SAVANORIŲ-KŪRĖJŲ TESTAMENTAS
PIRMASIS IR PASKUTINIS SAVANORIŲ - KŪRĖJŲ KONGRESAS
JONAS KARYS
1938 metais Nepriklausoma Lietuva šventė savo laisvės dvidešimtmetį. Pradedant Vasario 16-ja, baigiant Kariuomenės švente (lapkričio 23), visame krašte vyko įvairios iškilmės, suvažiavimai, kongresai, dainų šventės, iškilmingesni nei bet kada vietinio pobūdžio susirinkimai, specialūs vaidinimai ir kitokie žmonių susibūrimai, laisvojo gyvenimo vaisiais pasidžiaugti. Ir ne vien pasidžiaugti: organizacijos ir pavieniai lietuviai naudojosi jubiliejaus proga bei nuotaikomis panagrinėti praeitį, kad būtų griebtasi, kas dar taisytina, taisyti; stengtasi įžvelgti ateitį, mėginta planuoti, kad ta ateitis taptų už praeitį gražesnė.
Tačiau, kas tiesa, jubiliejinio ūpo mariose daug lietuviškų širdžių plakė giliu susirūpinimu. Kaip bevaikomos iš galvos, sunkios mintys tuoj pat sugrįždavo atgal, nes niekam nebuvo paslaptis, jog Vokietijoje triukšmauja valandomis augąs hitlerizmas, kurio susikirtimas su kita pabaisa — bolševizmu atrodė neišvengiamas; o Lietuva — abiem milžinam pakeliui. Nei pasitrauksi su savo visa, kad ir nedidele, tauta, nei atsispirsi tūkstanteriopai didesnėms jėgoms! Kas bus rytoj?...
Šitoks klausimas atsistodavo skersai šventiškų nuotaikų išlyginto kelio ne tik paskiriems asmenims, bet ir organizacijų vadovybėms. Beje, viešai apie tai buvo vengiama kalbėti, bet gi girdėjosi užuominų, jog tautos netolimą tragediją kai kas jau dabar aiškiai permato.
Savanoriai-Kūrėjai, pirmieji ir laisvu noru aplaistę savo krauju Lietuves laisvę, visu prityrusių kovotojų nujautimu stebėjo jų numylėtos Tėvynės link atūžiančias audras. Kas jas sulaikys? Deja, nesulaikomos audros artėjo. Kalbėta ir tartasi, kaip išlikti joms dūkstant, ir kaip susigriebti joms praūžus. Savanorių Sąjungos Centro Valdyba buvo kartą net gi paruošusi visai originalų planą, kaip sudaryti Lietuvos vyriausybę, kad būtų pasiektas tikra, nedirbtine visos tautos vienybe paremtas lietuvių atsparumas. Tačiau, kaip nepolitinė ir gana sparčiai išmirštanti organizacija, Savanorių -Kūrėjų S-ga savo planui įgyvendinti visų aktyvių žygių nesiėmė; planas tebuvo atskleistas (nedaug ką nutylėjus) politinių organizacijų atstovams. Jį gavo tuometinis Ministeris Pirmininkas Respublikos Prezidentui referuoti. Tuo tarpu Sav. S-gos C. V-ba, numatydama, jog II Pasaulinis karas ir su juo susijusios mūsų kraštui nelaimės jau čia pat, laisvės jubiliejui atžymėti ir tarpusavyje pasitarti, sušaukė visų dar tebegyvų savanorių Kongresą.
Kongresas, pirmas ir paskutinis, įvyko 7-8 rugsėjo dienomis, Kaune. Iš oficialiai pripažintų apie 12.000 savanorių teatvyko tik pusė. Kita pusė per 20 metų nubyrėjo: vieni išmirė, kiti paseno, paliego. Kongresą aplankė ir pagerbė Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, kariškoji vadovybė ir didžiųjų organizacijų atstovai. Iš viso krašto atėjo šiems seniems Lietuvos Laisvės Kovotojams šimtai sveikinimų.
Tautos Šventės Dieną, rugsėjo aštuntąją, senom savo uniformom, ordinais bei medaliais pasipuošę krūtines, keturi pulkai savanorių pražygiavo Kauno gatvėmis ir kariuomenės parade. Jų neperlygiausia rikiuotė ir apvytę žingsniai dar aukščiau kėlė jų orumą. Jie buvo visų dėmesio centre. Kur tik jie žygiavo — biro gėlės . . .
Savanorių kongrese vyravo, toli gražu, ne linksma nuotaika. Apie praeitį maža teužsiminta; vyravo ateitis. Ir labai būdinga: Kongresas nepriėmė jokio nutarimo, nesuformavo jokios “aukšto tono”, kaip būdavo priimta, rezoliucijos. Iki vieno išsirikiavę prie Nežinomojo Kareivio Kapo, Karo Muziejaus sodnelyje, jie tepaskelbė vienintelį savo pirmo po laisvės kovų susibūrimo proga jiems visiems priimtiną dokumentą, sakytum — Testamentą, ir tyliai išsiskirstė; kaip kitados, kovas laimingai baigę; bet šį kartą išsiskirstė, greičiausia, amžinai . . .
O čia, štai, tas Savanorių-Kūrėjų Testamentas:
1. Amžinai laisva Lietuva tebūnie visų lietuvių aukščiausias siekimas, ir tesaugo Ją, kaip didžiausią brangenybę, visa tęstinė lietuvių tauta visomis savo galiomis.
2. Vienybėje tautos jėga! Vienybę stiprina meilė aukštiems tikslams, o aukštesnio tikslo už Tėvų žemės Laisvę mes žemėje nežinom. 1918-1920 sunkių kovų už išsilaisvinimą iš verguvės metai tebūnie visiems lietuviams šventos Tėvynės Meilės, susiklausymo, vienybės ir nuoširdaus bendradarbiavimo pavyzdžių pavyzdys.
3. Visi esamų ir būsimų visuomenės srovių bei grupių socialiniai siekimai tebūnie persunkti grynu patriotizmu, o politinių kovų aistras tereguliuoja išmintis, gera valia ir skaidri Lietuvos meilė.
4. Dalis mūsų brolių lietuvių dar kenčia svetimųjų priespaudą. Tebūnie kovojama visais ginklais už išlaisvinimą visos mūsų tautos etnografinėse jos ribose.
5. Nuoširdžiai trokštame, kad lietuvių tautoje amžinai klestėtų aukšta šeimos ir visuomenės dorovė, grynasis teisingumas ir tikra meilė darbui, nes be šių elementų negali būti stiprūs nepriklausomos valstybės pamatai.
6. Gražios, saulėtos, nuostabiomis legendomis ir karžygių garbės vainikais apipintos mūsų Tėvynės laukai, miškai, pievos, kaimai ir miestai turi daug kartų pagražėti. Mes šaukiame kiekvieną Lietuvos žemės sūnų ir dukrą su meile, be paraginimų, kiekviena proga atiduoti savo duoklę Tėvynei, iš peties dirbti ne tik savo, bet ir Jos gerovei, laimei ir garbei.
7. Jūra yra milžiniškas laisvos valstybės gerovės veiksnys. Įsistiprinimui savajame pajūryje jokia lietuvio auka niekuomet nebus perdidelė.
8. Tautų taika — žmonijos idealas. Bet gi mažosios tautos pasaulio taikai negraso. Tuo tarpu jų pačių saugumui visuomet bus pavojaus, kol tautų tarpe taikos idealas netaps pasiekta tikrove. Tatai liečia ir mūsų šalį. Todėl kiekvienas lietuvis ir kiekviena lietuvė turi būti visiškai parengti savo valstybės laisvei ginti ir už ją mirti. Nuo lopšio iki mokyklos teatlieka čia savo didžią pareigą Motina, mokykloje — mokytojas, o už mokyklos sienų — kariškai kultūrinės organizacijos ir kariuomenė.
9. Kiekvienas Lietuvos pilietis ir pilietė visomis savo išgalėmis, morališkai ir materiališkai, turi remti nepriklausomybės sargyboje nuolatos budinčią mūsų kariuomenę, atiduodant tinkamą savo duoklę krašto gynimo reikalams.
10. Tebūnie amžinai kūrenama prie Nežinomojo Kareivio Kapo ugnis, kaip nenutrūkstamos tautos gyvybės ir didžio heroizmo simbolis, o tos vietos, kuriose gindami Tėvynės Laisvę žuvo priešų kulkų pakirsti geriausi Lietuvos vaikai, tebūnie tautai amžinai šventos.
Žuvusių savanorių ir savo vardu mes skelbiame didžiausią panieką tokiam Lietuvos žemės sūnui ar dukrai, kurie bet kokiomis aplinkybėmis atsisakytų švenčiausių žmogaus teisių laisvai ir nepriklausomai gyventi, arba bet kuria kaina parduotų priešui nors ir mažiausią savo Tėvynės reikalą!”
