LEGIONIERIAUS MIRTIS
SERŽANTAS X, M LE 86613
Kodėl aš rašau apie Prancūzijos svetimšalių legioną? Juk tai nesanti jokia aktualija? Taip manęs paklausė kartą vienas pažįstamas.
Nepamirškime, kad šiandien Indokinijoje dar tarnauja apie šimtas lietuvių Prancūzijos svetimšalių legiono eilėse. Gal šį momentą, kada skaitysite šias eilutes, vienas iš jų žus panašiai, kaip mano aprašomas korporalas X. Ir apie jo mirtį nieko nežinos namiškiai, jį apverks vien tik jo būrio draugai.
Šį kartą noriu papasakoti apie vieno legionieriaus mirtį tokioj aplinkumoje, kuri pilna egzotiškiausių paukščių, kur dar užtinkami senoviški pastatai, toli nuo užpakalinių pozicijų viename poste, kur nedidelė legionierių įgula, priešo apsupta, herojiškai laikėsi prieš vietmin.
Aplinkui priešas. Jis yra visur, nematomas, nepasiekiamas, labai pavojingas.
Vieną dieną, taip kaip ir kitom dienom, penkių legionierių patrulis išėjo iš posto.
Dar penktą valandą ryto seržantas pradėjo kelti žmones.
— Ei, vyrai, greičiau!
— Ar tai krikščioniška taip anksti kelti, seržante, — murmėjo legionieriai.
— Mes vykstame patruliuoti.
— A, tai kitas reikalas.
Ir kiekvienas pažadintųjų tyliai apsirengia, pasiima ginklus ir seka seržantą. Bet vos išėjus iš posto — susiremiama su priešu.
— Gult! — šaukia seržantas. — Tegu niekas nejuda. Leiskit prisiartinti geltoniesiems velniams. Jie šį kartą dar negaus mūsų kailio (legionieriai turi taupyti šovinius, kurie labai retai jiems numetami iš lėktuvų). Tyla... ilga tyla. Paskui:
— Feu a volonte!
Ir taip prasideda kova, kuri po penkiolikos minučių taip pat staiga nutyla, kaip ir prasidėjo.
Vidurdienį visa posto įgula gedi žuvusio draugo, kurį parsinešė sugrįžęs patrulis. Didžiame barako kambary, ant dviejų gretimai sudėtų suolų, apdengtų kariška antklode, guli pašarvotas šventadienio uniformoje, raudonais epoletais, mėlyna juosta ir balta kepure, korporalo X kūnas. Jo rankos sudėtos ant krūtinės, o tarp pirštų įspaustas mažas kryželis. Užpakaly pakabinta Prancūzijos vėliava, o šalimais iškilmingoj uniformoj stovi du draugai. Kalkėmis išbaltintos barako sienos daro dar liūdnesnį šį vaizdą. Vienas po kito, laisvi nuo sargybos legionieriai tyliai ateina atiduoti paskutinę pagarbą. Jokių nereikalingų svečių ir žioplių, kurie niekad nesuprastų, koks didelis skausmas ištiko šią nedidelę keliolikos žmonių šeimą.
Įeina posto viršininkas-seržantas. Jo žandas trūkčioja ir iš akies nurieda ašara- O jis juk kovų užgrūdintas vyras, nepratęs verkti.
Visi laukia kapitono. Jis turi atvykti iš kito posto, už kelerių mylių, kurin buvo pranešta apie korporalo mirtį per radiją.
Pagaliau iš bokštelio žvalgas praneša, kad legionierių vora artinasi.
Atvykęs kapitonas pirmiausiai atiduota pagarbą žuvusiam, pastovi prie jo kelias ilgas minutes susimąstęs, paskui paduoda seržantui ranką ir nukabinęs trispalvę Prancūzijos vėliavą, uždengia ja žuvusiojo kūną.
Per tą laiką nebuvo ištartas nei vienas žodis. Jis būtų buvęs čia visai nereikalingas. Visi jaučia, kaip kapitonas virpa iš susijaudinimo. Jis myli savo legionierius, kaip tėvas vaikus. Penkiolika metų garbės ir džiaugsmo, bet taip pat penkiolika metų ir nelaimių.
— Pradėkime, mano bičiuliai.
Į kambarį įnešamas paprastas karstas, sukaltas iš baltų lentų. Visą naktį du legionieriai dirbo prie jo. Negi galima draugą, įvyniojus į antklodę, pakišti po žeme?
Pats seržantas, žuvusiojo didelis draugas, paguldo jį į paskutinę poilsio lovą. Pasigirsta plaktuko smūgiai, ir viskas užbaigta. Niekas daugiau nebematys jo veido. Ant karsto trys spalvos: balta kepurė, raudoni akselbantai, mėlyna juosta ir kryžius, kurį kapitonas prisegė prie lentos.
Keturi legionieriai pakelia karstą ir neša oran.
Prie durų seržantas nori pirma praleisti kapitoną.
— Ne, jūs pirma. Jūs esate jo šeimos nariai.
— Ačiū, kapitone...
Karstas išnešamas iš posto irpastatomas tarp akmenų sienos ir pirmosios gynimosi linijos. Duobė jau iškasta, ir karstas iš lengvo nuleidžiamas. Visi nusidengia galvas, tik vienas dangus pasilieka apsidengęs debesimis. Lauke tylu.
Štai, taip čia užsibaigė vieno žmogaus gyvenimas ir kada bus viskas baigta, gal būt, legionas kelsis kitur kovoti, gal būt, į šią vietą ateis kiti kareiviai ir atras jo kapą. Gal būt vieną dieną, kada įsiviešpataus taika, šiame kalnely nebebus nei vieno kareivio, bet jis, atvykęs iš kažkurio Europos krašto, pasiliks čia gulėti. Jis miegos čia visą laiką...
Kapitonas išeina į priekį.
— Korporale ... Tavo kapitonas ir tavo bičiuliai susirinko čia pasakyti tau paskutinį sudiev. Tu tikriausiai ten aukštai gerųjų rojuje suradai vietą, kur tave pasitiko visi legionieriai, anksčiau nukeliavę, mirę tokia pat garbinga mirtimi, kaip ir tu... Tu ilsėsies čia, toli nuo savo gimtųjų laukų, toli nuo savo upių. Tu iki galo tesėjai duotą žodį, krauju sutvirtindamas priesaiką, tarnauti garbingai ir ištikimai...
Kapitonas nutilo. Kiekvienas tyloje susikaupęs meldėsi savo būdu.
*
Šis nežinomasis daugeliui tegu pasilieka korporalu X. Jis galėjo būti lietuvis, vokietis, ispanas, belgas... Tai nėra svarbu. Prancūzijai jis buvo svetimšaliu ir žūdamas užėmė vieno prancūzo vietą. Reikia nepamiršti, kad Indokinijoje iš 100 kovotojų 64 yra legionieriai, o jų jau žuvo apie 18.000...
Legionieriai žino, kad jie dabar mušasi ne už Prancūzijos interesus, o už vakarų civilizacijos išsaugojimą ir laisvę.
