PASAKA APIE EGLĘ
PAULIUS AUGIUS — ŽALČIO PASAKA
NELĖ MAZALAITĖ
Šita moteris buvo užaugusi viena pas savo tėvus, labai mylima, ji buvo auginama su pasakomis, lopšine ir muzika, štai dėl to ji ir savo kūdikiui grąžino tai, ką pati gavo. Toksai laikas atėjo, kad mūsų krašto vaikai negaudė peteliškių savo soduose, nei žadėjo jiems lepinančios senelės žvaigždes nuo dangaus nukelti — ne, kartais jie net beviltiškai prašinėjo duonos, nes jų tėvai neturėjo nieko kito, kaip alkį. Taigi, ir tokiomis valandomis šita motina savo berniuką masino pasakomis, taip ji užburdavo jo badą — ir, tikrai, jos pasidarė jam tokios būtinos, kad jis jų klausėsi ir slėptuvėse, ir per jas negirdėjo baimės miestui griūnant. Ir nevieną kartą jis buvo užmiršęs, jog ką tiktai prašė: — Mama, valgyti, — užmiršęs todėl, kad mama tuojau paklausė: — Ar tu dar atsimeni, kaip ten dėjosi su sidabriniu vanagu?
Ir tai jis nepraaugo su metais, žinokit, nes štai jau dabar buvo suėję jam devyneri, tačiau pasaka tebebuvo jam viliojimas ir grožis, tiktai jis pasidarė išmintingesnis ir didesnių reikalavimų, ir jis turėjo savo nesuvystančias ir nenudžiūstančias pasakas -— taip vadino tas, kurios jam niekuomet neįkyrėjo.
Ir, va, vienos tokios jis dabar reikalauja. Neseniai jis grįžo maloniai nusilakstęs, buvo laiminga diena, kad pavalgė vakarienę ir neatėjo dar miego valanda, užtat sako:
— Mama, papasakok apie Eglę, Eglę žalčių karalienę.
Tačiau jo motina šiandien yra labai išsiblaškiusi, ji žiūri nuolat pro langą, nors ir žino, kad tenai nėra ko ir matyti — tiktai vieni iškirstų medžių kelmynai — ir vaikas sako garsiau:
— Mama, aš noriu Eglės.
Bet ir dabar ji tyli — ji galvoja, ko nenori jam pasakoti—apie jo tėvą atskirtą, likusį kažkur tėvynėje, ir, gal būt, nebegyvenantį. Kartas nuo karto nuolatinis liūdesys prasiveržia didele ugnia, kuri sudegina visus kitus reikalus, ir taip yra šioje valandoje. O be to, neseniai ji yra sugrįžusi iš naujo apklausinėjimo, kaip ir visi stovyklos žmonės, ir tie, kurie tariasi turį teisę klausinėti, neturi supratimo nei širdies. — Viskas tas gula ant jos dvasios šią valandą, ir tai šitokiu metu jos sūnus sako prašančiai ir reikalaujančiai :
— Mama, apie žalčių karalienę.
Tada nejučiomis, kaip atsiliepia paukštis, ar viskas, kas gyva, į savo vaiko riksmą, ji pradeda:
— Jos visos buvo labai dailios, tačiau Egle gražiausia iš trijų. Ir vieną rytmetį, kaip visada, jos pradėjo dieną taip, kad nuėjo maudytis į ežerą, juk tu žinai, kaip gera labai nusiprausti. Jos nusivalsktė marškinius ir Eglės buvo tokie balti, kaip išaustas sniegas, ir taip išsiuvinėti, jog, rodos, imi ir matai, kaip ten gėlės skleidžia lapus ir pradeda žydėti. Jos plaukiojo ir žaidė, o vanduo lingavo toks šiltas, lyg iš saulės ištrauktas, ir joms buvo labai linksma, kol atėjo laikas grįžti namo. Ir tada, kai jos nubėgo apsirengti, Eglė pamatė, kad jos marškiniuose guli baisiausias slibinas.
Berniukas klausėsi ramiai, pasaka buvo jam seniai žinoma miego muzika, jis jautė, kaip bangomis, lyg šiltas ežero vanduo, artėjo snaudulys, bet dabar jis sumirkčiojo ir ėmė atidžiau klausytis.
— Slibinas pašiaušė nugarą ir pasidarė labai didelis ir tarė: “Tu turi tekėti už manęs, arba bus blogai. Bet tu nebijok, juk žinai, kad niekur taip nėra gerai, kaip pas mane”. — Ir nespėjo Eglė pasakyti jokio žodžio, kaip seserys ėmė šaukti: “Žinoma, pasiimk Eglę, tiktai neliesk mūsų marškinių”.
Dabar berniuko akys pasidarė didelės iš nuostabos ir jis ilgiau negalėjo tylėti:
— Netaip. Ką tu, ar užmiršai?
— Netaip? — galvojo motina. — Argi nebuvo taip, kad svetimieji mus atidavė, kas mūsų klausėsi ko, kas žiūrėjo mūsų? Bet vaikas atkakliai tvirtina:
— Netaip.
Ir ji tarytumei pabudo: iš tikro, kas yra, kad šiandien ji nemoka suvaldyti savo sielvarto nei pykčio, ir tai parodo ten, kur turi slėpti. Ji paglosto savo mažąjį, ir pasakoja, kaip ir turi būti mūsų senoje pasakoje. — Šitaip teisingai praeina žalčių piršlybos, namiškių gudravimai, ir Eglė jau gyveno ežero dugno pilyje, ir augino tris vaikus, o tie klausinėjo, iš kur mama yra atėjusi.
— Jie klausinėjo, kaip ir tu — šypsosi moteris sūnui—tu taip daug esi teiravęsis apie namus, ir tiek daug esu tau pasakojusi, kad tu ir vienas mokėtum tenai sugrįžti, ir viską iš karto atpažintum. Tai taip ir Eglė kalbėjo ir kalbėjo jiems, ir nuo šitų pasakojimų jų smalsumas augo, ir jos širdyje žėlė ilgesys, tarsi jų klausinėjimai buvo auginanti rasa. Ji galvojo apie savo paliktus namus, ji žinojo, kaip ten buvo buvę, tačiau ji nieko nežinojo, kaip yra dabar ten, nieko — joks vėjas čia negalėjo atpūsti žinios iš namų, neišlijo jos namiškių ašaras dangus, nei saulė galėjo įšviesti. Ir ji nieko nebegalėjo matyti aplinkui save dėlei šito liūdėjimo, ji tarsi pasidarė akla visiems daiktams, ir jos širdis šaukė ir šaukė: namo! Ir ji maldavo slibiną, ji šaukėsi į visus, kurie su juo draugavo ir gyrė jo išmintį ir gerumą: leiskite namo. O slibinas visiškai nesiklausė, jis buvo ramus, nes žinojo, kad ji nei vaikai niekuomet iš čia neišeis, jis tiktai darėsi kas dieną baisesnis, ir taip pūtėsi į dydį, kad galėjo išgąsdinti pats savo motiną. Tačiau jo draugai vis gyrė jo taikų būdą ir gerumą, jie ramino ir Eglę, jie sakė: “Argi čia tau taip blogai?” Pagaliau, jie metėsi į gudrumą, jie sakė: “Reikia, kad tu jam įsiteiktum, ir jis tikrai išleis tave su vaikais pasisvečiuoti.
— Mama!
Bet moteris nesiklausė savo sūnaus — ji kalbėjo žiūrėdama pro langą į nykų kelmyną, ji tęsė pasaką:
— Tereikia atlikti tiktai tris mažus darbus, tokius visai lengvus, — kalbėjo slibino draugai. — Juk tu puiki verpėja: suverpsi vieną linų kuodelį, o šitame linksmame gyvenime sudėvėti vienerius batelius — stačiai niekai. O po to pasistiprinti kelionei — suvalgysi pyrago, jis jau ir iškeptas. Tris darbus atlik, ir tu galėsi keliauti namo.
— O, kaip šitas žodis ją gaivino, ir kiek jėgų ji jautė savo rankose, ir ji tiktai prašė, kad kuogreičiausia jai duotų tai, ką ji turėjo atlikti — ji žinojo, kad tai yra toks menkas niekas prieš atlyginimą, kurį gaus.
— Ir jai buvo atnešta viskas, kas minėta, ir tučtuojau ji apsiavė kurpeles, ir tarė, kad nemiegos naktį, bet verps, ir prieš tai ji pasidėjo ant stalo pyragą, kad pasistiprintų. Tu juk matei, kokią duoną mums kartais duodavo valgy-gyti, ir tu sakei, už ją nėra nieko baisesnio, bet reikėjo tau matyti aną pyragą — jis buvo toks biaurus, nuo mažiausio kąsnio reikėjo užspringti, ir galėjai išsilaužyti visus dantis, bet negalėjai jo sukąsnoti. Ir ji nepajėgė nuryti nė vieno gabaliuko, kad ir kažkaip mėgino, ir ašaros bėgo dėl šito valgymo. O jos kojos degė tose kurpėse, jų padai, matyti, buvo padaryti iš adatų ir ugnies, tačiau ji nežiūrėjo į skausmą — ji kopė į aukščiausių bangų kalnus, ir brido tarp tų bangų, kurios didžiausius akmenis nuskalauna plonai, kaip medžio lapą—bet, matai, galėjai sudėvėti geležį ir uolas, o šitų batų — ne, jie vis buvo tokie nauji, tarsi niekas nebuvo palietęs juos rankomis. Nekitaip buvo su verpimu — tokį nedidelį kuodelį jai davė, ir tokie šviesūs linai — jie blizgėjo gražiai, tačiau pirštai šalo nuo jų, tarsi tai bėgo ledo virvės iš kalnų šaltinio, ir ji matė, kad šimtus metų verptum, o kuodelis bus toks pat.
— Mama, užteks, — sako berniukas, jam yra nuobodu, jam yra nemalonu — jis ir pasakytinemoka, kodėl jam nepatinka toji pasaka, tačiau motina žiūri labai toli ir kalba:
— Ir kaip ji taip kankinosi labai ilgai, ji atsiminė, jog už didelio kerpių miško gyvena gera žynė, ji padeda pakliuvusiems į vargą — ir naktį, kai ežero danguje švietė gyvūnai, vadinami žvaigždėmis, slapčiomis ji prislinko prie užžėlusių žynės durų. Dieve malonus, kiek ji turėjo vargo, kol ją įsileido ir kai ji pasižiūrėjo į burtininkę — ji nusigando, nes toji neatrodė tokia gera: jai buvo vistiek, kas ištinka vargšus ir nelaimingus, bet ji šiaip taip sutiko išklausyti Eglės, kada ji pasakojosi savo nelaimes, o kai Eglė maldavo patarimo, kaip pabaigti tris darbus — senė pasakė ramiai:
— Niekada.
— Bet aš turiu, — prašė Eglė — aš turiu tai padaryti, nors tai atsieis man trečdalis mano dienų — tik pasakyk, kaip.
— Niekada.
— Argi tu nesupranti — kaldavo Eglė — kad aš noriu namo, į savo namus grįžti noriu. Tu žinai tiek daug, tu gali man padėti, aš užmokėsiu, kad ir pusę savo gyvenimo. Tegu nulūžinėja mano pirštai, kad tiktai aš suverpčiau, ir mano kojos tegu pavirsta žaizdomis, tik pasakyk, kaip nuplėšti tų batų padus. Ir visuomet tesimaitinu žole ir šaknimis, kad tiktai dabar suvalgyčiau užburtąjį pyragą — padėk man.
Ir senė pasakė abejingai:
— Niekada.
— O, nekalbėk taip — šaukė Eglė — nekrank, kaip piktas varnas — parodyk širdį, juk tau kalba žmogus. Argi aš prašau ko svetimo, ar geidauju kam nelaimės — tiktai pasakyk, kaip sugrįžti į mano namus, ir pasiimk mano gyvenimą.
Ir nerūpestingai pasakė senė:
— Ar gali suverpti beširdį pasaulio abejingumą? Jis atauga, kaip mėnulis, jeigu jis kartais nudyla — jis atauga visuomet. Ir nesunešiosi ilgesio batų, o neteisybės pyragu užspringsi, taip, bet nesuvalgysi. Kaip tu gali sugrįžti namo?
Ir suspaudusi rankas, moteris žiūrėjo į savo sūnų, ir beviltiškai kartojo:
— Kaip mes sugrįšime namo?
O vaikas buvo labai pavargęs, ir snaudulys ėmė jį, ir jis mieguistai ir murmančiai pasakė:
— Ar mes nebeturime nė tikrų pasakų, mama?
