Partizanai: Istorija ir dabartis
 Adolfas Ramanauskas
Vanagas
1918 03 06 - 1957 11 29
|
 Antanas Kraujelis
Siaubūnas
1928 10 28 - 1965 03 17
|
 Jonas Žemaitis
Vytautas
1909 03 15 - 1954 11 26
|
 Juozas Lukša
Daumantas
1921 08 10 - 1951 09 04
|
 Juozas Vitkus
Kazimieraitis
1901 12 10 - 1946 07 12
|
 Jonas Misiūnas
Žalias Velnias
1911 - 1947 03 11
|
 Justinas Lelešius
Grafas
1917 11 23 - 1947 09 24
|
 Lionginas Baliukevičius
Dzūkas
1925 01 01 - 1950 06 24
|
KARYS
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ ŽURNALAS
TURINYS
LIETUVOS VYRAI, TĖVYNĖJE IR PASAULYJE!
ISTORINĖ LIETUVA IR JOS KARIAI
Kariuomenės kūrimasis ir ir Nepriklausomybės kovos
Lietuvos kariuomenes išformavimo dešimtmečio proga
GEN. MacARTHUR - JAV PROKONSULIS PACIFIKE
LIETUVOS MIŠKŲ BROLIAI - MŪSŲ PARTIZANAI
LIETUVIO KARIO LAIŠKAS IŠ JAPONIJOS
PULKININKĄ DR. J. ÜSĄ AMŽINYBĖN PALYDĖJUS
KODĖL RUSIJA NEDRĮSTA PRADĖTI KARO?
Buv. karių organizacijos Amerikoje
Šią didžiai neramią pasaulinės taikos valandą senasis sielos bičiulis KARYS šiandien vėl tvirtai spaudžia Jūsų šiurkščią, randuotą kareivišką ranką ir savo mintimis drauge su Jumis bučiuoja šventąją Lietuvos žemę.
KARYS, vytautinės Lietuvos ginklo garbės ir nepriklausomos Lietuvos laisvės pranašu plunksnos įkvėptas, lydėjo Jus Nepriklausomybės kovų apkasuose, lydėjo pajūriais, pamariais ties Klaipėda, petys petin žygiavo su Jumis šauniose Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės gretose, mūsų žemės arimais ir vieškeliais plačiais.
O kada kilo baisingoji pasaulinė audra, KARYS, laikinai priblokštas — nekapituliavo ir Jūs vienų nepaliko. Jis vėl su Jumis, jau svetimųjų gainiojamais ir niekinamais, gyveno tėvynės ir svečiųjų žemių miškuose, bunkeriuose, griuvėsiais virtusiuose senosios Europos didmiesčiuose, vergų darbo stovyklose bei fabrikuose.
Visos šios kruvinosios epopėjos metais ir dienomis, jis kaip ir Jūs, tolumoje teregėjo išganingąjį Lietuvos Laisvės laimės žiburį, jo tesiekė, jam tetarnavo.
Šiandieną vėl jis šaukia Jus:
Vyrai, Lietuvos miškų ir pelkių broliai - partizanai! Kareiviai galingosios Jungtinių Amerikos Valstybių armijos eilėse Europoje, čia ir Tolimuosiuose Rytuos! Kovotojai Korėjos kalnuose ir Indokinijos džiunglių pragare! Beginkliai neuniformuoti kariai, šauliai, laisvės kovotojai visuose penkiuose pasaulio kontinentuose, kurie šiandien dirbate palinkę prie mašinų, staklių, ar purenate svetimų žemių dirvas bei landžiojate kasyklų požemiuose!
Kariai pirmūnai Rusijoje
Jau nekalbant apie istorinės Lietuvos ginkluotųjų jėgų kūrimąsi ir jų žygius amžių eigoje, dabar kai kam iš mūsų jaunųjų gali susidaryti įspūdžio, kad Lapkričio 23-oji (1918) yra Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės užuomazgos diena. Tuo tarpu ta data Vilniuje išleistas pirmasis įsakymas Lietuvos kariuomenei buvo tiktai išdava pastangų ir kraujo aukų lietuvių karių, tarnavusių carinės Rusijos kariuomenėje.
Mat, 1917 m. Rusijoje kilus revoliucijai, įsigalėjusi Kerenskio valdžia buv. caro armijos kariams leido burtis į savus tautinius dalinius. Tada ir lietuviai sukruto telktis į batalionus: Vitebske,Smolenske, Rovnoje ir net Sibire, tikėdamiesi organizuotai grįžti tėvynėn. Tačiau valdžią pagrobę bolševikai apsižiūrėjo, kad su tokiais tautiniais daliniais jiems nepakeliui, pastaruosius likvidavo, išblaškė. Tad lietuviams kariams beliko jau tiktai paskirai, kaip kas išmanė, įvairiais keliais ir būdais grįžti tuo metu dar vokiečių okupuoton Lietuvon. Čia gi vėl jų tykojo okupantai, gaudė ir vežė (ypač karininkus) į belaisvių stovyklas Vokietijon.
Pokario politika ir Lietuva
Milžiniškų aukų pareikalavęs I-sis Pasaulinis karas pasibaigė ir didžiuliu laimėjimu tautų istorijoje. Penkios Europos tautos turėjo progos vienos atsistatyti, kitos įsikurti: atgijo Suomija, Lenkija, atsistatė Lietuva, Latvija, Estija.
Lietuvos istorijoje skaitome, kad prieš Mindaugui įkuriant vieningą valstybę, jai susikurti padėjo ir nuolatinis reikalas kariauti. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių, kuriuos sudarė gyvas reikalas gintis ar ką norg pulti. Tokių mažų, atskirai veikiančių apylinkių iš pradžių buvę labai daug. Todėl gan ilgai nesusijungę lietuviai buvo puolami kaimyninių rusų kunigaikščių. X-me, XI-me, ir net iki pusės XII-to amžiaus rusai puolė tiek Padauguvio aiščius, tiek aukštaičius. Bet jau nuo antrosios XII-jo amžiaus pusės lietuviai pradėjo atsikirsti, pasiekdami tolimas rusų sritis. Lietuviai taip pat nepabūgo XII-jo amžiaus gale Livonijoje įsikūrusios ir vokiečių ateivių valstybės.
Vykstant kovoms ir platesnio masto karo žygiams, smulkių kunigaikščių kiekis mažėjo. Pagaliau Mindaugas liko vienas, valdovas visame krašte. Kada buvo galutinai suvienyta Lietuva, nėra tiksliai žinoma. Tačiau atrodo, kad tai turėjo įvykti prieš 1236 m., nes tais metais įvyko pirmasis suvienytos Lietuvos kariuomenės mūšis su kalavijuočiais.
Mat, mirus vysk. Albertui, kalavijuočių ordinas buvo persilpnas kariauti su stiprėjančia Lietuva. Jis norėjo susijungti su kryžiuočiais, bet pastarieji laukė, kol kalavijuočiai nusilps ir paprašys kryžiuočių globos.
Kilus Rusijoje revoliucijai, lietuviai, kaip ir kitos buvusios rusų pavergtos tautos, puolė organizuoti savo kariuomenę ir stengėsi grįžti į savo kraštą. Lietuviams karininkams jau buvo pavykę suorganizuoti net keletą savųjų batalijonų: Vitebske, Smolenske, Rovnoje, Sibire ir kitur. Tačiau jie buvo revoliucinių jėgų išblaškyti. Lietuviai kariai turėjo grįžti paskirai, drauge su kitais karo pabėgėliais. O Sibiro batalijone 3 kareiviai ir 5 karininkai buvo žiauriai nužudyti. Sibiro speiguose jie buvo pusplikiai nurengti ir sužvėrėjusių gaujų sukapoti kardais ... Jų kraujas tačiau buvo tuo galingu daigu, kuris ėmė bujoti visų gyvų išlikusių ir jau grįžusių širdyse, Lietuvos sostinėje Vilniuje.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tačiau šį didįjį Lietuvos Laisvės Dokumentą reikėjo užantspauduoti krauju ir ugnimi. Paskui iš Lietuvos besitraukiančius vokiškus okupantus iš Rytų slinko revoliucinės jėgos, stengdamosios užgniaužti visas Lietuvos Nepriklausomybės pastangas. Taigi, tų pačių metų lapkričio 23 d. išleidžiamas Il-is istorinis dokumentas — pirmasis įsakymas Lietuvos kariuomenei. Antrasis iš eilės Ministerių Kabinetas, kuriame buvo visų partijų žmonių, o jam pirmininkavo Mykolas Šleževičius, tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus, Lietuvos laisvei ginti. Tačiau priešas artėjo prie pat Vilniaus, ir Lietuvos vyriausybė turėjo persikelti į Kauną. 1919 m. sausio 5-6 d.d. rusai-bolševikai užėmė Vilnių.
Skaityti daugiau: Kariuomenės kūrimasis ir ir Nepriklausomybės kovos
Maironis
Nebeužtvenksi upes bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.
Naujos idėjos—darbas ne vaiko:
Užtvenktos mėto audrų žaibus!
Nesustabdysi bėgančio laiko:
Vaikas tik trukdo amžių darbus.
A. Merkelis
Laisvė yra didžioji žmonijos vertybė, įgalinanti žmogų tobuliausiai kūrybiškai save pareikšti, žmogus be laisvės, kaip augalas be jam gyvybę teikiančios saulės, skursta ir nyksta. Be laisvės neįmanoma kūryba, be laisvės nėra pažangos, be laisvės negali būti ir laimės.
Laisvė žmogui yra įgimta ir jis prie jos veržiasi visa savo buitimi. Tiek visos žmonijos, tiek ir paskirų tautų istorijoje ryškiausia yra kova dėl laisvės. Juo daugiau buvo išsikovota laisvės, juo gražiau suklestėjo kūryba, stipriau reiškėsi pažanga.
Laisvė, būdama didžioji žmonijos vertybė, visuomet yra pavojuje būti kitų pagrobta. Tad, norint laisvę išsaugoti, reikia dėl jos budėti, jai atsidūrus pavojuje, dėl jos kovoti, jai net savo gyvybės nesigailėti.
Laisvė yra tiek brangi, kad dėl jos žmonijos istorijoje daugiausia yra sudėta kraujo aukų. Jokia kita vertybė nėra tiek daug gyvybių pareikalavusi, kaip kova dėl laisvės.
Kpt. Simas Urbonas
ŠIRVINTŲ KAUTYNĖS
Ano meto Lenkijos vyriausybei, vykdant savo imperialistines užgaidas, sulaužius vos tik pasirašytąją Suvalkų sutartį, tariamojo sukilėlio gen. Želigovskio vadovaujama kariuomenė iki 1920 m. lapkričio men. vidurio gan giliai įsibrovė į Lietuvos teritoriją. Lapkričio 17 d. lenkai pradėjo pulti Giedraičių ir Širvintų kryptimis. Pralaužę mūsų frontą, jie veržėsi Anykščių ir Kovarsko kryptimis, o vienas lenkų kavalerijos eskadronas prasiveržė giliai į mūsų kariuomenės užnugarį. Želigovskio tikslas buvo: paimti Ukmergę ir žygiuoti į Kauną...
Nors lenkai puolė didelėmis jėgomis ir netikėtai, tačiau mūsų daliniai, karių budrumo dėka, tvarkingai pasitraukė be žymesnių nuostolių. Gynęs Širvintų barą 7 pėst. pulkas, o Giedraičių barą 2. pėst. pulkas, irgi buvo priversti pasitraukti. Dešiniajam mūsų gynybos sparne — Musninkų bare 4. pėst. pulkas atrėmė lenkų puolimus ir išlaikė savo pozicijas.
7. pėst. pulkas pasitraukė prie Širvintos upelio į Barčiai, Naujasis Viesas, Liūnai, Degučiai, Miežiai — kaimų liniją ir čia lapkričio 18 d. rengėsi gintis (žiūr. Schemą). Mūsų žvalgybos žinios pasitvirtino: lenkai ruošėsi pulti Ukmergės kryptimi. Anot Želigovskio štabo skleidžiamos propagandos, artimiausią dieną lenkai turėję pusryčius valgyti Ukmergėje, o vakarieniauti Kaune....
Balys Auginas
O, mielas broli, pilkas Lietuvos kary—
Kaip netikėtai mudu susitikom gatvėj!—
Kadais žygiavome kartu vienam būry
Su pergalės daina, tvirtu žingsniu jaunatvės.
Ir kraujas gyslose tekėjo neramus—
Pavasario patvinusiu upokšnių sriautas—
Nedrįso priešas liesti tėviškės namus—
Mes ant savu pečiu tėvynės laikėm skliautą.
Ir žengdavom darnioj gretoj—lyg milžinai
Senų senovės sengalvėlių padavimuos.
Jei vėl piliakalniuos gūžėtų slibinai—
Devynias galvas tuoj kapotume arimuos.
J. Karys
“...savo įnešėm dalį..
Lapkričio 23-ji diena Naujosios Lietuvos istorijoje atsistojo greta pačių įžymiausių mūsų praeities datų. Juk šiandien niekas neturi mažiausio pagrindo užginčyti, kad Vasario 16 Aktas tikriausiai būtų pasilikęs balsu tyruose, jei tame Akte išreikšta tautos pretenzija laisvai gyventi nebūtų buvusi paremta bei apginta organizuotąja pajėga.
Ta organizuotoji pajėga buvo mūsų tautinė kariuomenė, oficialiai įsteigta 1918 m. lapkričio 23 dieną. O tos kariuomenės užuomazgą ir gerą pradžią sudarė Savanoriai - Kūrėjai, daug anksčiau pradėję laisvu savo noru rinktis prie ginklo. Tuo būdu jie įgalino silpnutę krašto Vyriausybę: a) sukurti administracinę organizaciją visame krašte; b) imtis reikalingų priemonių grupuoti, didinti ir stiprinti tautines ginkluotąsias pajėgas; c) vykdyti reikalingą prievartą visų tautos rezervų mobilizavimui.
Taigi, Savanorių-Kūrėjų suvaidintas vaidmuo, atstatant Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, yra be galo didelis. Ir juo giliau amžinybėn grimsta metai, tuo šviesesnė aureolė gaubia tų vyrų atliktus žygdarbius.
STASYS RAŠTIKIS.
Labai malonu, kad mūsų nepailstas “Karys” sugebėjo sudaryti sąlygas viešai pasirodyti skaitančiai lietuvių visuomenei ir šios liūdnos sukakties proga. Nepriklausomoje Tėvynėje per dvidešimt dvejus metus “Karys” buvo vienas populiariausių ir mėgiamiausių lietuvių laikraščių, kurį su malonumu skaitydavo ne tik mūsų kariai ir jų talkininkai šauliai, bet ir visi kiti lietuviai, ypač mūsų jaunimas ir moksleiviai.
Pirmosios bolševikų okupacijos metu Lietuvos okupantai mėgino ir “Karį”, kaip ir kitas lietuvių gražiai sutvarkytas sritis, panaudoti sau ir savo propagandai, tačiau iš to nieko neišėjo: “Karys”greitai turėjo išeiti iš rikiuotės. Antrosios, vokiečių, okupacijos metu “Karys” vėl buvo pasirodęs. Naujieji Lietuvos okupantai taip pat, kaip ir pirmieji, bandė įkinkyti “Karį” į savo propagandos aparatą. Labai vykusiai laviruodamas ir sunkiai kovodamas su žiauriomis okupacijos sąlygomis, “Karys” vis dėlto išsilaikė keletą metų, stiprindamas prievarta paimtų į vokiečių tarnybą lietuvių karių dvasią ir lietuvių jaunuolių ištvermę ir patriotizmą. Net sunkiuoju tremties metu Vokietijoje “Karys” nenuleido rankų ir, kol sąlygos leido, guodė lietuvius tremtinius ir šaukte šaukė mus nenustoti vilties, kovoti ir tikėti į Lietuvos prisikėlimą.
Skaityti daugiau: Lietuvos kariuomenes išformavimo dešimtmečio proga
Plk. K. Grinius
Maskvinio imperializmo išsiplėtimas
Po pasaulį išblaškyti lietuviai praėjusią vasarą minėjo tragingų birželio dienų dešimtąją sukaktį, kai, neatsižvelgdami į jokios žmogaus - tautos teises bei iškilmingai duotus pasižadėjimus, maskviniai satrapai brutaliai pamynė Nepriklausomą Lietuvą ir po šiai dienai prispaudę ją laiko, šio grobuoniško akto nepateisins jokia kazuistika, jokie tariami “strateginio saugumo” išvedžiojimai, kad ir kiek rusų “patriotai” iš kailio nertųsi tai įrodyti.
Drauge su Latvija, Estija ir Rytine Lenkija, Lietuva buvo pirmąja maskoliško imperializmo auka. šiandien, į vienuoliktus smurto metus įžengus, Maskva jau laiko pagrobusi bent 12 senos civilizacijos centrų ir, kompensuodami savo už tik išlaisvinta Korėjos sostinę (tryliktoji!), grobia jau Lhassa — giliai patriarchalaus Tibeto centrą. Visi ženklai rodo, kad Maskvos imperializmas čia nesustos ir, Rusijos carų tradicijos įkvėptas, eis iki pat liepto galo, kol, pagaliau, praregėjusio pasaulio likučiai neužstos jam kelio, o kaltininkus nepatrauks teismo atsakomybėn. Tikėsime, kad dar nebus vėlu ir kad skaitmuo “13” ir vėl patvirtins savo prietaringą prigimtį.
Sveikinu karių sumanymą išleisti “Kario” leidinį tremtyje. Tai gražus pavyzdys ir įrodymas, kad mums visiems brangus Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Kol buvome laisvi, visa Lietuva dalyvavo savo gynėjų šventėje, o šiandien, išblaškyti ir atskirti nuo savųjų, nors mintyse ir maldoje už žuvusius bei kovojančius susijungsime.
Lietuvos kariuomene buvo negausi ir negalėjo būti taip ginkluota, kaip didžiųjų valstybių armijos, bet už tai jos dvasia buvo sveika — dalis bendro Lietuvos kūno. Kiekvienas Lietuvos jaunuolis, jei tik jo sveikata leido, noriai ėjo kariuomenėn, atlikti garbingą pareigą ir grįždavo subrendusiu sąmoningu piliečiu. Grįžęs jis visuomet didžiavosi karine tarnyba ir palaikydavo ryšius su savo karišku daliniu.
Lietuvos karininkija nebuvo kokia tai atskira išdidi kasta, bet tai buvo tų pačių ūkininkų sūnūs, vyresni broliai ir mokytojai, pašaukti karinę prievolę atlikti.
*
Spalio 17 d. NYT tilpo žinutė, kad D. Britanijos konservatorių parlamento atstovas David Eccles, kalbėdamas Amerikiečių Prekybos Rūmuose Londone, pareiškęs, jog tinkamiausias atsakymas į Sovietų iššaukiamąja jėgą yra “amerikiečių imperijos kūrimas prieš rusiškąją.”
Mr. Eccles, lygindamas amerikiečių ir romėnų valdymosi sistemas, nurodęs, kad JAV jau sukūrusi “imperinę mašiną” ir kad kai kurie amerikiečiai, įskaitant ir gen. MacArthurą, ir lyg būtų “Romos prokonsulių atgimimas.”
Tai tėra trumputė užuomina, ir šiame straipsnyje šios politinės problemos neliesiu. Tepasitenkinsime keliais gen. MacArthuro biografiniais, šeimos ir būdo bruožais, kurie nors paviršutiniškai supažindintų mūsų skaitytojus su žmogumi, kuris pasaulio spaudoje yra iškilęs į aukštybes.
Mūsų partizanų N. dalinys.
Partizanų pobūvis gimtųjų miškų prieglobstyje
Nužudyto partizano išniekintas lavonas miestelio prekyvietėje...
Prieš metus JAV senatas priėmė įstatymą, leidžiantį 2,500 svetimšalių stoti į JAV kariuomenę. Massachusetts senatoriaus Henry Cabot Lodge, Jr. pasiūlytame projekte buvo numatyta 25.000 svetimšalių, tačiau kongresas tą skaičių sumažino iki 2.500.
Senatorius Lodge š. m. rugsėjo 14 d. dar kartą pasiūlė tą skaičių pakelti iki 25.000 ir, be to, jis pareiškė, kad būtų reikalinga sudaryti “Savanorių Laisvės Kor-pą” iš 250.000 svetimšalių, kurie sutiktu savo noru atlikti 2 metų tarnybą užjūriuose.
JAV armijos pulkininkas inspektuoja lietuvių dalinį
Totalinė mobilizacija
Senatorius Styles Bridges iš New Hampshire š. m. liepos 18 d. pasakė Senate drąsią ir istoriškai reikšmingą kalbą, pavadintą “A Program for America” (žiūr. “Life”, August 14, 1950). Svarbiausieji tos programos punktai reikalauja: skubiu keliu vykdyti JAV karinį pasirengimą; skubiai mobilizuoti industriją karinei gamybai; organizuoti civilinę krašto gyventojų apsaugą, ypač nuo atominės bombos; turėti parengtą įstatymą, kuris numatytų mobilizuoti visą 100% krašto žmonių ir išteklių per kelias valandas, jei būtų reikalas; išleisti įstatymą, nukreiptą prieš krašto išdavikus - komunistus; pagerinti ir išplėsti intelligence veikimą; visur mobilizuoti anti-komunistus; panaudoti kovai prieš komunizmą Kinijos Respublikos armiją ir Europos gyventojus be tėvynės; JAV turi sustabdyti visą prekybą su Sovietų Sąjunga ir jos satelitais ir su JAV sąjungininkais tomis prekėmis, kurios turi tiesioginę ar netiesioginę karinę reikšmę; įspėti JAV sąjungininkus, kad JAV neteiks pagalbos tiems kraštams, kurie ir toliau toleruos pas save penktąją koloną.
Jau nemažai tos programos punktų yra įvykdyta, o kiti vykdomi.
Petys į petį su JAV ir P. Korėjos vyrais. — “Lėkte lėkčiau į frontą”.... “Šiaip—viskas tvarkoj...”
Žūtbūtinėje pasaulio kovoje prieš komunizmą, po žydriąja Jungtiniu Tautų ir žvaigždėtąja JAV vėliavomis, šiandien dalyvaujanemaža ir lietuvių vyrų. Tai senieji šios šalies ateiviai, o taip pat ir naujai JAV armijon stoją bei pašauktieji lietuviai tremtiniai.
Baisusis epochinis visų dar laisvųjų pasaulio tautų hamletinis
Lietuvis serž. V. Z. Korėjos fronto užnugaryje — Japonijoj, su amerikiečių ir pietų korėjiečių ginklo draugais (stovi be šalmo).
šūkis — būti ar nebūti — šiandien neįkainuojama ginklo ir kraujo draugyste suriša tūkstančius ir milijonus įvairių rasių, religijų bei tautybių karo vyrų.
Juozas Mikštas
Jie ir vėl pas mane susirinko.
Rūsčios šypsenos plieno veidų
Ryžto spandulius žeria aplinkui—
Ko gi man taip nyku, kograudu ?...
Juk jų žvilgsniai, jų žodžiai nuoširdūs
Švelniai prašo pabūti su jais.
Praeities kovu aidą išgirdus,
Eiti mindžiotais karo keliais.
Vladas Būtėnas
Mes esame kariai mažos tėvynės,
Iš žemės veržias į širdis jėga.
Akiratyje žalios žalios plynios
Į horizontus nubėgą.
Mes esame kariai mažos tėvynės,
O šitos žalios plynios mūs!
Virš jų saulutė rūpestingai rymo
Ir žvelgia protėvių akims į mus.
Ar jūs parodysite valandoj juodojoj
Plieninę galią jau užgesusių kartų?
Vaikai arimų, saule nužertų!
Vaikai arimų saule nužertų!
Mes esame kariai mažos tėvynės,
Širdys’ žilųjų protėvių ugnis.
Priglauskit atilsiui o, žalios plynios! ...
… Ir partizanų kyla jau vilnis ...
Lapkričio 23-sios minėjimas pas mūsų kuopų vyrus Vokietijoje: kalba J. E. vysk. V. Brizgys. Šalia—minėjimo prezidiumas ir garbės sargyba prie kuopos vėliavos.
Fizinėms II-jo Pasaulinio karo ugnims užgesus, į vakarinės Vokietijos zonas likimo atblokšti Lietuvos vyrai, visokių “skryningų" persekiojami, retkarčiais ir apžlibusiu saviškių pakaltinami, vis dėlto buvo įvertinti okupacinės JAV armijos vadovybės ir neilgai trukus pradėjo telktis po baltažvaigžde Amerikos vėliava. Dar ir šiandien Vokietijos kareivinių aikštėse žygiuoja keliolika mūsų veteranų kuopų, kaip tautiniai pagalbiniai JAV armijoje daliniai.
- -
Šių dalinių organizavimas amerikiečių zonoje prasidėjo 1946 m. vėlų rudenį, o 1948 m. vasarą panašūs daliniai buvo pradėti organizuoti ir britų zonoje.
Žymus visuomenininkas ir patriotinės spaudos darbininkas — pirmoji bolševikinio teroro auka 1940 m.
Šiuo metu jau, gal būt, nedaug kam kultūringam pasaulyje tėra nežinoma, kad kiekvienas doras, šviesus, patriotinio nusistatymo žmogus, o dargi gabus kultūrininkas ar buvęs karininkas, yra gaivališkai nekenčiamas kiekvienoje komunistinėje santvarkoje. Toks yra laikomas “liaudies priešu”, todėl ir užplanuojamas sunaikinti ar bent deportuoti iš gimtojo krašto į Sibiro platybes lėtai mirčiai. Tokiu skaudžiu pavyzdžiu mums yra ir Lietuvos kariuomenės ats. majoras Juozas Tomkus, kuris buvo pati pirmoji raudonojo teroro auka 1940 m., raudonajai armijai ir komunistinei santvarkai užplūdus, palyginti, gražiai klestėjusi Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.
Štai suglaustas šio Lietuvai nepamirštamo vyro karinės tarnybos kelias.
Gimęs Raseinių mieste 1896 m. kovo 25 d., Juozas Tomkus savo karinę tarnybą pradėjo dar Rusijos caro kariuomenėje. Pirmojo Pasaulinio Karo metu, 1915 m. gegužės 21 d., jis baigė Vilniaus Karo Mokyklą, kuri dėl fronto padėties buvo evakuota į Poltavą. Pirmajam karininko laipsnyje buvo išsiųstas į 107 pest. atsargos pulką, o po pusmečio sėkmingos tarnybos pulke, buvo išsiųstas į Peterhofą, aukštojon sunk. kulkosvaidžių mokyklon. Ją baigęs, buvo pakeltas į poručiko laipsnį ir išvyko į Rumunijos frontą, kuriame dalyvavo apie vienerius metus. Čia 1917 m. Juozą užklupo rusų revoliucija. Subyrėjus frontui, jis atsirado Vitebske, kur pradėjo kurtis pirmieji lietuvių karių batalionai. Vėliau J. Tomkus Orienburge stojo į Dutovo kariuomenę, kuri aktyviai kovojo prieš bolševikus, Čia jam išbuvus apie pusmetį, rusų revoliucinės jėgos išblaškė Dutovo kariuomenės dalis, o J. Tomkus patraukė į Sibirą, į Novo Nikolajevską, kur buvo kiek lietuvių karių. Kurį laiką ten išbuvo drauge su čekais ir lenkais, o vėliau pradėjo kurtis atskiras Sibiro lietuvių batalionas. 1919 m. lapkr.-grd. mėn. batalionas sužvėrėjusių bolševikų buvo žiauriai likviduotas, J. Tomkus čia pakliuvo bolševikų nelaisvėn, Krasnojarsko kalėjiman. Kiek vėliau jis buvo išvežtas į baisųjį Irkutsko kalėjimą. Viso kalėjime išbuvo 9 mėn. Pagaliau vieno raudonojo tardytojo latvio dėka iš kalėjimo buvo paleistas ir sugrįžo į Krasnojarską. Čia, likvidavęs savo dokumentus, pateko į darbus kažkurioje piliečių maitinimo ir aprūpinimo įstaigoje. Negalėdamas iš čia pasprukti, rizikavo parašyti laišką Maskvon, lietuvių atstovybei, prašydamas pagalbos. Jo laiškas atstovybę pasiekė. J. T. netrukus gavo atsakymą, kad pagalba bus suteikta. Ir iš tikrųjų. Neilgai trukus, vieno lietuvio, aukšto valdininko sovietinėje įstaigoje Maskvoje, J. Tomkus buvo išreikalautas, kaip būtinai reikalingas darbininkas centre — Maskvoje... čia atvykęs, J. Tomkus dar kartą sunaikino visus savo ankstesnius dokumentus ir laimingai atsirado Lietuvos atstovybėje, kur buvo paskirtas antruoju sekretoriumi prie akredituoto ministerio Baltrušaičio. Tose pareigose išbuvo beveik pusmetį. Po to, kaip diplomatinis kurjeris, atvyko Lietuvon, tuo būdu galutinai apleisdamas tautų kalėjimą — sovietinę Rusiją.
Balys Auginas
Mano MOTINAI — VĖLINIŲ NAKTĮ
Tai lapkričio lietus lapus krapylu šlakstė—
Kaip kunigas parkritusius kovoj karius.
Ruduo grubiam glėby apglėbęs nešė naktį
Ir mindė jauną žiedą ir kerus — —
Kapuos akla senutė degė vaško žvakę,
Ir drebančia ranka ieškojo mylimo sūnaus —
Prieš veidą jos sūnaus suspindo melsvos akys —
Lyg būtų jį pažadinus iš poilsio ramaus —
Ir žengdamas ruduo iš nuostabos sustojo,
Išsprūdo jam iš rankų verkianti naktis—:
Tviskėjo saulė ties senutės kojom—
Sūnus šypsojos, lyg mėnulio pilnatis—
Ir rudabarzdis milžinas ruduo pravirko—
Nematė niekad meilės taip stiprios.
Akla senutė, praregėjusi prieš mirtį,
Užmigo sau kietai ant žemės šios purios —
Užgesus žvakė nebeskleidžia spindulių —
Ruduo ant kapo deda jai pavasario gėlių — — —
Skaudi žinia prieš dvejetą mėnesių netikėtai sukrėtė Amerikos žemyne prisiglaudusius lietuvius tremtinius, o ypač Nepriklausomybės kovų savanorius, medicinos mokslų darbuotojus, visuomenininkus idealistus ir buvusius karius. Vėl vienas tauriųjų “persodintųjų medžių”, Lietuvos kariuomenės pulkininkas daktaras Juozas Ūsas, taip netikėtai iškeliavo neatšaukiamon amžinybėn. Mirė jis š. m. rugsėjo 23 d. Owensboro, Ky., taigi lygiai prieš dvejetą mėnesių, nesulaukęs šios mūsų tradicinės Lapkričio 23-sios, tos visų mūsų savanorių, karių, partizanų ir narsiųjų Vyčio Kryžiaus nešiotojų prisiminimo bei pagerbimo dienos.
Laiko ir išsamesnės medžiagos stoka neleidžia nuodugniau apžvelgti šio šviesaus vyresniosios kartos lietuvio, kario-savanorio ir medicinos daktaro gyvenimą ir darbą1 Lietuvai ir jos žmonių šviesesnei ateičiai. Tiktai velionies amžininkų bei bendraminčių paskutinio atsisveikinimo žodžiai, tilpę Amerikos lietuvių spaudoje, mums bent kiek nušviečia šio vyro gyvenimo kelią, jo didžiuosius rūpesčius, idealus.
KOMUNISTINĖS IMPERIJOS “PAMINKLAI”
Masiniai nužudytųjų lietuvių lavonų eilės ir atskirai nukankintųjų kūnai 1941 m. Lietuvoje — nesugriaunami komunistinės sistemos “paminklai” visiems amžiams...
Vos vienerius metus (1940-1941) siautėjusį Lietuvoje raudonoji, kalėjimais, deportacijomis, koncentracijos stovyklomis ir visokeriopu teroru paremta, komunistinio imperializmo sistema ne didelei mūsų tautai paliko baisingus sužvėrėjusio žmogaus nusikaltimų “paminklus” visiems laikams. Masines visokio amžiaus bei lyties žmonių skerdynės: Praveniškėse, Telšiuose-Rainių miške, Panevėžyje ir kiek mažesnio masto žmonių žudymas kitose Lietuvos vietose, pirmomis sovietų - vokiečių karo (1941) dienomis, jau nekalbant apie 10.000-12.000 lenkų karininkų tragediją Katyno miške, pačioje Sovietų Prūsijos teritorijoje — ryškiai įrodo neturintį sau pavyzdžio nežmoniškumą ir visišką sulaukinėjusio žmogaus dvasios bankrotą, po savęs paliekant tokius bolševikinių “žygdarbių” paminklus.
Pasibaigus II-jam Pasauliniam Karui, Lietuva, drauge su eile kitų Europos tautų, vėl pateko sovietinės tironijos vergijon. Laisvame pasaulyje išsisklaidę lietuviai visokiais būdais skelbė apie visas tas žiaurybes ir komunistinio režimo nusikaltimus. Tačiau tada daugeliui kitataučių visa tai galėjo atrodyti stačiai neįtikėtina, daugiau ar mažiau iš piršto laužiama priešsovietinė propaganda. Juo labiau, kad tuo metu buvo keliami aikštėn hitlerinės Vokietijos vyriausybės įvykdytieji žmonių ir tautų naikinimo nusikaltimai, o komunistinės Rusijos imperijos nė kiek nemažesni nusikaltėliai, drauge su vakarų demokratijomis dar tebesėdėjo už kaltintojų stalo....
