Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS PERSPEKTYVOS

politiniu ir kultūriniu požiūriu

Z. V. REKAŠIUS

Man skirtas uždavinys — pasidalinti mintimis apie Lietuvos perspektyvas. Galėtų kilti pagunda pabandyti papranašauti, kas atsitiks Lietuvoje, sakykim, per sekančius dešimtį metų. Tačiau sena (ir, mano nuomone, visai nebloga) tradicija yra gan negailestinga blogiems pranašams. Todėl aš stengsiuos savo svarstymus apriboti iškėlimu eilės politinių ir kultūrinių faktorių, kurie, mano nuomone, bus Lietuvai reikšmingi, o spėliojimus, kuria kryptim keisis krašto gyvenimas, stengsiuos palikti kiekvieno asmeniškai nuojautai.

Politiniai faktoriai

Pats svarbiausias iš visų politinių faktorių Lietuvos, kaip ir visų sovietų respublikų likimui, mano nuomone, yra nacionalizmas. Tiksliau sakant, tai nacionalizmo stiprėjimas, augimas, populiarėjimas beveik visose sovietų respublikose. Šiek tiek abejonių šiuo atveju kelia Gudija, nors ir ten, mano nuomone, anksčiau ar vėliau susiformuos aiškus gudų tautinis vienetas, skirtingas nuo rusų ir siekiantis nepriklausomybės.

Galima beveik būtų ginčytis, kad Lietuvos atveju ne nacionalizmas, o religija (Katalikų bažnyčia) yra svarbiausias politinis faktorius. Tačiau, man atrodo, kad tol, kol Lietuvos likimas stipriai rišasi su kitų sovietų respublikų likimu, visoms bendras reiškinys — nacionalizmas — laikytinas svarbesniu už katalikybę, kuri vaidina ir vaidins labai svarbų vaidmenį, bet tik Lietuvoje.

Skaityti daugiau: LIETUVOS PERSPEKTYVOS

PASLAPTIS NEPALAIDOTA

Kieno sprendimu sušaudyti “keturi komūnarai": Kazys Giedrys, Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris ir Rapolas Čarnas?

Redakcijos pastaba: Šiame iš okup. Lietuvos gautame straipsnyje atidengiama “keturių komūnarų” sušaudymo paslaptis. Paslapties atidengimo patikimumas visada artimai susijęs su atidengėjo patikimumu. Kiek žinoma, šio rašinio autorius artimai pažino Juozą Vaišnorų, gabų prof. Vlado Jurgučio mokinį. J. Vaišnoras prieš karą buvo kairiųjų aktyvistas, studentų varpininkų veikėjas, korporacijos pirmininkas. Jo kairumas ir antifašistinė aistra nuvedė jį į bendradarbiavimą su bolševikais. Lietuvą 1940 okupavus rusams, tapo “finansų liaudies komisaras”. Prasidėjus rusų-vokiečių karui, pabėgo į Rusiją ir ten buvo skiriamas įvairioms aukštoms tituliarinėms pareigoms. Tačiau savo dvasioje Vaišnoras visada buvo geras lietuvis. Rusų kariuomenei vėl užėmus Lietuvą, grįžo ir Vaišnora, tačiau, matyt, padarė kokį neatsargų žingsnį, nes 1945 buvo areštuotas ir, manoma, pasmerktas sunaikinimui. Po 10 kalinimo metų išsigelbėjo, jau Stalinui mirus. Grįžęs Lietuvon, gavo menką darbelį. Palaikė ryšius su savo buv. profesoriumi Vladu Jurgučiu, kuris Lietuvon buvo grįžęs iš nacių koncentracijos stovyklos Vokietijoje. Visi šiame rašinyje minimi asmenys jau yra mirę.

Lietuva po 125 metų carinės vergijos ir po keturių-penkių metų vokiečių okupacijos atgavo laisvę — nepriklausomybę. Tai buvo nelengvas kelias. Daug teko gyvybių paaukoti, kraujo pralieti; daug kančių ir vargo pergyventi. Ir tik šioms gruobuonėms, rusų ir vokiečių imperijoms, subyrėjus, lietuviai, nieko neturėdami, iš jų pačių įsigytais ginklais kovojo dėl laisvės. Iriškovojo. Carinės imperijos rusai, pasivadinę raudonaisiais, kaip buvo gruobuonys, taip ir paliko. Buvo įsiveržęs kone iki pusės Lietuvos. Bet Lietuvos savanoriai su menkais ginklais nubloškė juos už Dauguvos. Raudonoji Maskva, pralošusi ginklu, savo kėslų užgrobti Lietuvos neatsisakė. Propaganda ir pinigais ėmė vilioti tamsią, nesusipratusią masę, padugnes, kelti viduje netvarką. Ir nemaža turėjo priviliojusi, daugiausia iš Lietuvoje gyvenančių svetimtaučių: žydų, rusų, lenkų ir kt.

Skaityti daugiau: PASLAPTIS NEPALAIDOTA

KEISTINA POLITINĖS VEIKLOS KRYPTIS

VILIUS BRAŽĖNAS

Nežinia, kas pavojingiau asmeniui ir tautai — tikrovės nežinojimas ar nenoras ją atpažinti. Pirmoji negerovė bent atleistina ir atitaisoma, jei nežinojimas nėra tik intelektualinio tingumo ar snobizmo pasėka. Antrasis atvejis gal geriau suvokiamas tik psichologams. Aleksandr Solženicyn, apsižvalgęs Vakaruos, priėjo teisingos išvados: “Ne! Vakarai neturi jokių sunkumų suprasti padėtį. Jie tik serga troškimu nežinoti”. Atrodo, jog tai tinka ir gerai daliai mūsų išeivijos.

Neabejotina, jog kai kurių esminių faktų nežinojimas ar geopolitinės padėties nesuvokimas yra buvęs priežastimi tautų, jų tarpe ir mūsų tautos, klaidingos politinės linijos užėmimo, klaidingų žingsnių padarymo ar susilaikymo nuo teisingų sprendimų. Mūsų geopolitinės pažiūros į II Pasaulinį karą, pavyzdžiui, matomai buvo paremtos tvirtu įsitikinimu, kad laisvųjų kraštų vyriausybės atstovavo ir vykdė piliečių valią ir galvoseną, kurią pažinome kaip patriotinę, idealistinę, pasisakančią už laisvę. Turbūt mažai kas abejojo, kad Vakarų vyriausybės vedė kovą už kraštų nepriklausomybę, už tautų laisvę, už žmonių apsisprendimo teisę, skelbiamą Atlanto Chartoje. Tarsi iš išsigelbėjimo ir šiandien dar išeivių politinė veikla remiama ana naivia galvosena, nebojant to, kad, pradedant Atlanto Chartos skelbtų idealų nuskandinimu Atlante, prieš mus atsistoja vis nauji ir vis ryškesni įrodymai, jog tikrovė sako visai ką kitą. Todėl jau seniai turėjome prižiūrėti savo politinę galvoseną ir pagal tai pakeisti politinę veiklą. Komunizmo pavergtų kraštų išeivijai, jei ji tikrai siekia to, ką ji skelbiasi siekianti, būtina, kad nematantieji pamatytų tikrovę, gi matantieji išdrįstų pagal ją veikti.

Skaityti daugiau: KEISTINA POLITINĖS VEIKLOS KRYPTIS