Partizanai: Istorija ir dabartis

Kuprinės pabiros

Tai kas?!..

(Raudonojo progresyvio apdūm.)

Tai kas, kad aš lietuviu gimęs, 

Purvino “krajaus” nemyliu.

Galiu gyvent be tos tėvynės, 

Eidamas progreso keliu!

Tai kas: tėvai laukus mylėjo, 

Bėgo bažnyčion prie maldos.

O man — nauji dievai padėjo— 

Meldžiuos prie Lenino barzdos.

Josifo ūsai ir pypkutė—

Tai bent paveikslas iš visų — 

Tik jo šalyj begali būti 

Taip laisva, linksma ir šviesu!

Tai kas, kad mušės savanoriai, 

Apgynę šalį trim dienom.

Atėjo armija “padori”

Su tankų žvaigždėm raudonom.

Tai kas, kad išvežė ir veža 

Tūkstančių šimtais lietuvius, 

Komuna vargšams laisvę neša 

(Pasigalandus liežuvius.)

O kas, kad brolis Sibire mirė — 

Reikėjo eit i kolchozus.

(Ūkį sesers kacapui skiria, 

“Draugai” sulygina visus).

Kas, kad mūs vyrai Korėjoj žūsta, 

Aš čia tupiu, lyg po lapu,

Ir po senovei valdžią plūstu, 

Juokiuos šėtonišku juoku.

Dagiliukas

Naktis pasitaikė biauri. Pradžioje Murma ilgai negalėjo užmigti: ne tai kas kandžiojo, ne tai niežėjo; Murmai net šovė į galvą keista idėja—progai pasitaikius, nueiti į pirtį, ar šiaip padoriau nusiprausti ir pakeisti baltinius. Tačiau jis pasistengė tuoj ta mintimi nusikratyti, nes paruošimas šilto vandens buvo surištas su tam tikromis fizinėmis pastangomis. Reikėjo pasirūpinti malkų, ir pašildyti katilą, o Murma savo fizines jėgas eikvojo ekonomiškai, atmindamas, kad jos bus reikalingos brangiajai Tėvynei, kur ten sugrįžęs, jis svajojo pasidaryti valsčiaus viršaičiu, o drauge pašvęsti savo jėgas tautinei pramonei kurti. Mat šarmalako gamyboje buvo jau gerokai įgudęs ir net stovyklos teismo baustas, nors ir visai neteisingai, nes slaptas bravorėlis priklausė jo prieteliui Rėkalai, o Murma, pagautas prie darbo, ėjo tik pradedančio gizelio pareigas.

Pagaliau, vėlai užmigęs, Murma sapnavo baisų sapną. Sapnavo naują tikrinimą. Kaž kokie velniai su auksiniais antpečiais ir smailiaviršėmis kepurėmis kankino Murmą už liaudies išdavimą ir bendradarbiavimą su naciais. Ir, nors Murma prisiekė, kad tik kartą turėjo biznį su naciu, iš kurio už literį naminės pirko kažkokį leidimą sienai pereiti, velniai jį smarkiai koliojo, kūlė, pagaliau surišo, įkišo į patranką ir iššovė. Belėkdamas oru, Murma pradėjo rėkti, tampytis, suplėšė raiščius ir iš neapsakomo aukštumo krito žemyn. Pašigirdo baisus trenksmas, ir Murma pabudo krūvoje duknų ir antklodžių, po savo nuosava lūžusia lova.

Keikdamasis Murma išlindo iš krūvos patalų, užsimovė kelnes ir priėjo prie lango. Rytas buvo miglotas, nuobodus. Truputį lynojo. Žiovaudamas ir besikasinėdamas, Murma apžvelgė stovyklos kiemą ir staiga susidomėjo. Iš gretimojo bloko rūsių, kur po stipriais užraktais buvo laikomos tinkamos maistui gėrybės, išbėgo Murmos kaimynas Pakulis, paskui jį Rėkala, dar vienas ir dar keli, visi baltai miltuoti, kaip malūnininkai.

—    Miltus vagia, ar koks velnias, — pagalvojo Murma, —dargi dienos metu, — ir pastūmėjęs langą, paklausė kaip tik pro šalį einantį Rėkalą:

—    Kas ten, ar ne miltus dalina?

—    Dalina, dalina, skubėk! — atsake paklaustasis.

—    Ar visiems? Kaip aš nieko negirdėjau?

—    Žiopsai, liurbi — pasakė Rėkala, — ogi vakar pats Garsys per balsiakalbį skelbė: iš ryto vyrams, popiet moterims.

—    Žiūrėk... Ar pagal korteles?

—    Pagal korteles. Imk didesnį maišą, ir skubėk, gali pritrūkti.

Rėkala nuėjo. Murma iš susijaudinimo net nepastebėjo, kad Rėkala, kaip ir kiti, ėjo tuščiomis rankomis ... Stvėręs švarką ir įšokęs į šliures, Murma griebė didoką krepšį, pakeliui užmynęs šuniui koją ir lydimas gailaus cypimo, išmovė pro duris. Bėgte nubėgęs prie bloko, kur jau stovėjo ilgoka eilė vyrų, Murma pasirūpino suskaityti stovinčius; priskaitęs virš šimto, pradėjo nerimauti.

—    Kažin ar visiems pakaks? — kreipėsi į kaimyną. Tas keistai pažiūrėjo į Murmą ir trumpai atšovė:

—    Pakaks.

—    Keista, iš kur staiga toks UNRRA-os duosnumas, — tarė Murma, — nei iš šio, nei iš to miltus dalinti. Bene vėl kokia belgų ar prancūzų šventė?

—    Diditi,—vėl lakoniškai burbtelėjo kaimynas. Tokios tautos Murma nežinojo, bet klausinėti buvo nepatogu, kad nepalaikytų mulkiu.

Eilė mažėjo. Į rūsį įleisdavo pro vienas ir išleisdavo pro kitas duris. Galop priėjo ir Murmos eilė.

Atsidarius durims, Murma įėjo į rūsį, kur nuo miltų dulkių veik nieko nebuvo matyti.

—    Maisto kortelę! — išgirdo Murma ir, tiesdamas kortelę ir krepšį, staiga pasijuto tvirtai pagriebtas už abiejų rankų. Kažkokios baltos baidyklės įkišo jam į rankoves metrinio ilgio švirkštus ir bematant pripūtė pilnus marškinius miltuoto oro. Pripūtė ir už apykaklės, atpėšė paskutinę kelnių sagą, pripūtė pilnas kelnes, o kai Murma pasilenkė gelbėti krintančias žemyn, tai dar gavo miltų į seniai šukuotus plaukus, o pakeliui ir į burną. Kažin kas įbruko Murmai į rankas maisto kortelę ir išstūmė pro duris. Vos beatgaudamas kvapą, Murma pratrynė apdulkėjusias akis ir ėmė paskučiausiais žodžiais keikti. Keli žmonės, girdėję, kaip Murma teiravosi apie miltus, stovėjo greta ir nesulaikomai kvatojo.

—    Kaip atrodo miltai, ponas Murma, ar tinka pyragams kepti? — paklausė vienas.

Murma pasijuto nekaip. Juk jei barsto amerikoniškus nepigius miltus, tai tur būt ne be reikalo, bet kuriems galams tai daroma — nežinia, o klausti nepatogu. Pagaliau, nuduodamas gudrų, tarė :    žinoma amerikiečiai turi daug naujų išmilsų. Bet ar tie Diditi taip jau labai naudingi?

—    Dar ir kaip naudingi, —atsakė jam — dar aną savaitę Bibisi skelbė, kad Diditi tai yra nepaprastai svarbus Amerikos mokslininkų išradimas. Pasipudravus šiais milteliais, bematant žūsta visi parazitai, nuo kurių mūsų Dipi gyvenime ne taip jau lengva apsisaugoti. Dar daugiau: apsaugoja žmogų nuo apsikrėtimo vabzdžiais bent mėnesiui pirmyn.

—    Taip, taip — pridūrė kitas, —sako, pagal karinės valdžios įsakymą, visi Amerikos kariai, o taip pat ir civiliai, gyvenantieji nehigieniškose kareivinių sąlygose", privalo bent kartą į mėnesį pasiduoti dezinfekcijai, atliekamai Diditi pagalba, žmogaus sveikatai Diditi nekenkia, o parazitus naikina.

Suprasti Murma nedaug tesuprato. Ir iš kur jis galėjo žinoti, kad paslaptingoje “Okejų” kalboje, Bibisi (BBC) yra vardas Londono radio siųstuvo, o Diditi (D-DT) yra trys raidės dezinfekcijos milteliams pavadinti. Bet čia Murma prisiminė, kad naktį jį kaž kas kandžiojo ir jo nuotaika staiga pragiedrėjo: po dezinfekcijos nebuvo jau reikalo rūpintis pirtimi ir švariais skalbiniais.

Drauge su Murma, pragiedrėjo ir pilka spalio mėnesio diena, nes saulės spindulys pradūrė debesų uždangą ir švelniai apšvietė stovyklą.    J. Strėva

Nuoširdžiai sveikinu Amerikoje atgijusį pasaulio lietuvių karių laikraštį KARĮ!

Mums yra labai malonu, kad šioje laisvės ir demokratijos šalyje lietuviai tremtiniai turi tokias darbo sąlygas, kurios jiems leidžia garbingai prisiminti Tėvynę Lietuvą ir drąsiai kelti balsą prieš tautų pavergėjus. Geriausios sėkmės mūsų KARIUI!

ALEKSANDRAS VASILIAUSKAS

DARŽŲ RANGOVAS

Maple Street, 102,    Great Neck, L. I., N. Y.