LIETUVOS VYRAI, TĖVYNĖJE IR PASAULYJE!
Šią didžiai neramią pasaulinės taikos valandą senasis sielos bičiulis KARYS šiandien vėl tvirtai spaudžia Jūsų šiurkščią, randuotą kareivišką ranką ir savo mintimis drauge su Jumis bučiuoja šventąją Lietuvos žemę.
KARYS, vytautinės Lietuvos ginklo garbės ir nepriklausomos Lietuvos laisvės pranašu plunksnos įkvėptas, lydėjo Jus Nepriklausomybės kovų apkasuose, lydėjo pajūriais, pamariais ties Klaipėda, petys petin žygiavo su Jumis šauniose Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės gretose, mūsų žemės arimais ir vieškeliais plačiais.
O kada kilo baisingoji pasaulinė audra, KARYS, laikinai priblokštas — nekapituliavo ir Jūs vienų nepaliko. Jis vėl su Jumis, jau svetimųjų gainiojamais ir niekinamais, gyveno tėvynės ir svečiųjų žemių miškuose, bunkeriuose, griuvėsiais virtusiuose senosios Europos didmiesčiuose, vergų darbo stovyklose bei fabrikuose.
Visos šios kruvinosios epopėjos metais ir dienomis, jis kaip ir Jūs, tolumoje teregėjo išganingąjį Lietuvos Laisvės laimės žiburį, jo tesiekė, jam tetarnavo.
Šiandieną vėl jis šaukia Jus:
Vyrai, Lietuvos miškų ir pelkių broliai - partizanai! Kareiviai galingosios Jungtinių Amerikos Valstybių armijos eilėse Europoje, čia ir Tolimuosiuose Rytuos! Kovotojai Korėjos kalnuose ir Indokinijos džiunglių pragare! Beginkliai neuniformuoti kariai, šauliai, laisvės kovotojai visuose penkiuose pasaulio kontinentuose, kurie šiandien dirbate palinkę prie mašinų, staklių, ar purenate svetimų žemių dirvas bei landžiojate kasyklų požemiuose!
Pagaliau — vyrai ir moterys, senime ir jaunime — visa kovotojais dėl laisvės virtusi lietuvių tauta! Šią brangią tradicinę mūsų buvusios kariuomenės — Lapkričio 23-ją — dieną giliu susikaupimu nulenkime galvas prieš visų amžių kovose žuvusius mūsų karius; prieš Nepriklausomybės kovų savanorius, karius ir partizanus; prieš 1941 m. sukilime ir karo audroje paguldžiusius galvas karius, šaulius ir nekarius, vyrus ir moteris; pagaliau — prieš visus žuvusius ir dar gyvuosius Lietuvos vyrus - kankinius tėvynėje ir plačiosios Rusijos šiaurėje, komunistinio žmogaus-žvėries vergijoje...
Sujunkime rankas, mintis ir širdis, neatsiejamai rišdamiesi su istorinės Lietuvos kovūnų dvasia, su jų išmintimi, narsa, tradicijomis, žinokime, kad ir mūsų laikai virsta istorija, kad po ateities amžių mūsų busimosioms kartoms neatrodytume “be likusio ženklo, jog žmonėmis buvę.”
Antrojo Pasaulinio karo audros eigoje Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės tikrosios tarnybos ir atsargos vyrai, be mažiausios savo pačių kaltės, išgyveno baisią tragediją, kaip kad ir visa lietuvių tauta. Drausminga, pagal mūsų išgales moderni, išmiklinta ir patriotiškai išauklėta Lietuvos kariuomenė, paklususi savo anuometinės vyriausybės ir vadovybės įsakymo, be šūvio sutiko klastingosios Sovietų Sąjungos divizijas 1940 m. siaubingąją birželio 15 d. popietę...
Sugriauta, beveik nuginkluota Lietuvos kariuomenė buvo varu subrukta į 29-jį teritorinį šaulių korpą, į raudonųjų komisarų geležines reples. Tiktai II-jo Pasaulinio karo bombų griausmai davė jiems signalą, nors ir visais metais pavėluotai, pakelti ginklą prieš savo brolių žudikus ir deportuotojus.
Pirmųjų ir antrųjų okupantų išniekinti, išgrobti milijoniniai materialiniai Lietuvos kariuomenės ginklavimo turtai, atrodo, beprasmingai ištirpo totalinio karo ugnyje. Tačiau viso to pasėkoje užaugo milžiniškas dvasinis kapitalas, ugnies ir plieno užgrūdintose lietuvių širdyse. Teisinga kova prieš rusiškąjį komunizmą, lietuvių savanorių pradėta dar 1919 m. pačioje pradžioje, šiandien kaip nemalonus žiburys perveria atsibundančią žmonijos sąžinę, šio mūsų tautos moralinio pamato, šio dvasinio ginklo nenugalėjo dar jokios divizijos. Jis šiandieninio pasaulio akyse savo tyru teisingumu ir blaivia, ankstyba nuojauta iškyla gal net aukščiau už anuometines garsiąsias tvirtovių linijas ar moderniausiais bunkeriais nusėtus valstybių pasienius.
Taigi,
Lietuvos kariuomenės išmiklinta ir išauklėta lietuvių tauta kovojo 1941 m. sukilime; mūsų partizanai herojiškai kovoja jau penkerius metus; mūsų vyrai kaujasi ar eina taikos meto tarnybos pareigas JAV armijoje; daugelis tremtinių jau įsijungia į vakarų demokratijų kariuomenių eiles.
Kas gali pasakyti, kad nepriklausomos Lietuvos kariuomenė neturėjo prasmės, kad jos kariai nekovojo? O jeigu taip, tai ir ateitiesgrumtynėse lietuviškoji vyrija didvyriškai kausis, vedama lietuviškosios trispalvės, baltažvaigždės JAV ir žydriosios Jungtinių Tautų vėliavų.
ŽUVOME DĖL TĖVYNĖS
Paminklinis kryžius Kauno karių kapuose
KARYS visuomet su Jumis, Lietuvos vyrai!
