COLLIER'S: PABALTIJO KRAŠTAI ŠIANDIEN VIRTO MILŽINIŠKO SOVIETŲ KALĖJIMO DALIMI . . .
Liepos 14 d. pirmojoj AMERIKOS BALSO programoje girdėjome šią plk. K. Griniaus paruoštą apžvalgą.
Prieš akis turiu plačiai Amerikoje skaitomą savaitinį žurnalą COLLIER’S. Žurnalas pažymėtas birželio 30-ąja. Tai didelio formato, gražiom spalvuotom nuotraukom pailiustruotas leidinys, 75-ių puslapių apimties. Paprastai šiame žurnale galima susirasti įvairaus turinio straipsnių.
Bet šis numeris savo turiniu tikrai nepaprastas: milijonai Amerikos skaitytojų jame susiras straipsnį, kur visu siaubingu likimu patiekiamas pluoštas žinių apie tai, kas tikrovėje jau dešimti metai vyksta Pabaltijy.
Skaitytojas nenoroms krūptelėja, pamatęs straipsnio _ pradžioje, per visą puslapį, liūdnos atminties Praveniškių skerdynių fotografiją, Atsimenate... tą širdį draskantį vaizdą —į vieną žardžio pusę susimetusių lavonų krūvą, kur greta suaugusių guli vaikai, o motina savo mirties prieglobstyje laiko amžiams akis užmerkusią dukrą; kur greta valstiečio guli liaudies mokytojas, greta darbininko — pašto tarnautojas. Sužvėrėjusių mongoliškų sargybinių nužudytojų veiduose, tarytum, nematyti net paskutinės akimirkos mirties baimės, greičiau nusistebėjimas, paskutinis “už ką?” Yra ir kitokių nuotraukų. Bet jos jau liečia gimtąją žemę apleidusių pirmus bandymus steigtis naujoje vietoje. Viena nuotrauka parodo vaidinamųjų dipukų vaikus mokykliniam suole, kitos — įvairius darbus dirbančius suaugusius. Yra įdėtas ir žemėlapis, kur tik vandenys parodyti savo įprastoje spalvoje, gi visas žemynas nudažytas raudonai.
Bet pasiklausykite, apie ką straipsnyje rašoma. Aprašymas prasideda 1948 metais, kai gruodžio 9 d. Paryžiuje sušauktas Jungtinių Tautų visumos susirinkimas 55-iais balsais, niekam nebalsuojant prieš, iškilmingai pareiškė, kad genocidas — sistematingas pavergtųtautų, rasių ar šiaip visuomenės grupių žudymas — pripažįstamas tarptautiniu nusikaltimu, uždedant pasaulio tautų bendruomenės pareigą atitinkamai reaguoti. Būdingiausia, kad 55-ių balsavusių tarpe buvo ir sovietų atstovas Višinsky, tas pats Višinsky, kurs 1940 metais iš Maskvos atskubėjo į Rygą, kad sulikviduotų brolių latvių nepriklausomybę. Ir tuo metu, kai sovietų atstovas demonstratyviai savo ranką kėlė už Paryžiuje pasiūlytą rezoliuciją, automatais apsiginklavę NKVD samdiniai Vilniuje, vos tik brėkštant, į raudona spalva nudažytus galvijinius vagonus tolimai kelionei į Sibirą grūdo paskubomis suimtus Lietuvos sūnus ir dukras. Nebuvo tai pirmoji deportacija, nebuvo ji ir paskutinė. Bet ne deportavimo čia reikalas. Reikalas Maskvos begėdiškos laikysenos, veidmainiškumo, apgaulės ir dar neregėto prisimetimo, kiek tai liečia pasaulio tautų bendruomenę. O kiek tai liečia Lietuvą — užsimojimas to krašto patriotinį kamieną greičiau pribaigti, kad Maskvos vadinamo “tautiniai - buržuazinio raugo” ir atminimo neliktų. Ir straipsnis toje vietoje pastebi:
“Nenuostabu, kad Pabaltijo kraštai, siela ir kūnu tiek pat Vakarų Pasauliui priklausą, kiek ir pati Naujoji Anglija, šiandien atsidūrę geležine uždanga visiškai atskirti, virto sovietų milžiniško kalėjimo nedidele dalimi”.
Straipsnis suskirstytas aiškiai nusakytomis dalimis, pradedant dabartinės padėties aprašymu. Pastebima, kad Lietuvą faktiškai valdo Maskvos atėjūnai, ne lietuviai. Vienos kitos išimties neskaitant, atsakingas vietas laiko užėmę rusai,net ir tais atvejais, kai “ministrais” ar “direktoriais” neva yra lietuviai. Visi gerai žino, kad Lietuvą valdo ne Drobniai, Matulioniai ar Knyvos, bet Kapralovai, Pisarevai ir Čistiakovai.
Primenama bažnyčių traginga būklė ir be atodairos vykdomas rusinimas per mokyklas, įstaigas, per eilę neva kultūrinių organizacijų. Nors masinių deportavimų nuo 1949 metų ir nebuvo, krašte be pertraukos eina suiminėjimai, kai iš rytų plaukte plaukia atėjūnų vilkstines. Net Kaunas visu trečdaliu jau yra virtęs rusišku miestu.
Sekančioje dalyje straipsnis duoda pluoštą žinių, kas Lietuvoje vyko per paskutinį dešimtmetį. Ryškiai paminėtos žudynes Praveniškiuose, Rainių miškelyje, Panevėžyje. Nepamiršta ir Červenė.
Trečioji straipsnio dalis skirta liudininkų parodymams. Yra liudininkų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos. Tikrosios pavardės, aišku, nuslėptos. Tūla Bukauskienė pasakoja savo pergyvenimus vienoje karelų koncentracijos stovykloje. Stalius Garietis stebuklingu būdu išliko gyvas Vorkutoje. Yra pasisakymų ir valstybės vyrų tremtyje. Pvz. buvęs estų prezidentas August_ Rei sako: “Svarbiausias mūsų tautos uždavinys — sunkius laikus išgyventi, išlikti gyviems”. Per visas straipsnio dalis vedama mintis, kad Pabaltijo tautos neprasmingų aukų nešti nenori. To nepaisant, straipsnį skaitantieji milijonai turės progos įsitikinti, kad, nežiūrint okupanto priespaudos ir rusinimo, trys Pabaltijo tautos savo tautinio gajumo nėra nustojusios. Žuvusiųjų ir išblaškytų vietas papildo naujos, kraujo ir teroro viesulo dar labiau užgrūdintos kartos. Ir patriotinis Pabaltijo kamienas nesustabdomai auga, stiprėja.
