Kariuomenės kūrimasis ir ir Nepriklausomybės kovos

Kilus Rusijoje revoliucijai, lietuviai, kaip ir kitos buvusios rusų pavergtos tautos, puolė organizuoti savo kariuomenę ir stengėsi grįžti į savo kraštą. Lietuviams karininkams jau buvo pavykę suorganizuoti net keletą savųjų batalijonų: Vitebske, Smolenske, Rovnoje, Sibire ir kitur. Tačiau jie buvo revoliucinių jėgų išblaškyti. Lietuviai kariai turėjo grįžti paskirai, drauge su kitais karo pabėgėliais. O Sibiro batalijone 3 kareiviai ir 5 karininkai buvo žiauriai nužudyti. Sibiro speiguose jie buvo pusplikiai nurengti ir sužvėrėjusių gaujų sukapoti kardais ... Jų kraujas tačiau buvo tuo galingu daigu, kuris ėmė bujoti visų gyvų išlikusių ir jau grįžusių širdyse, Lietuvos sostinėje Vilniuje.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tačiau šį didįjį Lietuvos Laisvės Dokumentą reikėjo užantspauduoti krauju ir ugnimi. Paskui iš Lietuvos besitraukiančius vokiškus okupantus iš Rytų slinko revoliucinės jėgos, stengdamosios užgniaužti visas Lietuvos Nepriklausomybės pastangas. Taigi, tų pačių metų lapkričio 23 d. išleidžiamas Il-is istorinis dokumentas — pirmasis įsakymas Lietuvos kariuomenei. Antrasis iš eilės Ministerių Kabinetas, kuriame buvo visų partijų žmonių, o jam pirmininkavo Mykolas Šleževičius, tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus, Lietuvos laisvei ginti. Tačiau priešas artėjo prie pat Vilniaus, ir Lietuvos vyriausybė turėjo persikelti į Kauną. 1919 m. sausio 5-6 d.d. rusai-bolševikai užėmė Vilnių.

Visos pirmosios kariuomenės dalys kūrėsi iš savanorių. Jų būriai rinkosi: Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Kėdainiuose, Marijampolėje ir kitose vietose. Darbas vyko sunkiausiomis sąlygomis. Nebuvo karininkų, ginklų, aprangos, pinigų. Sausio mėn. rusai užėmė Šiaulius, pasiekė Telšius, artėdami prie Alytaus ir Kauno. Pirmosios istorinės kautynės įvyko ties Kėdainiais, Taučiūnų kaimo laukuose, vasario mėn. 7-9 d.d. čia žuvo pirmasis fronto kareivis Povilas Lukšys. Lietuviai laimėjo. Kilo galinga pasitikėjimo ir žūtbūtinio ryžto banga.

Kovos taip pat ėjo ir prie Alytaus, kur kovėsi pirmasis pėstininkų pulkas, čia vasario 13 d. ant Alytaus tilto žuvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkas, pulko vadas, Antanas Juozapavičius. Kovo mėn. buvo atsiimta Jėznas, Butrimonys, o šiaurėje — Krekenava.

1919 m. kovo 5 d. buvo paskelbtas pirmasis naujokų šaukimas į Lietuvos Kariuomenę. Balandžio mėn. mūsiškiai priešą nustūmė į rytus iki Vievio. Tačiau balandžio 19 d. Vilnių paėmė iš pietų prasiveržę, su rusais besikaują, lenkų kariuomenės daliniai.

Nuo 1919 m. gegužės mėn. vidurio prasidėjo planingesnės mūsų kariuomenės operacijos, nors jėgos buvo dar nedidelės: apie 6.000 pėstininkų, 10 lauko patrankų ir 200 raitininkų. Tačiau jaunos mūsų kariuomenės dvasinis ginklas buvo galingesnis ir gan stebuklingas. Priešas buvo stumiamas visu frontu. Jau gegužės mėn. buvo atvaduota Ukmergė, Panevėžys, o birželio mėn. frontas persikėlė prie Nemunėlio upės, Kamajų ir Utenos. Rugpiūčio mėn. pabaigoje Lietuvos kariuomenė išlaisvino Zarasus ir priešą nustūmė už Dauguvos, čia 1919 m. gale (Daugpilio priemiestyje Grivoje) buvo baigtos mūsų kariuomenės kovos su tuometiniu rytiniu priešu. Pagaliau 1920 m. liepos mėn. 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos taika su Sovietų Rusija. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamose srityse, su Vilniaus ir Gardino miestais.

BERMONTIADOS GALAS TIES RADVILIŠKIU

Pačiu sunkiuoju metu, kada mūsų besikaunanti kariuomene grūmėsi su pirmuoju Lietuvos priešu, krašto šiaurėje kilo naujas didelis pavojus. 1919 m. liepos 26 d. ties Kuršėnais į Lietuvą įžengė stipri jungtinė vokiečių - rusų kariuomenė. Ji skelbėsi kovojanti už senosios Rusijos atstatymą. Mat, vokiečiai norėjo padėti buvusiems caro generolams, kad tuo būdu patys pasiliktų užgrobtame Pabaltijy. 8-os ir 10-os vokiškų armijų likučiai buvo suformuoti Latvijos teritorijoje. šios kariuomenės grupės vadu buvo gen. von der Goltz. Be to, dar atsirado neaiškios kilmės Bermonto Avalovo armija. Ji pirmiausia ir užėmė Kuršėnus. 1919 m. spalių mėn. bermontininkai užėmė Šiaulius, Biržus, Linkuvą, Radviliškį.

Pagaliau rytiniame fronte atsipalaidavusi mūsų kariuomenė susitelkė šiaurėje ir pradėjo puolamąjį žygį, bendra Radviliškio-Šiaulių kryptimi. 1919 m. lapkričio mėn. 21-22 d.d. ties Radviliškiu įvyko didelės kautynės, kuriose bermontininkai buvo visiškai sumušti. Mūsų kariuomenė pasipildė gausia karo medžiaga iš priešo arsenalų, kurią reikėjo įsigyti nepigia kraujo kaina. Garsiose Radviliškio kapinėse, dengdamiesi storomis akmeninėmis jų sienomis, senieji vokiečių armijos karo vilkai aršiai gynės iki paskutiniųjų. Juos rėmė: artilerija, visų kalibrų minosvaidžiai ir daugybė kulkosvaidžių. Jų pajėgumą puikiai rodo vien tiktai į lietuvių rankas atitekęs karo grobis, štai jis: 8 patrankos, apie 100 kulkosvaidžių, 10 minosvaidžių, 15 lėktuvų, 10.000 artilerijos sviedinių, daugybė šautuvų, milijonai šovinių ir daug kitos karinės medžiagos. Šis grobis žymiai pagerino apginklavimą Lietuvos kariuomenės, kurios 1920 m. pabaigoje jau buvo 3 divizijos. Tada įsikišo gen. Niselio vadovaujama Santarvės Komisija, ir karo veiksmai buvo sustabdyti. 1919 m. gruodžio 15 d. paskutiniai bermontininkų kariuomenės daliniai, mūsų kariuomenės sekami iš paskos, kad neplėštų Žemaitijos gyventojų, perėjo buv. Vokietijos sieną. Taip jauna Lietuvos kariuomenė savo aukštos karinės moralės jėga ir aukomis likvidavo antrąjį Lietuvos nepriklausomybės priešą.

KOVOS SU LENKAIS

Tačiau Nepriklausomybės kovos tuo, anaiptol, nesibaigė. Mūsų pietų kaimyno senosios istorinės užmačios iš diplomatinės kovos perėjo į ginkluotą konfliktą. 1919 m. pavasarį maršalo Pilsudskio vadovaujama lenkų kariuomenė, pasinaudodama mūsiškių kovomis su pirmuoju priešu, užėmė pietinę ir rytinę Lietuvos dalį, nuo Gardino iki Vilniaus. Vėliau, nežiūrint mūsų vyriausybės ir Santarvės taikingų pastangų, lenkai kovų nesustabdė ir veržėsi tolyn Kaišiadorių-Alytaus kryptimis. Lietuvos delegacijai vėl kreipiantis, speciali prancūzų karo misija nustatė laikiną demarkacijos liniją. Tačiau tuometinė Lenkijos vyriausybė, to nepaisydama, veržėsi vėl gilyn į Lietuvos žemes. Liepos mėn. santarvininkų kariuomenių vadas maršalas Fošas nustatė antrą demarkacijos liniją, tačiau lenkai ir ją sulaužė, užimdami Punską, Seinus, Daugus, Butrimonis, Stakliškes, Širvintus, Molėtus ir kt. 1920 m. viduryje karo veiksmai šiose vietovėse ir sustojo. Lietuvos mėginimai susitarti nedavė vaisių. Tik lenkų nesėkmė kare su rusais pakeitė situaciją. 1920 m. liepos 15 d. mūsiškiai pulkai įžengė į Vilnių. Lenkų rusų kare Lietuva paskelbė neutralitetą ir stengėsi apsaugoti savo sienas, pripažintas Maskvos sutartimi. Vėliau atsigavę lenkai vėl pradėjo diplomatinį ir karinį Lietuvos spaudimą, po visos eilės santarvininkų nustatytų linijų.

1920 m. spalių 7 d. Suvalkų derybose buvo nustatyta nauja demarklinija ir sustabdyti karo veiksmai tarp abiejų kariuomenių. Tačiau, nežiūrint sutarties, lenkai dirigavo savo kariuomenės telkinius bendra Vilniaus kryptimi, o spalių 8 d. gen. Želigovskio vadovaujama lenkų kariuomenė puolė Vilnių iš Lydos pusės ir spalių 9 d. jį užėmė. Lenkijosvyriausybė paskelbė, kad tai esąs vien maištininko Želigovskio nesusipratimas, ir kad Lenkijos diplomatija su šiuo kariniu žygiu neturinti nieko bendra. Tačiau, užėmę Vilnių, lenkai nesustojo ir smelkėsi gilyn į Lietuvą. Netikėto smūgio išblaškytos Lietuvos kariuomenės pajėgos ėmėsi, žūt būt, telktis gynybai. Užėmusi naujas pozicijas, mūsų kariuomenė lapkričio 19-21 d. istorinėse Širvintų-Giedraičių kautynėse visiškai nugalėjo lenkų pajėgas. Ir šiose kautynėse Lietuvos kariuomenė nugalėjo ne savo gausumu, o kariniu sugebėjimu manevruoti. Po šio laimėjimo Vilniaus kryptimi puolančią mūsų kariuomenę patarė sustabdyti Tautų Sąjungos komisija, pasiūlydama sustabdyti karą ir nustatydama tarp abiejų kariuomenių neutralią zoną. Tikėdama tarptautiniu teisingumu ir Suvalkų sutartimi, Lietuvos vyriausybė pasiūlymą priėmė. Taip baigėsi karas su trečiąja šalimi, su pietiniu Lietuvos kaimynu.

Štai trumpas, labai netobulas Lietuvos nepriklausomybės kovų eskizas. Nepriklausomybės, kurią įgyvendinti, šalia Vasario 16 d. akto, buvo būtina ir reali karinė jėga. Tą jėgą sukūrė visa lietuvių tauta, savo tautinės kariuomenės formoje. Nepriklausomybės kovos pareikalavo apie 4.000 brangių, kraujo aukų:    žuvusių,sužeistų, invalidų ir mirusių ligoninėse nuo žaizdų bei ligų karo metu.

Algimantas Giedrius