VEIDU Į ŽUVUSĮJĮ LIETUVOS KARĮ
Iš po šalmo plieno šiandien žvelgia į mus amžiams užmerkęs akis, rūškanas, pilkas, kaip ir lietuviškoji žeme, mūsų žuvusiojo kario veidas. “Žuvome, kad gyventumėt laisvi! ...” Šią mums brangią tradicinę Lapkričio 23-ją dieną mes kreipiame savo veidą ir žvilgsnį į žuvusiojo visų laikų Lietuvos Kario Veidą.
Lapkričio 23-sios tradicija kilo iš ano istorinio fakto, kai 1918 m. lapkričio 23 d. Lietuvos sostinėje Vilniuje buvo išleistas pirmasis įsakymas Nepriklausomos Lietuvos Kariuomenei organizuoti pirmąjį pėstininkų pulką. Vėliau ši diena būdavo iškilmingai minima ir švenčiama visame krašte, o ypač mūsų kariuomenėje. Tai buvo daroma ne kuriam išviršiniam kariuomenės ar karių pagerbimui, komplimentams išreikšti. Tai buvo visų mūsų žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės kovotojų, karių ir nekarių, kraujo aukos pagerbimo, įprasminimo diena. Diena pasiryžimui sustiprinti, pasiaukojimui už savo tautą ir žemę paskatinti, visuomenei ir kariuomenei nuoširdžiau susiartinti. Pagaliau — pagrindiniam gynimosi dėsniui išryškinti, kad krašto saugumas yra ne vien kariuomenės, bet visos tautos, visų jos žmonių pareiga.
Lapkričio 23-oji taip pat yra ir mūsų Nepriklausomybės kovų narsiesiems vyrams — Vyčio Kryžiaus nešiotojams — pagerbti, juos kitiems didvyriškumo pavyzdžiu pastatyti diena ir proga.
Šią dieną lietuvių tauta savo širdimi jungdavosi su visų amžių lietuvių karių dvasia ir atmintimi, iškeldama galingos istorinės Lietuvos valstybės karo genijų, jos žygius ir sudėtas kraujo aukas.
Vyrai, ginklo, kultūros ir plunksnos kariai, partizanai! Broliai, Lietuvos pogrindyje ir Pabaltijo miškuose! Kovotojai ir talkininkai demokratinių armijų daliniuose! Nuo Elbės iki Mandžiūrijos, nuo Vilniaus, Gardino iki Indokinijos. Pilkieji pareigūnai, JAV armijos gretose, parašiutininkų divizijose, sunkiųjų tankų batalionuose! Lietuviai, prievarta suvarytieji į prakeiktos atminties raudonuosius pulkus tėvynėje ir didžiosios Maskvos imperijos platybėse!
Visi mes gyvename dar nebūtą istorinę valandą. Žmonijos laisvės kariai atlieka paskutinį patikrinimą, dideliu greičiu pasirengdami lemiamam tautų mūšiui: būti ar nebūti! Epochinis tironas, dar negirdėtos pasaulinės imperijos planuotojas, nematyta klasta, įžūlumu ir visiems iki gyvo kaulo nusibodusiais “taikos šypsniais” — jau gal būt baigia pasirengti lemiamam ėjimui.
Šią didžią, atsakingą valandą simbolinis žuvusio Lietuvos Kario veidas, jo negyvos akys — šiandien giliai persmeigia mus... Jos žiūri iš tėvynėje dar likusių ir sugriautų paminklų granito, iš žemėje gulinčių žinomų ir nežinomų partizanų karstų, iš mūsų brolių griaučių Sibiro sniegynuose, iš Indokinijos džunglių purvo, iš nuniokotos Korėjos kapinynų ... Visi gyvieji supraskime jo žvilgsnį ir kalbą. Būkime verti tos begalinės kraujo aukos, kuri dar nesibaigė ir laukia mūsų eilės! Mes, lietuviai, drauge su kitais Pabaltijo broliais, pirmieji akis akin susidūrėm su raudonųjų plėšikų ordomis 1919 metais. Mes daugiau ar mažiau suderintais veiksmais, surūdijusiais šautuvėliais ir durtuvais pasitikome rusus bolševikus Kėdainių, Jėzno, Alytaus kovų laukuose, Dauguvos pakrantėse. Anuomet mes juos nugalėjome ir išgujome į savąjį “rojų”. Tad tik mes juos geriausiai pažįstame.
Štai kodėl šią sunkią istorinę valandą visiems didžiųjų demokratijų vyrams ir vadams drąsiai ir nuoširdžiai šaukiame galingu nenumaldomu balsu:
“BUDĖKITE, KONSULAI!PRIEŠAS PRIE VARTŲ!..MES — SU JUMIS!”
K A R Y S
