KARYS-RIMTIES IR KŪRYBOS SIMBOLIS
J. CICĖNAS
Šita šūkiui lygia tiesa, mielas Redaktoriau, noriu pasveikinti atsigavusį ir visus metus jau gyvavusį KARĮ. Bet maža tarti “Valio!” ir “Ištvermė ir sėkmė telydi į laisvę atgausiančios Tėvynės sostinę Vilnių!”; čia veržte veržiasi keletas ir proginių ir amžinai gyvų papildomų tiesų. Pirmoji iš jų yra ši:
— su kariu prasidėjo tautos istorija, su karių mirtimi tegali mirti Lietuva.
Lietuviai kadaise buvo klajokliai ir — kariai. Tai ne nuomana, bet faktas, nes daug ir daugelio tautų kilčių ir genčių dingo be žinios. Lietuvis gi, kai įsirėmė Prėgliaus, Nemuno ir Neries upyne, tai nei krust, nors amžiai eina sunkūs ir nepalankūs. Žilos senovės kapinynai ir piliakalniai skelbia lietuvį ir artoją ir karį buvus.
Kaimynai nusiausdavo mūsų žemelę nekartą, vai, nekartą, bet namų ugniakuro nebeišardė: kaip po audros sugrįžta saulė, sugrįždavo praretėjusios karių gretos, sugrįždavo iš girių gilumos slapstytis baigę moterys ir jaunimas. Vėl rytmečiais ir pavakarėm dūmai kopė į aukštį, noragai vertė miškų kirtimus ir sesė tiesė drobes.
Lietuvis jau nebe tarmuo, lietuvis pačių priešų istorijon įrašytoji jėga. Rašė ne iš meilės, bet be reikalo užkliudyto artojo — kario šmitraus kardo kaip reikiant paglostyti. Kad negęstų šventoji namų ugnis, kad nenutiltų sesių staklėse ar ant grėblių parimusių daina, kad būtų saugi visa mūsų tėviškėlė, artojai, palikę arimus, ėjo priešų drausti; draudė ir baudė mozūrus, Voluinę, drebino Maskvos sienas, girdė žirgus Juodojoje jūroje ir į vėjus blaškė kryžiuočių pilių pelenus. Ir vėl grįždavo prie arklo, arė ir budėjo.
Kai užėjo rusų ir germanų vergijos siautis, lietuvis artojas — karys nekapituliavo, sulig reikalo griebėsi naujos strategijos ir taktikos.: Prisigūžė, sergėjo tėvų kalbą, papročius ir tradicijas, o kartais, kai skausmas krūtinėje nebetilpo ir buvo gyvas reikalas okupantą įspėti pasisergėti, siūbterdavo sukilimą (1831 ir 1863 m.), maištą, Kražius, 1905 metų revoliuciją. Per prievartą lietuvis tada vilkta į rekrūtus, maukšlinta svetimosna uniformosna. Širdis gi tedegė Tėvynės meile, ir karo menas jaukintasi su vienu slaptu troškimu, būtent — kuo greičiau ištaškyti okupantą, kaip purvą ir puvėsius ir atstatyti nepriklausomybę. Ta ilgesio ir svajonių diena atėjo su 1918 metais. Rinkosi vyrai iš miestų, kaimų ir viensėdžių, rinkosi iš visokių, griūvančių ir pakylančių, valstybių, margi rūbais ir ginklais, o vieningi kaip broliai didžiąja palaimos valia — laisva Lietuva!
Šiandie, tremtyje, sielotinasi ne dėl numuštos generolo kepurės ir, kalbėkime atvirai, iš viso ne dėl generolų. Dėmesys teiktinas į eilinį karį, kuris laisvę kūrė ir sukūrė Radviliškio, Giedraičių ir kituose tolygiai šlovinguose mūšiuose, kūrė per pasiryžimą ir kraują.
Vadus atrenka situacija. Vargas, kai nėra pačių karių, kai apmiršta ryžtas kovoti, tesėti ir laimėti. Šiandien, kaip ir vakar, kaip ir ryt ir per amžių amžius, vienintelis teisėtas mūsų vadas yra pati Lietuva. Ji mus turi įkvėpti, ir jai priesaika yra galiojanti iki paskutinio gyvybės kvapo. Į Tėvynę mūsų žvilgsnis, iš Tėvynės įsakymas pasirengti, budėti ir pulti. Visi mes turime būti kario dvasios. Visiems kartu ir kiekvienam skyrium turi rūpėti ne savi privatūs reikalėliai, bet Respublikos laisvės ir nepriklausomybės atstatymo byla.
Karys . . .
Pats šio žodžio garsas grąžina mane į Vilniaus kraštą 1919 —1939 metais. Pasirodė jisai — karys — trumpam. Vasarą atėjo, spalį atsitraukė, ir liko liūdna be galo, vieniša, o to skausmo kaip marios. Bet kovose kritusių ar nuo žaizdų mirusių kapai (ten Rasų kapinėse, Švenčionyse, Trakuose, Augustavo juodžemy, Rūdninkų girių tankmėj ar padysniuos prie Kazėnų) buvo vaivorykštė, buvo žaizdras, buvo plazdanti kovos už laisvę vėliava. Nepriklausomojoj buvo vyrai iš reguliarios kariuomenės, pasienio policija ir šauliai. Okupuotojoj jie visi buvo šaukiami kariais arba dar trumpiau — saviškiais.
Karys...
Kaip dabar regiu:
— nuo Pilies gatvės išniro patruliai. Vėjas purtė transparentu “Vilniaus gyventojai sveikina Lietuvos Kariuomenę!” Sugrįžo istorija, sugrįžo mūsų karių nešama. Lyg toj dainoj, prieš rūsčią naktį saulė švysterėjo.
Karys ...
Nebetoli ta valanda, kai lyg iš žemės, lyg iš nakties pasigirs trimitas. Vis arčiau-arčiau. Trimitas ir žingsniai. Jau žengia, joja, girdėti vikšrų giesmė. Viešpatie, tai jie — Partizanai, Tėvynės Rūpintojėliai komunizmo bade, mare ir vergijoj. Va, žemė linksta, žemė dunda, žemė pražysta po žengiančiųjų vyrų kojom. Atėjo nuo Aušros Vartų, Katedros aikštėje tylos minutė, ir skirstosi pro Panerius, pro Antakalnį, pro Šnipiškes, po visą Lietuvą. Eina gretos Partizanų, į jas, kaip Nemunas Baltijon, įsilieja vyrai kūnu ir dvasia gyvi išlikę visame pasaulyje. Padangė pilna balandžių, o iš padangės, lyg ievų žiedai, byra vis labiau akinanti šviesa. Tai saulė, iš debesų nukopus, klaupiasi prieš Lietuvos kančioj ir kovoj išbandytą ir jokia kolaboracija nesuteptą Vėliavą .. .
Ar gi neverta dirbti ir aukotis tai valandai paskubinti, ar tai ne visu šventoji mūs pareiga ir privilegija ?
