Mažosios Lietuvos tremtinį klaipėdiškį, mūsų pajūrio 1923 m. sukilėlį, aplankius.
Gyvena jis dabar su savo šeima viename nedideliame Ilgosios Salos, N. Y., miestelyje ir dirba pas vietos amerikinius “kontraktorius” - daržininkus.
— Užeikite kada, redaktoriau. Pasikalbėsime. Esu Ansas Kėkštas iš Klaipėdos. Dėl lietuviškos kalbos ir šito krašto kariavau nuo kūdikėlio metų. Parodysiu ir Mažosios Lietuvos laikraštį “Keleivį”, kurį neseniai iš Simonaičio gavau.
Kai vieną vakarą aš, tik ką grįžęs irgi iš panašaus daržininkystės - gėlininkystės darbo, kaip ir minimas lietuvininkas Kėkštas, užėjau pas juos, Ansą radau besėdintį prie stalo ir beskaitantį aną imponuojančią Petro Jurgėlos knygą — “Darius ir Girėnas.”
— Labai malonu, kaptone, kad užėjote. Prašau sėstis, — sutiko jis mane pasikeldamas. Ilgai netrukus, šio malonaus, atviros širdies “žmogelio”, kaip kad jis save vadina, kovingas gyvenimas dėl lietuvybės pradėjo gaivališkai sruventi mano vaizduotėje.
Ansas Kėkštas gimė 19 m. Pauplių kaime, Klaipėdos apskrityje. 1905 m. jis pradėjo lankyti Kunkių pradžios mokyklą. Mokytojas buvo vokietis, atsiustas iš gilumos Vokietijos, nemokąs nė žodžio lietuviškai. Jo tikslas, aišku, buvo tarp tikrų lietuvių vaikų diegti senąją vokiškumo dvasią. Kunkių mokyklos mokiniai beveik visi buvo lietuvių tėvų vaikai. Neskaitant tiktai keleto, kurie buvo vietos vokiečių žandarų ar valdininku prieauglis. Lietuviukai vokiškai nemokėjo ir nenorėjo mokintis. Mokytojas jiems grąsino net karceriu, bet atkaklūs pajūrio sūnūs nenusigando. Pertraukų metu jie sau žaisdavo, dainuodavo vis lietuviškai. Ansas visuomet būdavo vienas vadovaujančių. Sulaukęs jau dešimties metų, Kėkštukas persikėlė į Pauplių kaimo mokyklą.
Skaityti daugiau: KLAUSYKITĖS, KŪDIKĖLIAI
Maironis
Nors mūsų, broliai, nedaugel yra,
Tačiau tvirti mes, jei riš vienybe,
Į darbą stokim vyras į vyrą:
Sujungtos rankos suteiks stiprybę.
Didžios nelaimės spaudžia tėvynę,
O priešas laukia jos prapuolimo,
Kapuose bočiai, kurie ją gynė,
Mes gi prislėgti nusiminimo.
Tačiau tėvynė dar nepražuvus;
Nušvis jos vėliai garbė spindėjus;
Nuslinks ta šmėkla, kaip irnebuvus;
Saulutė džiugins vėl patekėjus.
Tai ko gi mūsų dvasia beliūsta,
Norint ne kartą širdį ir skausta;
Sukilę, naktį varykim rūstą:
Dienos šviesesnės ateitis rausta.
NelėMazalaitė-Kruminienė
Jeigu kas naujai įeitų į šitą trobą, iš karto galėtų pajusti, kad dabar užstojusi tyla yra tokia, kuri atsiranda po to, kai žmonės buvo labai karštai kalbėję arba barėsi. Ir iš tikrųjų, sūnus ir abu tėvai pasakė tokių žodžių, kurie gali deginti ir įžeisti, nors tai įvyko tik todėl, kad jie vienas kitą mylėjo. Jie nekalbėjo, jog laikas tėvams palikti savo ūkį, kad jaunasis pradėtų gyventi, kaip tikras šeimininkas, ir sūnus nesiveržė kur nors vykti, kad užsidirbtų aukso, ir jis nepasakė jiems, kad pasirinko marčią, kuri nebūtų tėvams prie širdies. Tie dalykai mūsų šalyje nuėjo į senų pasakų skrynią — dabar žmonės ten ginčijasi dėl kitko: sūnus buvo pasakęs, kad jis turi išeiti iš namų, nes jis buvo siunčiamas į vieną žygį, labai tolimą ir tiek pat pavojingą. Jis nepasakė, jog uždavinys yra toks, kad tik stebuklas gali jį beatvesti namo, bet jis negalėjo nepranešęs tėvams išeiti iš namų, ir jau to užteko, kad jie išsigąstų.
—Sūnau, kalbėjo tėvas, —juk taip nedaug šeimų, taip reta namų, kurie nebūtų sekami, taip sekami, tarytum ant kiekvienos tvoros tupi viską matantis sakalas. Ir todėl, kad esu senas ir liguistas, o tu dar labai jaunas ir atrodai toks silpnas, kad gaidys sparnu gali tave pergriauti—gal, sakau, dėl to iki šiol paliko mus ramybėje, ir dabar tu nori pats šokti į kapo duobę, užsitraukdamas įtarimą. Juk, jeigu tu pasitrauksi iš namų, argi nebus tai pastebėta? Ir kai ieškos, ar nebūsi atrastas? Ir kai atras, aš bijau pagalvoti, kas atsitiks. Aš nekalbu apie mudu su motina, bet tu esi mums vienas, ir mes negalime tave prarasti — tu neišeisi iš namų.
Skaityti daugiau: Batai
(Atsiminimų nuotrupos)
Šiuo metu ateinančios žinios iš pavergtosios Lietuvos sako, kad ten likusieji mūsų broliai vis dar tebelaukia išvadavimo iš Amerikos, t. y. laukia jos karių. Mes, vyresnioji karta, kurie gerai pamename 1918 metus, esame liudytojai, kad daugelis mūsų kaimiečių jau 1918-1919 metais laukė Lietuvoje JAV kariuomenes.
1918 m. pabaigoje, mūsų vyrams vykstant savanoriais į Lietuvos kariuomenę, daugelis kaimiečių moterėlių (buvo ir vyrų) stengėsi mus atkalbėti nuo tokio pavojingo žygio:
— Vaikučiai, kišate savo jaunas galvas į kilpas. Ką jūs padarysite plikomis rankomis. Lietuva neturi nei ginklų, nei pinigo. Kaip ji kariaus. Palaukite, atvyks Amerikos kariuomenė ir mus apgins.
Mat, po visą Lietuvą tuomet buvo paplitęs gandas, kad į Lietuvą atvyks amerikiečių kariuomenė, mus apginti nuo rusų ir vokiečių.
1919 m. sausio 5 d. rusams-bolševikams užėmus Vilnių, mūsų mažas lietuvių savanorių dalinėlis traukiniu traukėsi iš Vilniaus į Kauną. Buvome sustoję Kaišiadorių stotyje. Stotį vokiečiai buvo atitverę nuo miesto vielų tvora. Žmonės negalėjo prie jos prieiti. Mūsų traukiniui stovint stotyje, pastebėjome, kad prie vielų tvoros renkasi vis daugiau ir daugiau kaimiečių. Jie žiūri į mus, o mes į juos. Jie karštai kažką savo tarpe kalbasi ir rodo į mus, o ypač į mano draugą Miką, buvusi rusų gimnazistą ir dėvėjusi melsvą gimnazisto uniformą, tik kepurę turėjo lietuvišką karinę, geltonu lankeliu. Kiti taip pat dėvėjo tokias kepures, tik drabužiai buvo įvairūs, daugiausia civiliški arba rusiški.
Skaityti daugiau: Jau anuomet laukė amerikiečių
— Tretysis Amerikoje išeinančio kultūros žurnalo “Nemuno” numeris išleidžiamas Philadelphijoje. Ketvirtąjį numerį leis detroitiečiai.
— Chicagos “Draugo” korespondentų - bendradarbių klubas susitarė su Čiurlionio ansambliu, kuris balandžio 29 koncertuos Čikagoje ir 1000 dol. iš pajamų paskirs premijai lietuviškam romanui,
— 94 metų amžiaus sulaukęs, mirė garsusis britų rašytojas-dramaturgas George Bernard Shaw.
— Paryžiuje šį mėnesį Gallerie Des Beaux Arts įvyksta pirmoji individualinė meksikiečio moderniojo meno dailininko Rufino Tamayo paroda.
— New Yorko Metropolitan Opera savo 66-jį darbo sezoną pradėjo G. Verdi “Don Karlo”operos pastatymu, šį sezoną operai vadovauja naujas vadovas Rudolf Bing, kuris vasarą lankėsi Europoje ir tenai sukontraktavo visą eilę naujų dainininkų.
Skaityti daugiau: KULTŪRINĖS NAUJIENOS
“Didžioji pokario mįslė”
Šiuo metu Rusija turi pakankamai divizijų, tankų ir lėktuvų, kad galėtų (daugiau ar mažiau kliudoma) užimti Vakarų Europą. Prieš jos 100 ar daugiau divizijų dydžio armiją, stovinčią Rytų Europoje, Vakarai tuo tarpu negali pastatyti daugiau, kaip 12 gerai apmokytų ir apginkluotų divizijų. Tačiau Rusija vis dėlto nesiryžta užpulti dar silpną ir neparuoštą Atlanto pakto kariuomenę, šis jos delsimas kai kurių sluogsnių yra laikomas viena iš “didžiųjų pokario mįslių.”
Tačiau, JAV karinių specialistų nuomone, toks Rusijos delsimas nėra jokia mįslė, nes Rusija yra blaiviai apsvarsčiusi ir įvertinusi du lemiančius ir labai realius faktus: masinio atominės bombos panaudojimo grėsmę (tolimųjų distancijų bombonešiai gali gana greitai išmėtyti atomines bombas svarbiausiuose sovietų pramonės centruose) ir JAV karinės gamybos potencialą, kurio Rusija nėra priaugusi.
Masinio atominės bombos panaudojimo grėsmė — nors toji bomba Korėjoje ir nebuvo panaudota—ligi šiol buvo geriausia apsauga nuo žaibinio rusų žygio Vakarų Europon, ši grėsmė, JAV karinių specialistų nuomone, dar kurį laiką ir ateityje sulaikys Kremlių nuo šuolio į naują pasaulinį karą. Nes, jei Vakarų valstybės kariavimui sausumoje dar nepasiruošusios, tai jų strateginė ir ypač atominė aviacija jau senokai yra visiškai paruošta ir budi.
Skaityti daugiau: KODĖL RUSIJA NEDRĮSTA PRADĖTI KARO?
Mobilizacijos reikalai
Gynybos užsakymais apkrauti, lėktuvų pramonės vadovai pradeda siausti darbo rinkoje, visoje Amerikoje ieškodami mašinų štampų gamintojų, šveisuotojų, mechanikų, mašinistų ir mašinų prižiūrėtojų.
Daugiau kaip 7,000 Amerikos pagrindinės pramonės įmonių, totalinės mobilizacijos atveju, savanoriškai priėmė karinės gamybos užsakymus, šiuo metu vedamos derybos dar su 25,000 įmonių.
Eisenhoweris į Europą
Gen. Dwight Eisenhoweris yra pasirengęs perimti Atlanto Pakto jėgų vadovavimą, kaip vyr. vadas ir, greičiausiai, sekančių metų pradžioje išvyks į Europą. Pirmiausia jis atliks: 1) parinks vieta vyr. būstinei ir 2) sujungs apygardines planavimo grupes į vieną centrinę organizaciją.
Skaityti daugiau: Karinės žinios
Kpt. Br. Michelevičius
Sovietų slaptoji žvalgyba, tartum didžiulis raudonas voras, savo paslaptingu tinklu laiko apraizgęs ne tik Europa, bet ir visą pasaulį.
Bajorų kilmės lenkas F. Dzeržynski yra vienintelis iki šių laikų sovietų saugumo ir slaptosios žvalgybos viršininkas, miręs savo mirtimi. Kiti jo įpėdiniai: Menšenski — buvo nunuodytas, Jagoda — sušaudytas, o Ježovas —pakartas.
1938 m. Sovietų slaptosios žvalgybos ir saugumo vadovybę perėmė Lawrentij Berija. Nuo Berijos viešpatavimo pradžios iki šių dienų jo sąžinės sąskaiton pri-skaitoma 35 milijonai nekaltų žmonių gyvybių, jų tarpe daug ir mūsų tautiečių — lietuvių. Berijos vaidmuo ir galia ypatingai sustiprėjo, kai Stalinas jį 1948 m. paskyrė į Politbiurą “ypatingiems reikalams”. Jo žinioje yra trys ministerijos: MVD—vidausreikalų, MGB — žvalgybos bei saugumo ir MGK — valstybės kontrolės ministerija.
MVD seka ir vispusiškai tvarko Sovietų Sąjungos bei satelitinių valstybių politinį ir ūkinį gyvenimą, žiauriausiais metodais bei priemonėmis nustelbdami bent kokį antisovietinių elementų pasireiškimą.
Skaityti daugiau: SLAPTOJI SOVIETŲ ŽVALGYBA
Keletas milijonų amerikonų buv. karių yra daugiausia susitelkę į Amerikos Legijoną (American Legion) arba į VFW (Veterans of Foreign Wars), katalikų karo veteranų s-gą ir kt. Prie šių trijų org-jų priklauso keletas tūkstančių lietuvių Amerikos piliečių, tarnavusių JAV ginkluotose jėgose. Jie įeina ten kaip pavieniai nariai, o Amerikos Legijone kaikur sudaro atskirus lietuvių postus arba kuopas (Čikagoje, Niujorke, Bostone, Baltimorėje ir k.). Nepriklausomai veikia liet. karo veteranų orgjos Worcester, Mass, ir Newark, N. J. šių visų lietuvių (buv. JAV karių) vaidmuo Lietuvos ateičiai yra probleminis arba bent sąlyginis. Tik 1919-20 m.m. kpt. gyd.
S. Biežio, S. Dariaus ir Zamkaus suorganizuoti Lietuvos Laisvės Sargai suteikė konkrečios pagalbos: pasiuntė kelis šimtus savanorių į Lietuvos kariuomenę bei aukų, siuntinėjo prašymus į Vašingtoną Lietuvos saugumui užtikrinti, rengė demonstracijas bei mitingus, rinko aukų ir t.t. To sąjūdžio vadas buvo Darius, kuris Tėvynėn išplaukė 1-jo savanorių būrio prieky. 1930 m. L-vos kar-nės archyve patyriau, jog į Lietuvos kar-nę savanoriais įstoję apie 450 amer. lietuvių. Nuo 1920 m. toje srityje antrojo Dariaus neatsirado tarp daugiau kaip 100.000 lietuvių b. JAV karių.
1930 m. Klaipėdos vad-mo dalyvis šaulys K. R. Jurgėla įsteigė Lietuvių Legijoną, kurio vienintelis gen. T. Kastiuškos postas veikė Niujorke. Amerikos Legijonui protestuojant dėl Legijono vardo vartojimo ir susitarus su juo, pasivadinta Amerikos Lietuvių Legijonu, angliškai rašant dviem eilutėm:
Lithuanian Legion
of America, Inc.
Dariui ir Girėnui žuvus po didvyriškos Atlanto pergalės, 1-sis gen. T. Kastiuškos postas (1-ji liet. org-ja visam pasauly) tuojau pasivadino jų vardu. Įsteigus dar kelis postus, visų postų atstovų seimas priėmė statutą ir pavedė Am. Liet. Legijono štabui (centro valdybai) šią org-ją inkorporuoti, t. y. įregistruoti valdžios įstaigoje. Inkorporavimo liudijimas surašytas 1935 m. lapkričio 23 d. Niujorko valstybės Aukščiausiojo Teismo pritarimu bei leidimu, ALL-nas 1935 m. gruodžio 19 d. įregistruotas Niujorko valstybės .sekretoriaus įstaigoje Albany, N. Y. Tuomet ALL-no štabą sudarė šie JAV ir Lietuvos karo veteranai (visi Amerikos piliečiai): kpt. Jonas A. Bučnis, Juozas J. Kavaliauskas, kpt. Petras Jurgėla, Itn. Pranas J. Kaminskas, Konstantinas R. Jurgėla, ltn. Antanas O. Šalna, Juozas F. Smitrus, Kazys Jovaiša, Juozas Očikas, Vincas J. Vyšnius ir Viktoras Watkins.
Skaityti daugiau: Buv. karių organizacijos Amerikoje
Visų kuprinių vedėjas arba
VEDAMASIS
Lietuvi, kuris visokių slibinų išvaikytas ropinėji tolimiausiose žemės kamuolio pasvietėse! Nenusimink, pakelk galvą ir... šypsokis. Juk yra sakoma, jog nesusiraukusiam ir pasimirti esą lengviau. O kadangi mūs visų kai kam numarinti dar nepavyko, tai ko čia benusiminti?
Anksčiau įvairiausių sąmojų, pokštų ir juokelių mes rasdavome pakratydami tiktai Lietuvos kario kuprinę. Na, o dabar, kad visa mūsų giminė, užsimetusi ant pečių didesnes ar mažesnes kuprines, keliauja, skraido ir plaukioja benamio lazdą įsikibusi po visokias žemiškąsias “atklaines”, mūsų kuprinėse jau tikrai prisirinko visokiausių trupinėlių bei nuobirų, trokštančių išvysti dienos šviesą. Paberkime juos platumon ir gilumon, o pamatysime, kad gyventi yra smagiau ir juokingiau.
Tačiau, apvalai imant, kaip regime, šaipytis iš pačios kuprinės — nedera. Juk ir anais “kruvinaisiais laikais” (kaip draugas Justas sakydavo) kai kas iš mūsų tėvynainių Lietuvoje mėgindavo pasišaipyti iš mūsų kario kuprinės, iš jos nešiotojų. Girdi, eina, lyg kokie kupranugariai, o batai —kelmas žin kuo dvokia...
Bet štai, kada anais metais į mūsų žydinčius laukus ir jaukias pirkias savo batus sunešė Juozapo “sakalai” — mes staiga pajutome nežmonišką bolševikiško ožio kvapą, ir mūsų lietuviškieji kareivėlio batai tada jau pakvipo maloniu aromatu. Na, o kada pamatėme darbininkų rojaus žmonių, visokių kolchozininkų ir kareivių tarbas, tai jau visai nuleidome nosį. Paslapčia, žinoma, mus ėmė baisus juokas.
Savaime aišku, kad sovietiška tarba, tai ne Lietuvos kario kuprinė. Joje nė su žiburiu nerasi jokių linksmesnių nuobirų, jokio gyvenimo džiaugsmo.. Greičiau ten rasi Trumpą VKP(b) istorijos kursą, gabalėlį “Pravdon” įvyniotos “voblos”, ir viskas...
Pavydėdami tvarkingu kareiviškų kuprinių, raudonieji “išlaisvintojai” mums brukte bruko visokias savas tarbas. Kartą net LTSR oficiozą “Tarbų Lietuva” pavadino... Mat, įvyko nemaloni korektūros klaida, žinoma, iš to juoktis daug nederėtų, nes žurnalistai ir visokie redaktoriai žino, kaip sunku tų biaurybių išvengti.
Taigi, nutariam: mes savo karių ir savo pačių kuprines gerbiame ir mylime ir jose paieškokime ko linksmesnio, kad visi choru pasijuoktume, kad sunkią benamiu dalią praskaidrintume. O kadangi dabar visi lietuviai, visa mūsų tauta, esame kariai, tai ir mūsų kuprinės perpildytos, kaip jau minėta, įvairiausiu pabirų. Tad, pirmyn KARIUI į talką. Vadinas, skelbdami žūtbūtinę kovą komunistinėms tarboms, mes išlaisvinsime savo kraštą iš “tarbų Lietuvos” valdovų ir iš jų apskretusiu batų tvaiko. Ir kada, grįžę į savo namus, susidėsime prie slenksčio savąsias tiek daug mačiusias kuprines, bus malonu pavartyti ir linksmuosius “Kuprinės pabirų” puslapius.
Žinoma, besišaipydami, būkime drauge rimti ir žygiui parengę savo kuprines: dangus rūsčiai niaukiasi, o pasaulyje vis daugėja kuprines užsidėjusių vyrų. Atrodo, artinasi lemiamoji padorių pasaulio kuprinių ir aziatiškų tarbų grumtynių pradžia...
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
