LIEPOS MĖNUO 1920 IR 1940 METAIS
Liepos 12 d. rytmetinėje AMERIKOS BALSO programoje girdėjome śį PLK. K. GRINIAUS žodį.
Panašiai birželiui, ir liepos mėnuo nemažiau gausus Lietuvai būdingais įvykiais. Neseniai AMERIKOS BALSAS minėjo tris reikšmingus įvykius: birželio 14-os masinius Lietuvos žmonių deportavimus, birželio 15-ją į Lietuvą raudonųjų ordų įsiveržimą ir birželio 22-ją — tarp Hitlerio ir Stalino “krauju sucementuoto” draugiškumo galą ir vokiečių žygio pradžią prieš rusus.
Pažvelgę į praeitą šimtmetį, galėtume priminti, kad 1812 metais žygį prieš rusus Napoleonas pradėjo irgi birželio mėnesį. To mėnesio 22 dieną Bonoparto kavalerija iš Suvalkijos pusės, perplaukusi anuometinę sieną—Nemuną, leidosi į karą prieš Rusiją.
Birželio mėnesio minėjimo ciklui užbaigti, dar turėtume apsistoti ties birželio 25-ąja. Liūdnos atminties “Liaudies Seimo” rinkimus beruošdamas, maskoliškasis okupantas tą dieną išvaikė visas lietuviškas organizacijas, sulikvidavo periodinę spaudą ir uždarė politines partijas. Tiesa, su viena išimtimi: nė tūkstančio narių nepriskaitanti komunistų partija ne tik kad nebuvo uždaryta, bet netgi išskirta į išimtinai privilegijuotą padėtį, jos globon atiduodant eilę iš kitų partijų užgrobtų laikraščių.
Buvo tai pirmas konkretus birželio 17 d. Maskvos atsiųsto komisaro Dekanozovo veiklos pasireiškimas, Lietuvai prie naujoviškos rusų imperijos prijungti.
Kiti žygdarbiai sekė jau liepos mėnesį: pačių rinkimų išvakarėse, liepos 12 d. suimamama per du tūkstančiu kultūrininkų, liepos 14-15 d. suvaidinama “rinkiminė” komedija, liepos 21 d. susirinkę rinkiminės komedijos statistai nutaria Lietuvą pavadinti “Tarybine Respublika” ir prašo “rusiškosios motinėlės” naujagimį paimti savo globon...
Tai buvo 1940 metai. Kitas liepos mėnuo buvo 1920 metais.
Aplinkybių spaudžiama, “rusiškoji motinėlė” tais laikais stipriai nesijautė... Krašte ėjo politinis karas, o išorėje buvo norima pribaigti pilsudskinę Lenkiją, paverčiant ją tarybiniu satelitu. Karo viesulas siautė Lietuvos pašonėje.
Strateginių veiksnių veikiama, norėdama užsitikrinti dešinįjį sparną, anuometinė Rusija dosnia ranka rašydavosi vieną sutartį po kitos, visa strategine periferija nuo Rusijos jau atsiskyrusioms tautoms garantuodama “apsisprendimo teisę” ir visiems laikams atsisakydama nuo bet kokių suverenumo teisių į tų kraštų žmones ir jų teritoriją. Viena tokių sutarčių liepos 12 d. buvo pasirašyta ir su Lietuva. Bet tai tik laikinai, kol rusų motinėlė sustiprės po sunkaus gimdymo, kol atsipeikės. Nesvarbu, kad tas atsipeikėjimo ir stiprėjimo ciklas tęsėsi ištisus dvidešimt metų. Bet jis buvo užbaigtas, valanda atėjo...
Ir kai 1940 metais Lietuvos okupacija jau buvo pravesta ir įvykių pritrenktas vienas Lietuvos pareigūnas išskubėjo Maskvon, su Molotovu pasiaiškinti, pastarasis šaltai pareiškė, kad laikai yra pasikeitę, kad politinė konjunktūra yra prielanki dar Jono Žiauriojo išsvajotam planui vykdyti ir Pabaltijį prisijungti.
Vieną aplinkybę ponas Molotovas, vis dėlto, pamiršo, tai Lietuvos žmonių valią ir nuo pat Jono Žiauriojo laikų jų rodomą pasiryžimą gyventi laisvai, Maskvos aneksijai nepasiduoti.
Šiai žmonių valiai suklastoti, Maskvos režisieriai ir griebėsi rinkiminės komedijos.
Mat, pagal 1936 metais paskelbtą Stalino konstituciją, sovietiniai rinkimai, bent formaliai imant, turi būti visuotini, tiesioginiai ir slapti, t. y. išoriniai turi turėti visus tikros demokratijos požymius, o faktiškai laiduoti proletarinės diktatūros tolydumą.
Pačioje Sovietų Sąjungoje tas pasiekiama labai paprastu būdu: šaukiamas kokios rinktinės organizacijos mitingas, komunistas kalbėtojas siūlo kandidato pavardę, susirinkusieji pritaria, kandidatas sutinka, ir reikalas atliktas. Bet kokiai opozicijai ar varžyboms išjungti, kandidatų parenkama tiek, kiek renkamųjų asmenų reikia išrinkti. Antrasis komedijos aktas įvyksta rinkimų vietoje. Rinkiko pareiga ir čia nesudėtinga : lapelį su vienintelio kandidato pavarde įdėti į voką, o patį voką nuleisti į urną. Paprastai, ši procedūra atliekama viešai, visiems matant.
Pagal Stalino konstituciją tokie rinkimai atrodo ir visuotini, ir tiesioginiai, ir slapti.
Maskvos rinkimų tradicijoje išauklėtas, ir draugas Dekanozovas Lietuvoje nieko geresnio negalėjo sugalvoti, kaip tik laikytis šio stebuklingo rinkiminio recepto. Vienok su viena išimtimi.
Kandidatų nominavimą Rusijoje, paprastai, organizuoja kokia gerai išsišakojusi, organizuota ir visagalė, tariamai, “nepartinė” organizacija. Pvz., kad ir “Profesinė Sąjunga”, nes partijos iniciatyva, net ir Maskvos akimis žiūrint, čia būtų nevietoj. Bet tai Rusijoje, ne Lietuvoje. Bent ne 1940 metais, kai krašto visuomenės griaučiai dar nespėta buvo sunaikinti. O kandidatams nominuoti laikas vis artinosi...
Ir taip vienu smūgiu Maskva užsitikrino pasios policijos buvo suimta per du tūkstančiu kultūrininkų, jų tarpe politinių veikėjų, laikraštininkų ir šiaip visuomenės pasitikėjimą turinčių asmenų.
Ir tai, vienu smūgiu Maskva užsitikrino parinktų kandidatų pravedimą. Durys į žmonių valios suklastojimą buvo atskleistos...
