„PAX SOVIETICA”
KOMUNISTINĖS IMPERIJOS “PAMINKLAI”
Masiniai nužudytųjų lietuvių lavonų eilės ir atskirai nukankintųjų kūnai 1941 m. Lietuvoje — nesugriaunami komunistinės sistemos “paminklai” visiems amžiams...
Vos vienerius metus (1940-1941) siautėjusį Lietuvoje raudonoji, kalėjimais, deportacijomis, koncentracijos stovyklomis ir visokeriopu teroru paremta, komunistinio imperializmo sistema ne didelei mūsų tautai paliko baisingus sužvėrėjusio žmogaus nusikaltimų “paminklus” visiems laikams. Masines visokio amžiaus bei lyties žmonių skerdynės: Praveniškėse, Telšiuose-Rainių miške, Panevėžyje ir kiek mažesnio masto žmonių žudymas kitose Lietuvos vietose, pirmomis sovietų - vokiečių karo (1941) dienomis, jau nekalbant apie 10.000-12.000 lenkų karininkų tragediją Katyno miške, pačioje Sovietų Prūsijos teritorijoje — ryškiai įrodo neturintį sau pavyzdžio nežmoniškumą ir visišką sulaukinėjusio žmogaus dvasios bankrotą, po savęs paliekant tokius bolševikinių “žygdarbių” paminklus.
Pasibaigus II-jam Pasauliniam Karui, Lietuva, drauge su eile kitų Europos tautų, vėl pateko sovietinės tironijos vergijon. Laisvame pasaulyje išsisklaidę lietuviai visokiais būdais skelbė apie visas tas žiaurybes ir komunistinio režimo nusikaltimus. Tačiau tada daugeliui kitataučių visa tai galėjo atrodyti stačiai neįtikėtina, daugiau ar mažiau iš piršto laužiama priešsovietinė propaganda. Juo labiau, kad tuo metu buvo keliami aikštėn hitlerinės Vokietijos vyriausybės įvykdytieji žmonių ir tautų naikinimo nusikaltimai, o komunistinės Rusijos imperijos nė kiek nemažesni nusikaltėliai, drauge su vakarų demokratijomis dar tebesėdėjo už kaltintojų stalo....
JAV, sąžiningai laikydamosios 4-rių didžiųjų susitarimo, anuo metu (pvz. okupuotoje Vokietijoje) ir iš tremtinių spaudos reikalavo vengti visa, kas daugiau ar mažiau galėtų pakenkti keturių didžiųjų nugalėtojų sklandžiam bendradarbiavimui. Kad ir apie tokį slaptąjį Stalino susitarimą su Hitleriu 1939 m. rugpiūčiomėn. (po kurio sekė Vokietijos armijų žygis Lenkijon, jos pasidalijimas su sovietais, o pastarieji dar okupavo visas tris neutralias nepriklausomas Pabaltijo valstybes), vakarinių sąjungininkų tebuvo oficialiai paskelbta tik 1947 m. ir leista apie tai laisvairašyti ir tremtinių spaudoje Vokietijoje.
Tačiau, nežiūrint visų anuometinių JAV pastangų ir atitinkamo pasitikėjimo Stalino Rusijos vyriausybe, stengiantis sukurti pasaulinę taiką, sovietiniai imperialistai slapčia ir vis brutaliau spendė pragaištingus spąstus savo vakarykštiems sąjungininkams ir išgelbėtojams nuo Hitlerio pergalės.
Pagaliau 1948 m. sovietai Europoje suplanavo teroristinio pobūdžio garsiąją Berlyno blokadą, tikėdamiesi šiuo būdu Berlyno vakarinėse zonose iššaukti badą ir tuo pačiu išstumti JAV ir kt. sąjungininkų okupacinės jėgas bei demokratinę santvarką iš Berlyno, o vėliau ir iš visos Vakarų Vokietijos.Tiktai genialus JAV armijos sugebėjimas, jos milžiniškos materialinės gėrybės ir imponuoją transportai “oro tiltu” — nugalėjo šėtoniškas Stalino užmačias ir išlaikė Berlyną iki raudonųjų kapituliacijos.
Be abejo, visa tai kainavo milžiniškas sumas pinigo, o ir “oro tilto” karių gyvybių. Ir mes, lietuvai, šiame JAV žygyje pajuntame pasididžiavimo dalelę: mūsų kuopų vyrai JAV armijos tarnyboje, petys petin su kitų tautybių ginklo draugais taip pat dienomis ir naktimis krovė į lėktuvus-milžinus maistą, anglis ir kt. medžiagas, sovietų blokuojamo Berlyno gyventojams aprūpinti. O DP stovyklose pusbadžiai gyveną tremtiniai savanoriškai skyrė savo menkų trupinių dalelę, kad padėtų raudonojo potvynio apsiaustėms milijonams žmonių.
Taigi, dabar, gal būt, jau daug kam pasaulyje bus lengviau suprasti, kodėl sovietiniai ruporai beperstogės visus tremtinius didžiaisiais karo nusikaltėliais, fašistais apšaukdavo, o kuopų vyrus — stačiai “juodaisiais šunimis” vadindavo... Tuo tarpu niekingi Maskvos kūjo ir pjautuvo ginklanešiai Amerikoje per savo spaudą ir mitinguose piestu stojosi prieš tremtinių įsileidimą šion šalin, vadindami juos žodis žodin tais pačiais kompartijos instrukcijose mus vadinamais vardais. O tuo tarpu jie patys organizuotai rausėsi po savo valstybės, demokratinės Amerikos, pamatais, kad ir šią šalį, patogiai “taikos” valandai išmušus, atiduotų Sovietinių Pasaulio Respublikų Sąjungai padidinti... Jie savo komunistinę “matušką” Rusiją dar ir dabar tebedievina, kaip pienu ir medumi tekantį visokio progresokraštą. Jie vieni “tiesą” terašo, “laisvę” teneša, tikrosios demokratijos “vilnimis” tebanguoja... Tik pasakykit, būdavo, tokiems, kad ir apie bolševikų žudynes Lietuvoje, ar apie tai, kad Stalino-Hitlerio susitarimo dėka nacinė Vokietija surizikavo karu prieš Lenkiją ir Vakarus, kad dėl tos sutarties pasaulis paskendo ašarų, kraujo ir visiškos tautų sumaišties bei išblaškymo okeane, tuojau būsi apšauktas pačiu didžiausiu fašistu, karo kėlėju ir visos Amerikos priešu. Girdi, tiktai Rusijos siūloma taika esanti tikroji taika.
Bet... — —
Netaip jau ilgai mums reikėjo laukti. Po visos eilės įvairiausių tikrosios taikos kūrimo trukdymų bei brutalių provokacijų daugelyje pasaulio taškų, o ypač II-jo Pasaulinio Karo su griautoje Europoje, štai, 1950 m. birželio 25 d. garsioji “sovietinė taika” pražydėjo kruvinaisiais pilnaviduriais žiedais... Per eilę metų suplanuotam ir parengtam agresijos žygiui komunistinės š. Korėjos divizijos, gausiai remiamos sovietinių tankų, nelauktai užpuolė Pietinės Korėjos Respubliką. Silpnai ginkluotos pietiečių jėgos pasibaisėtinu greičiu buvo bloškiamos tolyn į pietus. Paskubomis siunčiami pirmieji JAV karių pastiprinimai sunkiausiomis sąlygomis tegalėjo vesti gan nuostolingas stabdomąsias kautynes, kad tik nebūtų nustota kontakto su puolančiomis raudonųjų jėgomis. Pagaliau UN gynybos mašina išsijudino. Po keleto didesnių mūšių demokratijų jėgos sustojo tvirtai gynybai Naktong upės, Tegu, Pohang linijoje. Ir štai, susikaupęs MacArthuro genijus raudoniesiems surengė tokią pirtį, kad jų šimtatūkstantinė armija sutirpo UN ginklų ugnyje ar atsidūrė belaisvių stovyklose. O patys didžiausieji šio karo nusikaltėliai bailiai paspruko per Yalu upę Mandžūrijon, ieškodami savo “didžiojo mokytojo” prieglobsties ir taip pat didžiai nusivylę jo lig šiol parodyta galybe.
Ach, ir vėl kągi paliko po savęs, desperatiškai traukdamiesi, “sovietinės taikos” apaštalai? Ogi šimtus surištomis ant nugaros rankomis į pakaušį sušaudytų amerikiečių belaisvių ir dešimtis tūkstančių išžudytų civilinių gyventojų... Nauji komunistinio imperializmo paminklai pakilo į dangų kankinių mirtimi žuvusiųjų kareivių ir civilinių žmonių griaučių rankomis, šaukdami — baisingo keršto jų komunistiniams žudikams... Kaip 1941 m., visa Lietuva, taip šiandien nelaimingosios amerikiečių motinos ir artimieji drauge su visa Korėja, gailiai rauda prie tų kankinių ir mūšiuose žuvusiųjų kareivių milžiniško kapo... O kas gi to karo, tų visų žudynių ir nuostolių vyriausias kaltininkas?! Ką šiandien pasakysi tu, “komunistinętaiką” garbinąs pasaulio žmogau?! Pagaliau ir tu, ligi šiol klydęs Amerikos lietuvi-progresyvi! O galiausiai — tu, niekingas, jokio pasigailėjimo nevertas “neviernusis” Maskvos komunizmo ginklaneši?!.. Juk tu netikėjai Praveniškėmis, Telšiais, Panevėžiu! Tai gal netiki ir Korėjos žudynių faktais? O gal ir čia priešsovietinė DP propaganda?! Žinoma, tavo “dievas” verčia tave netikėti ir ieškoti kitų kaltininkų.
Didžiojoj JAV spaudoje skaitome, kaip rusų žurnalas “Krokodil” vaizduoja “tikruosius karo kaltininkus.” Jų tarpe matome ir JAV armijos didįjį generolą Mac-Arthurą, kurio laukiąs pasaulinės komunistinės imperijos teismas... Žinoma, jeigu demokratinės vakarų galybės ir toliau mėgintų tikėti “pax sovietica”, tai, be a-bejo, po kurio laiko pasaulis išvystų tokius žmonių kaukuolių ir lavonų paminklus, kurie siektų debesis...
Tad štai kodėl lietuvis tremtinis netyli ir negali tylėti! Jeigu mes tylėsime — pradės šaukti akmenys!... Algimantas Giedrius
Vyčio Kryžiaus Kavalieriui Pulkininkui Daktarui
Šiaurinės Korėjos komunistų nužudytieji civiliniai gyventojai prie Taejon, kur buvo rasta didžiuliuose grioviuose apie 600 nelaimingųjų. Ten pat buvo atrasta ir 35 nukankintų amerikiečių karių lavonai....
JUOZUI ŪSUI
mirus, jo gyvenimo draugei ir visiems artimiesiems reiškiame nuoširdžiausią užuojautą.
“Kario” Redakcija
