Lietuvos kariuomenes išformavimo dešimtmečio proga
STASYS RAŠTIKIS.
Labai malonu, kad mūsų nepailstas “Karys” sugebėjo sudaryti sąlygas viešai pasirodyti skaitančiai lietuvių visuomenei ir šios liūdnos sukakties proga. Nepriklausomoje Tėvynėje per dvidešimt dvejus metus “Karys” buvo vienas populiariausių ir mėgiamiausių lietuvių laikraščių, kurį su malonumu skaitydavo ne tik mūsų kariai ir jų talkininkai šauliai, bet ir visi kiti lietuviai, ypač mūsų jaunimas ir moksleiviai.
Pirmosios bolševikų okupacijos metu Lietuvos okupantai mėgino ir “Karį”, kaip ir kitas lietuvių gražiai sutvarkytas sritis, panaudoti sau ir savo propagandai, tačiau iš to nieko neišėjo: “Karys”greitai turėjo išeiti iš rikiuotės. Antrosios, vokiečių, okupacijos metu “Karys” vėl buvo pasirodęs. Naujieji Lietuvos okupantai taip pat, kaip ir pirmieji, bandė įkinkyti “Karį” į savo propagandos aparatą. Labai vykusiai laviruodamas ir sunkiai kovodamas su žiauriomis okupacijos sąlygomis, “Karys” vis dėlto išsilaikė keletą metų, stiprindamas prievarta paimtų į vokiečių tarnybą lietuvių karių dvasią ir lietuvių jaunuolių ištvermę ir patriotizmą. Net sunkiuoju tremties metu Vokietijoje “Karys” nenuleido rankų ir, kol sąlygos leido, guodė lietuvius tremtinius ir šaukte šaukė mus nenustoti vilties, kovoti ir tikėti į Lietuvos prisikėlimą.
Praėjo keleri metai, ir štai vėl matome “Karį” laisvoje Amerikoje, kur surado sau laikiną prieglaudą didžiausia dalis mūsų tremtinių ir karių. Labai stebėdamiesi tokiu mūsų “Kario” atkaklumu ir pasiryžimu, mes turime su ypatingu malonumu pabrėžti, kad tai yra nuopelnas pirmiausia dviejų žmonių — energingo ir gabaus “Kario” redaktoriaus kapitono Simo Urbono ir seniausio nepailstančio “Kario” veterano ir redakcijos nario vyresniojo puskarininkio Stasio Butkaus. Didelė pagarba ir nuoširdus dėkingumas jiems už tai.
Šis “Kario” numeris pasirodo viešumon nepaprasta proga. Jo pasirodymas sutampa su Lietuvos kariuomenės įsikūrimo 32 metų sukaktimi ir su mūsų kariuomenės išformavimo dešimtmečio sukaktimi.
Mes, senesnieji karių atstovai, kurie kūrėm Lietuvos kariuomenę ir aktingai dalyvavome pirmose kovose už Lietuvos nepriklausomybę, didžiuojamės savo kariuomene ir esame labai patenkinti, kad mums teko garbė joje tarnauti ir kautis. Pirmasis karas už Lietuvos nepriklausomybę pareikalavo daug aukų. Apie pora tūkstančių mūsų draugų paguldė savo galvas kautynių laukuose; dar daugiau buvo sužeistų, kurie savo žaizdų randus nešios per visą savo amžių; keli šimtai visai neteko sveikatos ir liko karo invalidais. Kova buvo sunki, bet tikslas buvo pasiektas: Lietuva likolaisva ir nepriklausoma. Tai buvo visos lietuvių tautos per ilgus metus vestos kovos už savo laisvę galutinis laimėjimas. Tauta už tai buvo dėkinga visiems savo vadams, veteranams, rašytojams, aušrininkams, varpininkams, knygnešiams ir kariams. Visų bendros pastangos ir kova susilaukė ir bendro laimėjimo. Prancūzijos garsusis maršalas Foche vieną kartą prie Nežinomojo Kareivio kapo yra pasakęs, kad pergalę esą laimėję ne vien tik tie, kurie yra dekoruoti ordinais ir apgaubti tautos pagarba, bet dar labiau visi tie pilkieji didvyriai, tie nežinomieji, kurie vargo apkasų purve, jautė baimę, kentėjo žaizdų skausmus ir buvo atžymėti įsakymuose kariuomenei, kaip dingę be žinios. Tai yra tikra tiesa: nuopelnas priklauso ne tik vadams, bet visiems be išimties drąsiems kovotojams už savo tautos laisvę.
Pirmajam karui už Lietuvos nepriklausomybę pasibaigus,Lietuvos kariuomenė per visą laiką stovėjo Lietuvos laisvės sargyboje, auklėdama mūsų jaunimą ir skiepydama jam Tėvynės meilės ir pasiaukojimo už tautos reikalus jausmus. Kariuomenės užuovėjoj galėjo tarpti ir bujoti visos tautos taip gražiai pasireiškusi didžiausia pažanga visose laisvo gyvenimo srityse.
Kariuomenė visą laiką rengėsi aukotis už savo tautą pavojaus metu. Todėl lietuviai kariai pergyveno didžiausią tragediją, kada, tokiam pavojui atėjus, buvo sudarytos tokios sąlygos, kad kariuomenė negalėjo aktingai pasipriešinti. Bet būtų labai klaidinga, neteisinga ir skaudu, jei dabar pradėtume už tai kaltinti visą kariuomenę, visus karininkus ir kareivius. Jie nekalti, nes jie tik drausmingai įvykdė tai, ką tuometinė (1940 m. birželio mėn.) Lietuvos politinė ir karinė vadovybė buvo įsakiusi. Jei norime, kritikuokime sprendimų autorius ir atsakingus politikus bei vadus, bet ne tų sprendimų vykdytojus. Kariai ir jaunimas tiek, kiek galėjo ir sąlygos leido, priešinosi, tada jie sukilo prieš bolševikų okupantus 1941 metais, jie aktingai priešinosi vokiečiams okupantams, jie kovoja dabar, jie ruošiasi ateičiai ir kovos ateityje.
Iš visų čia labai trumpai pareikštų minčių norėtųsi padaryti tokias išvadas:
1. Lietuvos kariuomenės vaidmuo nepriklausomybės kovose ir per visą nepriklausomybės laikotarpį lietuvių tautos laisvam ir nepriklausomam gyvenimui, jos saugumui ir visokeriopai pažangai buvo vienas iš pačių svarbiausių, kurio reikšmė negali būti matuojama jokiais piniginiais vienetais.
2. Už 1940 m. birželio mėnesio įvykius kariuomenės negalima kaltinti, nes jie buvo milžiniškų išorinių faktorių ir mūsų tuometinės politinės ir karinės vadovybės, bet ne pačios kariuomenės, sprendimų išdava.
3. Šalia nepriklausomos Lietuvos mokyklos mūsų kariuomenė buvo taip pat milžiniška ir praktiška visos tautos mokykla.
4. Lietuvos kariuomenės įskiepyta dvasia liko mūsų tautoje iki šiol. Jos negalėjo išrauti ir neišraus net didžiausios audros ir nelaimės. ši dvasia yra gyva ir šiandien ne tik vargstančioje Tėvynėje, bet ir už jos ribų, rytuose ir vakaruose, visur ten, kur dar plaka gyva ir kenčianti lietuvio kario ir nekario širdis.
5. Greit ar negreit, bet vis tiek turės išaušti saulėtas laisvės ir laimės rytas, kada po visą pasaulį išblaškyti lietuviai kariai ir kiti mūsų broliai ir seserys vėl susiburs laisvoje Tėvynėje ir stos į kovą ir į darbą lietuvių tautos laimingai ateičiai kurti. Tada ir mūsų “Karys” ir visi mes, atsiminę buvusias okupacijų ir tremties dienas, minėsime savo tautines šventes, jų tarpe ir lapkričio 23-čiąją dieną, taip, kaip tai dera laisviems piliečiams savo Laisvoje Valstybėje.
6. Lietuvių tautos kovoje už savo Tėvynės išvadavimą, neturėtų būti nustumtas į šalį arba į antraeilę vietą busimosios Lietuvos kariuomenės reikalas. Galvojant apie tai, kaip būvimajame mūsų valstybiniame gyvenime turėtų būti sutvarkytos atskirų žinybų sritys, reikėtų dar labiau pagalvoti, kaip ateityje turėtų būti sutvarkyta viena iš pagrindinių sričių, kad ir joje nepasitaikytų vieno kito nesklandumo ar neplaningumo, kokių mes savo Tėvynėje vienoje ar kitoje srity vis dėlto esame turėję. Kariuomenės šventės ir jos išformavimo dešimtmečio paminėjimas teikia mums geriausią progą ne tik prisiminti praeitį, pagerbti mūsų karių aukas, bet ir labai rimtai pagalvoti apie ateitį.
1950. XI. 23 d.
Hollywood, California.
TREMTIES JAUNIME! PAMILK KARĮ, KAD TAIP GREITAI NEPASKESTUM SVEČIŲJŲ ŠALIŲ GYVENIMO ĮTAKOS JŪROJE...
