Negęstanti žvakelė
Balys Auginas
Mano MOTINAI — VĖLINIŲ NAKTĮ
Tai lapkričio lietus lapus krapylu šlakstė—
Kaip kunigas parkritusius kovoj karius.
Ruduo grubiam glėby apglėbęs nešė naktį
Ir mindė jauną žiedą ir kerus — —
Kapuos akla senutė degė vaško žvakę,
Ir drebančia ranka ieškojo mylimo sūnaus —
Prieš veidą jos sūnaus suspindo melsvos akys —
Lyg būtų jį pažadinus iš poilsio ramaus —
Ir žengdamas ruduo iš nuostabos sustojo,
Išsprūdo jam iš rankų verkianti naktis—:
Tviskėjo saulė ties senutės kojom—
Sūnus šypsojos, lyg mėnulio pilnatis—
Ir rudabarzdis milžinas ruduo pravirko—
Nematė niekad meilės taip stiprios.
Akla senutė, praregėjusi prieš mirtį,
Užmigo sau kietai ant žemės šios purios —
Užgesus žvakė nebeskleidžia spindulių —
Ruduo ant kapo deda jai pavasario gėlių — — —
