LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ CREDO
Įvadas
Jeigu mūsų laisvinimo veikla ribotųsi vien bėgamaisiais dienos reikalais, ji paskęstų aplinkos smulkmenose, netektų polėkio, veržlumo bei entuziazmo. Ir tokiais atvejais jėgos, priešingos mūsų laisvės pastangoms, pajėgtų ją nesunkiai nukreipti į klystkelius destruktyviais ginčais dėl menkniekių.
Todėl yra svarbu laikas nuo laiko vertinti savo veiklą pačių didžiųjų siekimų bei idealų šviesoje. Jie kaip švyturiai uoste saugo veikiančiųjų sprendimus nuo nenumatytų ir kartais net nepastebimųjų pavojų bei klaidų ir visą veiklą kreipia teisingu keliu.
Ugdant savo ir kartu visos visuomenės rezistencinę sąmonę yra svarbu ne tiek lygiuotis su tuo, kas yra, kiek siekti to, kas turi būti. Kai žvilgsnis yra nukreiptas į idealų aukštumas, pagrindiniai uždaviniai labiau aiškėja, iškilę pavojai lengviau įveikiami. Tada siekiamos ateities vaizdas tampa daug spalvingesnis ir žavesnis.
Ta prasme surašyti ir viešai paskelbti Lietuvių Fronto Bičiulių pasisakymo metmenys tebūnie ta viena iš pastangų išsiveržti iš kartais pilkos kasdienybės bei išlaikyti tremties lietuviškąją visuomenę dinaminės minties įtakoje... Tokios minties, kuri, būdama gyva, aktuali ir kūrybinga, mūsų laisvinimo veiklą kreiptų vis tikslesne, vis vertingesne kryptimi.
Dabartinis stovis
Dabartinio socialinio, akinio politinio stovio pasaulyje aplamai nelaikome nei tobulu, nei nekeičiamu. Pasaulyje daug skurdo, socialinio neteisingumo, priespaudos ir net genocidinių užmojų, nukreiptų prieš ištisas tautas. Išlaisvinimo vardu įvedama vergija, tiesos vardu skelbiamas melas, teisingumas išniekinamas smurtu. Rūšiavimas tautų į išsivysčiusias ir neišsivysčiusias, viešpataujančias ir beteises kliudo įgyvendinti tarp jų lygybę ir santaiką. Sovietų imperialistų ginklavimasis, siekiant pasaulinės revoliucijos, kaip tamsi šmėkla dengia modernųjį pasaulį.
Komunizmas, nors ir skelbiasi siekiąs panaikinti žmogaus išnaudojimą, einąs gelbėti dirbančiojo medžiaginės padėties, sovietų praktikoje tą dirbantįjį prievarta verčia būti net ir XX-ame šimtmetyje neokolonializmo vergu. Komunistinė sovietų sistema, politiškai besiremianti partine diktatūra, ūkiškai žmogų išnaudojanti valstybinio kapitalizmo labui, laiko žmones valdančiosios partijos terore. Sovietų Sąjunga, savo imperializmą pridengusi sovietine“marksizmo-leninizmo” ideologija ir proletariniu “internacionalizmu’’, siekia pavergti vis didesnį ir didesnį skaičių tautų, jas ekonomiškai išnaudoti, dvasiškai pavergti ir lydyti į rusišką sovietinę tautą. Moraliniu atžvilgiu tai yra antihumaniška sistema, persekiojanti žmogų dėl jo įsitikinimų, ypačiai religinių, ir dėl jo tautybės, slopinanti bet kokį žmogaus kūrybinį individualumą. Tai paneigimas visų aukštųjų žmonijos idealų, kaip tautų solidarumas, laisvė, lygybė, taika. Sovietinė sistema savo brutalumu ir žmogaus teisių nepaisymu bei visokeriopu totalizmu visai sutampa su praeities nacionalsocializmu bei fašizmu, skiriasi nuo jų nebent tiktai tuo, kad pastarieji visai atvirai drįsdavo skelbti savo brutalius siekimus, o sovietai dangstosi kilniais šūkiais. Kalba apie taiką, bet visur kursto nesantaiką; dengiasi liaudies šydu, bet neša jai priespaudą; vietoj žadamos beklasės visuomenės sistemos kuriama sistema, kurioje viešpatauja valdančioji klasė.
Ir laisvajame pasaulyje kraštutinis radikalizmas, savindamasis liberalizmo vardą, iškreipia demokratijos idėją, kai individualizmą išpučia iki anarchizmo ribų. Laisvės ir atsakomybės vardu jis griauna socialinio solidarumo ir bendrosios gerovės pagrindus. Ekstremistų propaguojama anarchinė laisvė nėra nei demokratiška, nei humaniška, kai ji virsta pačios moralės principų paneigimu.
Tų dabarties negerovių prisiminimas anaiptol nereiškia, kad dėl to reikia prarasti pasitikėjimą kilnia žmogaus paskirtimi ar susitaikinti su persekiojamųjų tautų skaudžiu likimu.
Tikime žmogaus dvasioje glūdinčiais tiesos, teisingumo, tarpusavio solidarumo ir pažangos troškimais. Žmogui yra Dievo skirta pratęsti pasaulio kūrimą, savo egzistenciją įprasminti žmonijos medžiagine ir dvasine pažanga. Tokios didelės paskirties akivaizdoje būtų beprasmiška žmogui savo jėgas aukoti kuriai nors sistemai, kuri, remdamasi įvairiomis klaidingomis prielaidomis, kompromituojasi nedovanotinais nusižengimais prieš žmoniškumą.
Tokiame ribotų sistemų sąmyšyje nesutinkame nei rinktis kurią vieną iš blogybių, nei grimzti į neviltį.
Vertingos apraiškos
Dabartyje yra daug vertingų apraiškų, kurios skatina atskiras tautas ir visą pasaulį tvarkyti socialinį, ūkinį, politinį ir kultūrinį gyvenimą teisingesniais pagrindais, negu iki šioliai. Štai kelios tų apraiškų:
1. Mokslinio tyrinėjimo laimėjimai ir jų įgalinama technologinė pažanga žmonijai teikia: intensyvesnį žemės ūkio vystymą, naujų sintetinių medžiagų gausą, erdvės pažinimą, universalų susižinojimą erdvės palydovų ir kompiuterių pagalba, oro ir vandens švaros priežiūrą, neapskaičiuojamus branduolinės energijos šaltinius.
2. Ekonominis kilimas, mokslinės ir moderniosios technologijos dėka, teikia vilties pasiekti tokį laipsnį, kad energijos, maisto, aprangos ir pastogės problemos galėtų palankiau išsispręsti visoms tautoms.
3. Socialinė globa, socialinis draudimas, valstybinis visiems prieinamas gydymas, nemokamas švietimas tampa realiais socialinio solidarumo veiksniais. Medžiaginis nejudomas turtas jau nebebus vienintelė materialinio aprūpinimo bei saugumo sąlyga.
4. Jungtinių Tautų ekonominė, sveikatos, švietimo pagalba, nors dar tik užuomazgoje, yra naujas ūkinio saugumo veiksnys, kuris jau išsiveržęs į tarptautinę plotmę.
5. Pasauliniu mastu išsivysiantis susižinojimas, atskiros tautos bei atskiro žmogaus kovą už tikėjimo, žodžio bei spaudos laisvę iškelia į viso pasaulio forumą. Į priešakines gretas tarp įvairių tautų kovotojų ir kankinių yra prasiveržęs gausus būrys mūsų tautos sesių ir brolių. Vien tik pastaraisiais metais jie kaip šviesos švyturiai nutvieskė pavergtosios mūsų tautos juodąją naktį. Jie atstovauja tai žmonijos sąmonei, kurios šaknys yra gyvoje žmogaus sąžinėje. Esminis jų rezistencinės veiklos bruožas yra drąsa smurto akivaizdodoje nugalėti baimės instinktą. Jie pradeda naują rezistencijos laikotarpį, paneigiantį smurtą kovoje už žmogaus teises. Sovietiniam smurtininkui tai didžiausia grėsmė.
6. Tautų laisvės idėja yra nebenuslopinama. Visos pavergtosios tautos trokšta išsikovoti laisvę ir garbingą vietą pasaulio tautų šeimoje. “Vyresniojo brolio” ir “ponų tautos” viršenybės įgyvendinimo mėginimai tarp visų dvidešimtojo amžiaus dėmių yra patys negarbingiausi. Tai yra tikri imperializmo bei kolonializmo ir baudžiavos atgyvenų atgarsiai.
Credo metmenys
Laikydami gyvą tautinio solidarumo ryšį tarp laisvojo pasaulio lietuvių ir lietuvių tėvynėje bei tremtyje ir siekdami juose, o ypačiai jaunime, sukelti minties dinamizmą ir pozityvų žvilgį į lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės ateitį, skelbiame kelis pagrindinius mūsų CREDO metmenis:
1. Lietuvos valstybės suverenumo atkūrimas ir lietuvių tautos laisvė yra mūsų pagrindinis siekimas. Asmens laisvei priklauso ir tautos laisvė. Tautinė valstybė teikia kiekvienai tautai geriausias sąlygas siekti visų piliečių gerovės ir vystyti pažangą visose srityse.
Savarankiška Lietuvos valstybė, atsižvelgdama į lietuvių tautos interesus energijos, pramonės vystymo, mokslinio tyrinėjimo, ūkio bei saugumo srityse, turėtų remti valstybių bei tautų bendradarbiavimą ir jo problemoms spręsti turėtų jungtis į platesnius tarptautinius kolektyvus.
2. Tautos individualybė,
Jos savitumas, o ne tautos gausumas yra pagrindinis veiksnys žmonijos tautinėje diferenciacijoje. Tauta yra vertinga ne tiek savo narių skaičiumi, kiek jų šviesumu, jų įnašu žmonijoje ugdyti jos esminius idealus.
3. Demokratiją laikome pačia geriausia politinio tvarkymosi sistema. Ji nėra prigimties dovana, bet turi būti laimėta asmens dvasine kultūra ir kiekvieno respektu savo artimui. Tik demokratiškai nusiteikusių žmonių visuomenėje demokratija gali būti įgyvendinta. Demokratija asmenį laiko didžiausia vertybe. Ji, nepažeisdama asmens pirmumo, taip pat nesikėsina varžyti šeiminę, religinę, profesinę bendruomenę, kaip būtiną aplinką asmeniui reikštis. Pagrindinis jos principas yra ne rėmimasis dauguma, bet aplamai valstybės absoliutizmo paneigimas, būtent, daugumos valios aprėžimas teise bei valstybės nusilenkimas prieš žmogų.
Demokratija būtų nepilna, jeigu ji būtų ribojama vien visuotino balsavimo sistema vidaus politikoje. Ji turi būti išplečiama į socialinę, kultūrinę bei tarptautinę plotmę. Tada demokratijos veikimo erdvė bus daug platesnė bei pilnesnė ir jos metodais daug sėkmingiau bus pasiekiamas teisingumas bei solidarumas tarp žmonių tautoje ir tarp tautų pasaulyje.
4. Socialinės demokratijos idėja yra pagrindinė mūsų socialinės veiklos kryptis, kuri demokratiją praplečia į socialinę ir ūkinę sritis. Tuo yra siekiama, kad tikrovėje kiekvienas krašto gyventojas būtų ir krašto ūkinės gerovės dalininkas. Todėl socialinė demokratija lygiai atmeta ir komunizmą ir kapitalizmą. Socialinė demokratija pasisako ne už kapitalizmą, vien pelnu ir nauda paremtą kapitalo viešpatavimą, ne už luomų kovoje ir žmonių sąžinės persekiojimuose įstrigusį komunizmą, bet už socialinį teisingumą visiems, už bendruomeninę bei asmeninę iniciatyvą, respektuojančią bendrosios gerovės principą ir veikiančią valstybės derinimo plane, kuriuo siekiama dirbančiojo, gamintojo ir vartotojo darnaus bendradarbiavimo.
5. Bendrosios gerovės principas yra ypatingai reikalingas išlaikyti pusiausvyrai tarp atskirų skirtingo intereso grupių. Bendroji gerovė yra aukščiau už atskiros grupės, atskiros profesijos, atskiros privilegiuotos unijos ar atskiro luomo gerovę.
Ekonominis liberalizmas medžiaginių gėrybių gamybą laikė ūkio politikoje sau tikslu. Socialinė demokratija, remdamasi bendrosios gerovės principu, kreipia dėmesį į savo pagrindinį tikslą teisingai tenkinti visų žmonių gyvenimo poreikius. Tai daug platesnė ir teisingesnė pažiūra į ūkinius bei socialinius valstybės tikslus.
Bendrosios gerovės principas tarptautiniuose santykiuose yra griežtai priešingas imperialistiniams atskiros tautos siekimams, kurie pažeidžia kitų tautų laisvę ir kitas tautas ekonomiškai išnaudoja bei prievartauja.
6. Tarnyba visiems žmonėms, mūsų manymu, yra pagrindinis postulatas asmenims, einantiems į politinį darbą demokratijoje. Bet dažnai politikai tai užmiršta, ir, užuot visiems tarnavę, imasi žmones diskriminuoti dėl įsitikinimų, tikėjimo, tautinės ar rasinės priklausomybės.
Visai natūralu, kad politikoje veikiantieji asmenys turi savo įsitikinimus ir jais gyvenime vadovaujasi. Bet visai nenatūralu, gavus žmonių įgaliojimą darbams vadovauti, juos versti prisiimti valdžioje esančios partijos įsitikinimus. Demokratiniu būdu išrinktieji yra pašaukti vadovauti, o ne valdyti.
Žmonės tautoje ir tautos pasaulyje turi gyventi kartu, dirbti viens kito gerovei, viens kitą paremdami. Meilė yra kelias į artimą, į tarnybą kitam žmogui, į atvirumą pasauliui. Savimeilė yra nusigręžimas nuo artimo, savanaudiška izoliacija vien savo labui ir savęs pavergimas mamonos dvasiai. Krikščioniškas humanizmas, kuriuo remiasi Lietuvių Fronto bičiuliai, vadovaujasi aukos meile artimui, nes be šitokios meilės tarnyba žmonėms lieka tik tušti žodžiai.
7. Kultūrinės kūrybos laisvė, Švietimo bei auklėjimo savivalda,
respektuojanti tėvų ir valstybės teises, geriausiai gali klestėti kultūrinėje demokratijoje. Tokiai damai pasiekti geriausia sąlyga gali būti kultūrinė autonomija, kurioje ne tik valstybinės, bet ir privatinės švietimo bei auklėjimo institucijos gautų lygias teises ir paramą. Kyla ir kils klausimai: ar tėvų teisė į vaikų švietimą ir auklėjimą, ar valstybės diktatas? Ar kuriančiųjų laisvės respektas, ar valdančiųjų prievarta? Kur baigiasi valstybės kompetencijos prievartinis autoritetas ir kur baigiasi kūrybinės laisvės ir kitų asmens laisvių ribos? Mūsų nuomone, valdantieji neturi įgaliojimų žmogų persekioti dėl jo įsitikinimų ar jo kūrybos. Sąžinės laisvė turi būti realiai užtikrinta.
8. Laisvės ir atsakomybės derinimas yra mūsų idealas. Laisvė glūdi žmogaus prigimtyje. Ją žmogui duoda ne kokia socialinė organizacija, ne kokia konstitucija, bet ji yra savas buvimo būdas; tik žmogus yra laisvas, nes tik jis egzistuoja, pats apsispręsdamas, rinkdamasis gyvenimo kelią. Laisvė nėra tiktai politinė sąvoka, iš kurios tyčiojasi tironai. Laisvė nėra tiktai ekonominio liberalizmo sistema, kaip ją propaguoja kapitalizmas. Tai nėra vien teisių reikalavimas be atsakomybės, kaip ekstremistinis liberalizmas ir radikalizmas ją skelbia. Tai nėra aklas paklusimas partijai, neigiantis asmens teises, kaip to siekia sovietų komunizmas.
Laisvė yra kažkas kilnesnio negu tie visi daliniai ir iškreipti supratimai. Laisvė yra galimybė skelbti savo įsitikinimus pilnos atsakomybės dvasia. Būdama visų vertybių versmė, laisvė nėra betgi savyje pačioje vertybių matas ta prasme, kad laisvės vardan visa galėtų būti pateisinama.
Ne pati laisvė visa pateisina, o greičiau laisvę įprasmina tai, kas vertingo ja pasiekiama. Laisvė yra gražioji žmogiškoji savybė pažvelgti į save lyg iš išorės, įvertinti savo darbus ir tobulinti juos ateityje. Tas yra įmanoma tiktai tada, kai laisvė ir atsakomybė sutaria ir viena antrą papildo, kai laisvę nuolat lydi ir atsakomybė.
9. Tarptautinės demokratijos
idėja yra socialinio solidarumo realizavimas tautų bendravime, vadovaujantis Mater et Magistro (Motina ir mokytoja) enciklikos skatinimu: "Ekonomiškai pažengę kraštai turi paremti menkiau ekonomiškai aprūpintus kraštus ir turi nesistengti jų dominuoti. . .”
Keliame tarptautinę demokratijos idėją, siekdami ją įgyvendinti: dalyvaudami ūkinių interesų sąjungose tarptautiniu mastu, keldami mintį, kad žemės turtai būtų naudojami visų tautų ūkinei gerovei, jungdamiesi į tarptautinių mokslinių židinių darbus, propaguodami idėją dalintis moderniosios technologijos laimėjimais tarptautiniu mastu.
10. Tarptautinio teismo idėja konfliktams spręsti ir tarptautinės kariuomenės idėja konfliktams išvengti turėtų būti ugdoma ir remiama. Nors dabartinės Jungtinės Tautos teikia daug pagrindo jomis nusivilti, tačiau pats tautų pasaulinės organizacijos principas yra sveikintinas.
Užbaiga
Šie svarstymai teskatina mus kovoti už geresnį pasaulį, siekti teisingesnių ir garbingesnių santykių tarp visų žmonių savoje tautoje, o taip pat lygiai tarp tautų pasauliniu mastu. Sutelktomis jėgomis pajėgtume pasauliui atskleisti imperialistų išnaudotojų klastas bei terorą ir liudyti mūsų tautos troškimą turėti savo laisvą ir nepriklausomą valstybę Lietuvą.
Per solidarią savo tautos bendruomenę į savarankišką valstybę, į šviesesnę visos žmonijos ateitį!
Lietuvių
Fronto Bičiulių Taryba
Redakcijos pastaba
1974 metais šie metmenys buvo priimti LFB suvažiavime. Vėliau visa eilė asmenų juos kruopščiai peržiūrėjo. Į jų pateiktas pastabas atsižvelgus, čia jie ir skelbiami. Ateities kūrybingų asmenų iniciatyvai yra paliekama juos aiškintis, aiškinti bei detalizuoti.
