Kuprinės pabiros
Rusijos meška žvejoja
Praeitą savaitę maskvinė “Pravda” išbarė Sovietų kinematografijos ministrą Ivan Bolšakovą. Jūs paklausit: ko gi dabar “Pravda” pradėjo ant savo žmogaus plūsti? Ar jis ekrane parodė nuskurusį kolchozininką, liūdnaižiūrintį į du paskutinius kiaušinius, kuriuos jis buvo skyręs pusryčiams, o duoklių rinkėjas iš jo atėmė ? O gal jis išdrįso parodyti iš nuovargio alpstančius stachanoviečius, kai jie per vieną dieną Stalino garbei pabaigė penkių dienų normą, tuo sumušda-mi visus ankstyvesniuosius savo rekordus? Ne, mieli, ne tas. Jūs nepatikėsit. Bolšakovas išdrįso sovietų ekranuose parodyti dokumentalinę filmą, kurioje (klausykitės!) buvo rodoma Rusijos meška, gaudanti žuvis Sibiro vandenyse. Nesijuokit. Tai ir visa priežastis.
Paryžiuje, Londone, Romoje, Madagaskare, ar net ir Timbukte, žurnalistai dėl to nebūtų jaudinęsi. Ten laikraštininkai nekliudo meškoms žvejoti, o meškos — laikraštininkams rašyti. Bet Maskvos “Pravda”, pasirodo, buvo kitos nuomonės. “Meškos nežvejoja Sibiro vandenyse” — “Pravda” apsiputojusi sušuko, ir visi sutikdami linkčiojo galvas ir kartojo: “Nežvejoja, ne”...
Tarus “Pravdai” savo žodį, turėjo nutilti visi — net ir garsusis Sovietų Sąjungos gamtininkas profesorius Ognev. O jis savo veikale “Rytų Europos ir Šiaurinės Azijos žinduoliai” kaip tik iškėlė tą faktą, kad Ochotsko jūroje, Kamčatkoje ir Sachaline yra meškų, kurios gana aistringai gaudo žuvis, nebijodamos sušlapti savo letenų. Jis net aprašė, kaip meškos tas žuvis gaudo. Bet “Pravdos” žodis buvo šventas. Aš įsivaizduoju, kad Bolšakovas filmuotojams ir tai Sibiro vandeny braidyti išdrįsusiai meškai — stiprių žodžių nepagailėjo.
Visa ši audra man primena vieną šių dienų pasakėčią apie rusų mešką, lygiai prieš metus išėjusią meškerioti į Sibiro vandenis. Apie tikrai gudrią mešką, kuri ėjo į mokyklą, mokėsi Marksą ir Leniną, o viršpelnio teoriją galėjo atmintinai išberti, net iš kito galo... Bet tas šiaip visais atžvilgiais pagyrimo vertas gyvulys turėjo vieną ydą: jis baisiai nemėgo — tiesiog nekentė — sušlapti savo letenų. Jūs suprasite, ką tai turėjo reikšti pačiai meškai, kuri žuvį mėgsta labiau už viską pasauly. Bet toji meška sugalvojo planą. Prieš metus, išvykdama Sibiro ekspedicijon žuvų gaudyti, ji prisiviliojo Šiaurės Korėjos vilką ir tą prikalbėjo eiti kartu. Girdi, Šiaurės Korėjos vilkui bus labai lengva: jis tik gaudys žuvis, o meška kepsianti. Vilkas, nespėjęs išeiti, jau grįžo uodegą pabrukęs — kaukdamas ir staugdamas. Vanduo buvęs švinu užnuodytas. Jis nieko nesugavęs ir dar pats apsinuodijęs. Bet meška neprarado vilties; ji prisiviliojo kinų lapę. Toji pastatėsąlygą. “Eisiu, — sako, — už tave žvejoti, bet tu leisk man vadintis ūdra”. Rusijos meška, ilgai negalvojus, sutiko: “Gerai sakai, gerai sakai... Vadinkis ūdra. Nežinau, ar tu žuvis prigausi, bet... vadinkis. Gera idėja”. Bet ir ta grįžo pusgyvė — be žuvies, apsinuodijusi švinu. Dabar Rusijos meška pamatė, kad jai belieka eiti pačiai žuvų gaudyti. Bet, pasižiūrėjusi į savo dailiai nuaugusias letenas, ji griebė tuščią keptuvę nuo ugnies, trenkė ją žemėn ir nutarė geriau ekspediciją nutraukti, negu savo riebias ir taip vandens bijančias lopas sušlapinti. Kada Šiaurės Korėjos vilkas ir ūdra besivadinanti kinų lapė paklausė, kaip bus su žuvim — meška suurzgusi pasakė: “Jūs išdykėliai, biaurybės. Ar negirdėjote, kad meška “Malik” pasakė, jog yra negražu žuvis gaudyti — fui. Turi būti taika tarp gyvulių. Pulkit ant žemės ir gailėkitės. Ir kada Šiaurės Korėjos vilkas su kinų lape sulenkė kelius atgailai, Rusijos meška, pasiėmusi savo keptuvę, nudūlino atgal per Sibirą. Bet grįžtant jai vis nedavė ramybės mintys apie visas tas žuvis, kurios nardo ir šokinėja Viduržemio jūroje, kurios plauko Adriatikos jūroje, apie puikias žvejojimui vietas Tibete ir Suomijoje. Ir juo toliau ėjo, juo labiau seilės varvėjo — toks nežmoniškas buvo jos apetitas. Tik jai vis nedavė ramybės viena mintis, tas pats klausimas: kas tas žuvis sugaus, po galais, kas sugaus man tas žuvis?!
Taip baigiasi pasakėčia. Bent tuo tarpu ji taip baigiasi.
Jeigu “Pravda” ir dėdė Stalinas dar nesuprato, aš pasakysiu, ko ši tikra pasakėčia moko. O ji moko neužmiršti, jog dabar pasaulyje yra kažkas naujo, kas nebeleidžia Rusijos meškai gaudyti: žuvų, savo lopų nesušlapus...
(Antano Aukštaičio pasakėčia apie Rusijos mešką, girdėta liepos 14 d. antrojoj AMERIKOS BALSO programoje).
AK!...
Ak, buvo dienos linksmos, gražios,
Buvom kariai savų laukų.
Jau prisimiršta šis miražas,
Jau paausiuos — žilų plaukų...
Kaune, Klaipėdoj ar Šiauliuose,
Gaižūnų smėliuos ties Rukla —
Žygiavom, puolėm išsijuosę,
Aplink — ugnis, kovos pekla.
O vakarais — sesės mergaitės
Susirinkdavo ten paneriuos.
Ak, prisidūkdavom sukaitę
Dainų ir šokių sūkuriuos...
O rytą vėl, auštant aušrelei,
Kuprinę, ginklus ant pečių,
Vėl įdulkėtą žygio kelią,
Sutikti “priešų” puolančių.
Ak, buvo dienos laisvos, gražios,
Buvome vyrai, kaip ugnis.
Ne! Nepamiršim dar paspragint
Maskoliams švino į kulnis...
Dagiliukas
Paaiškino...
Sūnus: — Tėvai, paaiškink, kas tai yra atšliaužianti infliacija ? Tėvas: — Tai yra, kai tavo motina pradeda kalbėti apie šventinę skrybėlaitę ir baigia reikalavimu nupirkti visą naują drabužių eilutę”.
Taip ir atsakė
Kapitonas ir leitenantas vakarieniavo naktiniam klube. Tuo metu to paties dalinio puskarininkis įsivedė puikiomis plunksnomis apsikaišiusią gražuolę. Kapitonas pasiuntė puskarininkiui raštelį: “Mudu su leitenantu susiląžėm iš 5 dolerių, spėdami, iš kurios mokyklos yra jūsiškė panelė. Ar galėtume mudu prisėsti prie jūsiškio stalelio, kad šį reikalą išsiaiškintume?”
Grįžo toks atsakymas: “Ponai,nesijaudinkite ir nevarkite. Mano mėgiamas laisvalaikio užsiėmimas yra paukščių pažinimas ir šį balandėlį aš bandysiu pats atskirti pagal jo giminę”.
Kai fotografas patenka artilerįjon...
Bus supku atskirti...
Neseniai rumunų kariai gavo ly giai tokias pat uniformas, kaip ir rusų. Patikrinimo metu polit. komisaras paklausė karių, kaip jiems patinka naujos uniformos. Vienas jaunas kareivis atsiliepė:
—Patikti tai patinka, bet, sakykite, kaip mes dabar kovoje atskirsime savus nuo priešo?...
Sovietinis skriningas
Priimant naujus kandidatus į karo mokyklą Rytų Vokietijoje, šie turi pereiti visokius patikrinimus ir užpildyti krūvą anketų. Vienoje anketoje yra tokis klausimas: “Ar jūs buvote baustas kalėjimu? Jei ne, tai kodėl?”
ADMINISTRACIJOS PRANEŠIMAS
Neužsimokėjusieji KARIO prenumeratos ir nieko nepranešusieji, pakartotinai prašomi tai atlikti ligi Š. M. RUGSĖJO 1 D. Ligi to laiko neatsilyginusiems KARIO 10 Nr. nebus siunčiamas.
ŠIO NR. VIRŠELYJE: Dariaus ir Girėno bareljefas Puntuko akmenyje, ties Anykščiais. — Vyt. Augustino nuotr.
Atsk. nr. kaina — 45c.
Tik apkiautę vyrai taria: “Neskaitysime mes KARIO”. Tik KARYS, tik KARYS — Mus tikrais vyrais padarys!
