KUNIGAIKŠČIŲ TĖVYNEI
JUOZAS MIKŠTAS
Tavo laisvės kovotojus šaudė ir korė,
Ir kalėjimuos pūdė ir Sibiran trėmė.
Už Tave galvas guldė kariai savanoriai,
įsibrovėlius savo krūtinėm atrėmę.
Ir klaiki vergija, ir tie šimtmečiai nykūs,
Nepalaužė Tavęs, Kunigaikščių Tėvyne.
Laisvės aušrą kautynių ugny pasitikus,
Į gerovę, į šviesą sau kelią praskynei.
Bet štai vėl Tavo veidas krauju aprasojęs,
Vėl voros vergų tyliai žengia į mirtį.
O išdidūs valdovai šėtoniško rojaus
Triumfuoja, gyvybės šaknis Tau pakirtę.
Bet miškų glūdumoj budi Tavo sargybos...
Ir tik jų šventas kraujas nūnai pranašauja:
—Kils iš sielvarto miestai, artojų sodybos,
Ir su pergale neš Tau gyvenimą naują.
O ką mes Tau parnešim, ką duosim, sugrįžę
Iš kraštų svetimų į gimtuosius pagojus?
Ką sakys pakelėj pasitikę mus kryžiai
Ir ta žemė, didvyrių kapais apsiklojus?
Džiaugsmo ašarom dulkes aitrias nusiplovę,
Kuo paguosim Tave, iškankinta Tėvyne?
Ar didžiuosimės vėl Kunigaikščių senove,
Tavo kančią tik žodžiais gražiais prisiminę?
Australija, 1951 m.
