Žuvusiems ginklo draugams

Juozas Mikštas

Jie ir vėl pas mane susirinko.
Rūsčios šypsenos plieno veidų 
Ryžto spandulius žeria aplinkui— 
Ko gi man taip nyku, kograudu ?...

Juk jų žvilgsniai, jų žodžiai nuoširdūs
Švelniai prašo pabūti su jais.
Praeities kovu aidą išgirdus,
Eiti mindžiotais karo keliais.


Kur mirties kulkos juos pasitiko, 
Kur supilta kapųdaug naujų
Kur jų vieniši bunkeriai liko, 
Kur laukai nušlakstyti krauju.
 

Ir žengiu aš su jais, ir klajoju.
O jie rodo man savo kapus, 
Šalta žemė jų kūnus užklojo,
Bet jų kraujas pabus, dar pabus!


Jis tik miega budriai ir sapnuoja
Krašto laisvės trimitu aidus,
Ir karžygiu pulkus pražygiuojant
Pro Aušros stebuklingus Vartus.

Laisvės varpo jam tolimi dūžiai
Neša gandą laimėtos kovos:— 
Nebegrįš baisios audros praūžę 
Šventon žemėn laisvos Lietuvos.

Australija.