LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M
PLK. O. URBONAS
SITUACIJA RIMTĖJA
Viet. Rinktinės batalionų formavimas, nors ir su dideliais sunkumais, eina toliau. Dalis apskričių komendantų jau turi savo dalinius. Pagaliau susilaukėme žinių, kad Zarasų komendantas, plk. ltn. S. savo jėgomis likvidavo banditų gaują, o 303 batalionas Trakų apskrityje, Onušiškių rajone, keletą valandų užtrukusiose kautynėse sunaikino didesnę banditų grupę. Yra ir nuostolių: 303 batalionas su didele širdgėla lydi į kapus pirmuosius žuvusius Vietinės Rinktinės karius.
Kalvarijoje baigiamas formuoti 305 batalionas. Visko trūksta. Tenka dalinai nuginkluoti Marijampolės įgulą ir skubiai baigti šio bataliono formavimą. Galų gale ir tas batalionas yra pasirengęs išvykti. Rinktinės vadas nusprendžia šį batalioną siųsti į Eišiškes. Laukėm, kokią išdaigą vokiečiai iškirs mums su šiuo batalionu, tačiau viskas praėjo sklandžiai. Batalionas be jokių incidentų pasiekė savo tikslą ir užėmė jam paskirtą rajoną.
Dar tada, kai 306 batalionas turėjo vykti į Vilnių, mes susidūrėm su klausimu, kuris mūsų santykius su vokiečiais dar daugiau pablogino. Gen. Plechavičiaus susitarime su vokiečiais karių priesaikos klausimas buvo aptartas tik bendrais žodžiais. Atrodo, tuo metu į šį reikalą nebuvo žiūrima, kaip į vieną pirmaeilės svarbos klausimų : priesaikos tekstas suredaguotas nebuvo. Siunčiant batalionus į Rytų Lietuvą, turėjome juos prisaikdinti. Išdirbom priesaikos tekstą, išsiuntėm batalionams, o nuorašą — Harmui. Sunkus tai buvo darbas: teko suderinti faktiškai nesuderinamus dalykus. Tačiau tekstą suredagavome taip, jog atrodė, kad ši redakcija galėjo patenkinti ir mus, ir vokiečius. Tačiau vokiečiai su mūsų priesaikos tekstu nesutiko ir atsiuntė savo tekstą, kuriame priesaika duodama tiesioginiai, vien Hitleriui. Prasideda susirašinėjimas, derybos. Abi pusės lieka prie savo nusistatymo. Įtikinti vokiečius, kad jų tekstas mums yra nepriimtinas, nepasiseka, o tuo pat laiku jų tekstas, su atitinkamais komentarais, jau pasirodė mūsų slaptoje spaudoje. Iš kur ši spauda gavo vokiečių tekstą? Aišku, iš štabo, nes niekur kitur tas tekstas nebuvo žinomas. Po šito atsitikimo tolimesnės derybos priesaikos klausimu su vokiečiais nutrūko. Jie užsispyrė, bet ir mes nenusileidom; jų tekstas tebegulėjo štabe ir visuose batalionų štabuose, o priesaika buvo vykdoma pagal mūsų tekstą. Visa tai jiems buvo žinoma per agentus, kas dėjosi mūsų batalionuose, ir vokiečiai padarė atitinkamas išvadas..
Tuo pat metu eina didžiausias vokiečių spaudimas į mus dėl mobilizacijos. Balandžio 19 d. gaunu iš Harmo pakvietimą atvykti į posėdį, jo štabe. Ateinu. Ten randu susirinkusį Harmo štabą, generalkomisariato politinio skyriaus ir propagandos skyriaus viršininkus. Pasirodo, vokiečiai, įprastu jiems metodiškumu, yra paruošę visą mobilizacijos propagandos programą ir tik norėtų ją su manim aptarti. Čia ir radijas, ir spauda, čia ir teatras, ir garsiakalbiai, kurie važinėja po kaimus ir ragina žmones stoti pagal mobilizacinį šaukimą. Išklausęs visą jų programą pareiškiau, kad, galimas dalykas, tokiomis priemonėmis Vokietijoje ir galima būtų pasiekti tam tikrų rezultatų, bet tik ne Lietuvoje. Pradedu dėstyti jiems savo nuomonę: vien dėl vokiečių interesų mūsų žmonės kariauti neis. Vadinas, pirmiausia reikalinga paruošti mobilizaciją politiškai; vien tiktai V. R. vado paskelbtoji mobilizacija pasisekimo neturės. Reikalinga, kad jį paremtų koks nors autoritetingas organas, sakysim, žymesnių visuomenės veikėjų suvažiavimas. Plotas, kuriame numatyta mūsų pagalbinę kariuomenę užangažuoti, taip pat yra nepriimtinas (buvo numatytas visas šiaurės frontas, nuo Narvos iki Minsko); be to, visi Rygos nutarimai iki šiol tebėra nepatvirtinti, ir mes jais remtis negalime. Taip pat negalim juos panaudoti propagandai. Kraštas siekia savosios lietuviškos kariuomenės, su lietuviška vadovybe. Tad nėra kito obalsio, kuris priverstų žmones atsiliepti į mobilizacinį šaukimą. Be to, dar ir Vietinė Rinktinė nėra suformuota. Rygoje gi aiškiai buvo nustatyta: mobilizaciją skelbti tik Vietinės Rinktinės formavimą pabaigus. O kad tą formavimą užbaigtume, mums trūksta ir to, ir to, ir šito . . . Baigdamas dar pabrėžiau, jog visi šie samprotavimai yra vien mano, nes, gavęs pakvietimą atvykti štaban, nežinojau, kokiu reikalu šaukiamas posėdis, ir kad su generolu šiuo reikalu nesu kalbėjęs. Juk aš esu tik štabo viršininkas, o visa tai spręs generolas. Vokiečių nuotaika staiga krito. O jie gi jau buvo pasirengę mobilizaciją skelbti.
Pranešu generolui apie buvusio posėdžio eigą. Situacija pradeda rimtėti. Toliau — vien žodžių bus maža, reikalinga ką nors daryti. Pasitarėm ir nusprendėm paleisti vokiečiams “bombą”. Parašėm motyvuotą ir argumentuotą raštą, jog esamomis aplinkybėmis mobilizacija negali turėti pasisekimo. Tai tik dar kartą įrodytų vokiečių nepajėgumą. Pabrėžėm, kad generolas mobilizaciją skelbti neturi teisės, nes, pagal mūsų įstatymus, tą teisę turi tik teisėta valdžia. Tokios valdžios mes dabar neturime, todėl ir siūlom sušaukti rinkimų keliu didesnio masto suvažiavimą ir jam atiduoti spręsti mobilizacijos paskelbimo reikalą. Šį raštą ir pasiuntėm. Tai buvo balandžio 19 dieną, nes, atmenu, kitą dieną buvo Hitlerio gimtadienis, ir mes abu su Rinktinės vadu buvome daugiau negu šaltai vokiečių sutikti, kai privalėjome dalyvauti paminėjime.
Triukšmas prasidėjo jau iš vakaro. Jau gan vėlai vakare Harmas iššaukė generolą ir Gen. Tarėją Kubiliūną ir su jais turėjo labai triukšmingą pasikalbėjimą. Kad Harmas užsigavo— yra suprantamas dalykas: pasiūlyti vokiečiams rinkimus— gal ir buvo perdaug drąsu; pagaliau užsigavo ir Kubiliūnas, nes, girdi, tokie reikalai esą politikos dalykas ir juos tvarkyti esąs jo, o ne mūsų, reikalas. Šiaip taip Kubiliūną apraminom ir jau geruoju pradėjom svarstyti šį reikalą. Rinkimai, žinoma, atkrinta, nes apie juos negali būti ir kalbos, bet gal galima būtų sušaukti žymesniųjų visuomenės veikėjų suvažiavimą. Provizoriškai tokį sąrašą sudarėm, su vokiečiais derybas vedėme, o patys stengėmės sužinoti mūsų visuomenes ir jos vadų nusistatymą. Ir, štai, gaunam visai aiškiai suformuluotą nuomonę: su vokiečiais santykių nenutraukti, suktis, verstis, bet stengtis palaikyti status quo; mobilizacija dabartinėmis aplinkybėmis neduos jokių rezultatų, kas ją beskelbtų. Todėl geriau, jei tai jau neišvengiama, kad ji būtų paskelbta atskiro asmens (pvz., gen Plechavičiaus), negu didesnės grupės žinomų žmonių. Tam tikslui suvažiavimo klausimą judinti (tai priemonės laimėti laiko), bet elgtis taip, kad tikrumoje jis neįvyktų; suvažiavimo dalyvių sąrašo vokiečiams nerodyti.
Visus pasikalbėjimus su mūsų visuomenės atstovais generolas vedė asmeniškai. Aš dėjau visas pastangas šiuose pasikalbėjimuose nedalyvauti, nes buvau be galo užverstas darbu, o antra vertus, galvojau jog bus geriau, jei aš šiuo reikalu mažiau žinosiu. ..
Jau prieš kurį laiką mes su generolu nutarėm laikytis šios taktikos: kadangi vokiečiai posėdžių metu dažnai keldavo visai kitus, negu kad būdavo kviečiama kuriam nors klausimui išrišti, kartais labai didelės svarbos reikalus, ir tuo statydavo generolą į sunkią padėtį (nes tuč tuojau reikalaudavo atsakymo) — jis į posėdžius daugiau neis. Į posėdžius eisiu aš vienas. Aš tada galiu jiems prieštarauti, galiu su jais visokiais būdais ginčytis, nes nesu priverstas duoti jiems galutinio atsakymo. Mat, aš visuomet turiu galimybės jiems pareikšti, kad kalbu savo vardu, kad tai yra mano, tik kaip štabo v-ko, nuomonė. Nepasakysiu, kad tai buvo malonūs dalykai. Posėdžių atmosfera neretai taip įkaisdavo, kad aš abejojau, ar dar išeisiu iš posėdžių rūmų. Tačiau, atrodo, reikalas dar nebuvo galutinai pribrendęs, ir aš laimingai išnešdavau savo kailį. Bet ši taktika pasirodė esanti gera: buvo daug atsitikimų kad generolas, šaltai apgalvojęs (dažnai ir pasitaręs su reikalingais žmonėmis) galėjo duoti savo atsakymą į vokiečių statomą klausimą, į kurį iš karto atsakyti būtų buvę be galo sunku.
Maždaug šiuo pat metu, norint bent šį tą pasiekti prieš skelbiant mobilizaciją, gen. Plechavičius išvyko kelionėn pas vokiečių šiaurės fronto vadą, generolą Modi. Šią kelionę organizuoti (išgauti sutikimą, nustatyti laiką ir vietą) padėjo vokiečių generolas Just. Kelionė įvyko, gen. Plechavičius turėjo su fronto vadu ilgesnį pasikalbėjimą, išgavo jo sutikimą mūsų žmones skirti vien tik fronto ruožan į rytus nuo Lietuvos, nustatė dar keletą mažesnės svarbos dalykų. Bet ši kelionė turėjo tokias pasėkas, kurių mes visai nelaukėm: baisiausiai užsigavo Jeckeln. Kaip drįsome įeiti į betarpišką kontaktą su fronto vadu? Kaip drįsome derėtis reikalais, kuriuos jis jau yra nusprendęs? Kaip drįsom jo parėdymus laikyti diskutuotinais? Kaip . . . kaip?!. . . Užvirė tikra košė. Gen. Justas tiek išsigando, kad visomis jėgomis stengėsi mūs išsižadėti: “Tik niekam nesakykit, kad jūs pas mane buvote. Aš esu bejėgis, aš niekuo padėti negaliu, aš bendrai nieko negaliu padaryti”. Ir tai savo štabo viršininko akivaizdoje.
SANTYKIAI SU LENKŲ PARTIZANAIS
Rytų Lietuvoje stovėjo jau 3 mūsų batalionai. Tai čia, tai ten susidurdavo jie su “partizanais”, kai kurias smulkesnes grupes išsklaidydavo. Mūsų administracijos nuotaika pakilo, gyvenimas pasidarė žymiai saugesnis. Pietų-vakarų šio krašto dalis, apimta mūsų batalionų, veikiančių iš rajonų: Trakai— Vilnius — Eišiškės, pradėjo po truputį grįžti į normalesnį gyvenimą. Tiesa, Rūdninkų miškas dar tebebuvo pilnas “partizanų”, jų didžioji stovykla ten dar nebuvo judoma, bet jie laikėsi daug ramiau, nebedrįsdami jau vykdyti kokią nors stambesnę “operaciją”. Mes dėjome visas pastangas, kad skubiau baigtume mūsų tolimesniųjų batalionų formavimą, nekantriai laukdami tos dienos, kada, surinkę didesnes Vietinės Rinktinės jėgas, galėsim pradėti štabe jau ruošiamą operaciją prieš Rūdninkus.
Lenkų partizanai, kai kurių vokiečių pareigūnų net globojami, savo dalinius formavo beveik visiškai viešai. Jų įgaliotiniai viešai atvykdavo į kaimus, sušaukdavo susirinkimus, skelbdavo mobilizaciją, prievarta imdavo žmones į savo dalinius. Kadangi jie skelbdavo, kad su vokiečiais nekariaują, kad jų kova esanti nukreipta vien tik prieš bolševikus, vokiečiai į jų veiksmus nereagavo. Mums gi “peštis” su lenkais — pagrindo taip pat nebuvo. Kur lenkai likviduodavo mūsų administraciją, mes stengėmės tai atitaisyti. Visi batalionų vadai, vykdami į Rytų Lietuvą, gaudavo iš Rinktinės vado nurodymą: visomis jėgomis vengti bereikalingų susidūrimų su lenkais. Tokį įsakymą duoti raštu, žinoma, mes neturėjom galimybės, nes per daug buvome vokiečių sekami.
Tad teko pasitenkinti vien įsakymais žodžiu. Ieškojom galimybių užmegsti ryšius su lenkų partizanų vadovybe. Tam tiksliu generolas priėmė į štabą, ypatingiems reikalams karininko pareigoms, seną atsargos karininką, grafą Tiškevičių, kuriam ir buvo pavesta vykti į Vilnių, sueiti į kontaktą su atitinkamais žmonėmis ir parengti gen. Plechavičiaus pasimatymą su lenkų partizanų vadovybe. Tačiau tolimesnieji įvykiai plėtėsi tokiu greitumu, kad šį savo sumanymą įvykdyti mes jau nebeturėjome laiko.
Vokiečiai, be abejo, šio mūsų nusistatymo, jei ir nežinojo, tai bent nujautė. Lenkų partizanų ir Vietinės Rinktinės batalionų geri santykiai jiems nebūtų buvę naudingi. Jie turėjo savo tikslus ir jų siekė.
(Bus daugiau)
