Žuvusiems ginklo draugams
Juozas Mikštas
Jie ir vėl pas mane susirinko.
Rūsčios šypsenos plieno veidų
Ryžto spandulius žeria aplinkui—
Ko gi man taip nyku, kograudu ?...
Juk jų žvilgsniai, jų žodžiai nuoširdūs
Švelniai prašo pabūti su jais.
Praeities kovu aidą išgirdus,
Eiti mindžiotais karo keliais.
Kur mirties kulkos juos pasitiko,
Kur supilta kapųdaug naujų,
Kur jų vieniši bunkeriai liko,
Kur laukai nušlakstyti krauju.
Ir žengiu aš su jais, ir klajoju.
O jie rodo man savo kapus,
Šalta žemė jų kūnus užklojo,
Bet jų kraujas pabus, dar pabus!
Jis tik miega budriai ir sapnuoja
Krašto laisvės trimitu aidus,
Ir karžygiu pulkus pražygiuojant
Pro Aušros stebuklingus Vartus.
Laisvės varpo jam tolimi dūžiai
Neša gandą laimėtos kovos:—
Nebegrįš baisios audros praūžę
Šventon žemėn laisvos Lietuvos.
Australija.
