS savaitė būtų rengiama Belgijoje. Rašyt. E. Cinzas sutiko patyrinėti tokią galimybę. Atsižvelgta ir į pageidavimą prisiderinti prie PLJS IV-jo Kongreso programos.

Šios savaitės meninės dalies viršūnė buvo Müncheno valstybinės operos solistės Lilijos Šukytės koncertas. Ji atliko po vieną Mozarto ir Bajoro kūrinį, po keturis Brahmso ir Gruodžio. Jos dainavimu gėrėjosi savaitės dalyviai, o vietinės spaudos dėmesys dainininkei prisidėjo ir prie šios savaitės pagarsinimo vokiečių visuomenėje. Įžymioji solistė savo koncertu yra praturtinusi ir XX-ją LS savaitę.

Sekmadienį, liepos 23, jubiliejinės studijų savaitės uždarymas. Mišias aukojo Europos lietuvių vyskupas dr. A. Deksnys, asistuojamas prel. dr. P. Celiešiaus ir kun. T. Eremino. Giedojo sol. E. Blandytė, vargonavo V. Vasyliūnas. Europinės LS savaitės, sakė vyskupas, suartina lietuvius. Jose sėjama geroji sėkla. Palietęs blogio problemą ir reikalą su juo kovoti, pamokslininkas išryškino žmogaus išvadavimo su Dievu ir be Dievo skirtumus. Kviesdamas visus prisidėti prie Evangelijos tiesų įkūnijimo Šiame pasaulyje, vysk. Deksnys ragino giliai įsidėmėti Dievo Tarno arkiv. Jurgio Matulaičio patarimą “nugalėti blogį gerumu”. Po pamaldų įvyko trumpas savaitės uždarymo aktas, kuriame buvo priimtas bendras savaitės dalyvių pareiškimas — sveikinimas tėvynėje ir išeivijoje gyvenantiems lietuviams.

Savaitės metu veikė kelios turiningai ir skoningai dail. Alf. Krivicko paruoštos parodos. Buvo išstatyti Lietuvoje ir išeivijoje gyvenančių dailininkų raižinių, tapybos ir vitražo darbai, 25-kių LS savaičių nuotraukų rinkinys, naujausi leidiniai apie Čiurlionį, knygos ir žurnalai, liečią lietuviškojo mokslo, meno ir kultūros gyvenimą, pažymėta dail K. Šimonio mirtis.

Kiekvieną rytą katalikų dvasiniais reikalais rūpinosi kun. A. Rubikas, o evangelikų — kun. J. Urzdė. Savaitės darbus stebėjo ir kasdien apie juos klausytojams Lietuvoje pranešinėjo “Laisvės” radijo atstovai. Trumpai sakant, XXV-ji Europos Lietuviškųjų studijų savaitė buvo vertingas nueitojo kelio ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 60-jų metinių pažymėjimas Vak. Europoje.

Dr. J. Dietautas

Mielas skaitytojau,

pastabas apie šį “Į Laisvę” numerį siųsk redaktoriui iki 1079.11.28.