Prieš lapkričio 23-ją
Kariai pirmūnai Rusijoje
Jau nekalbant apie istorinės Lietuvos ginkluotųjų jėgų kūrimąsi ir jų žygius amžių eigoje, dabar kai kam iš mūsų jaunųjų gali susidaryti įspūdžio, kad Lapkričio 23-oji (1918) yra Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės užuomazgos diena. Tuo tarpu ta data Vilniuje išleistas pirmasis įsakymas Lietuvos kariuomenei buvo tiktai išdava pastangų ir kraujo aukų lietuvių karių, tarnavusių carinės Rusijos kariuomenėje.
Mat, 1917 m. Rusijoje kilus revoliucijai, įsigalėjusi Kerenskio valdžia buv. caro armijos kariams leido burtis į savus tautinius dalinius. Tada ir lietuviai sukruto telktis į batalionus: Vitebske,Smolenske, Rovnoje ir net Sibire, tikėdamiesi organizuotai grįžti tėvynėn. Tačiau valdžią pagrobę bolševikai apsižiūrėjo, kad su tokiais tautiniais daliniais jiems nepakeliui, pastaruosius likvidavo, išblaškė. Tad lietuviams kariams beliko jau tiktai paskirai, kaip kas išmanė, įvairiais keliais ir būdais grįžti tuo metu dar vokiečių okupuoton Lietuvon. Čia gi vėl jų tykojo okupantai, gaudė ir vežė (ypač karininkus) į belaisvių stovyklas Vokietijon.
Pokario politika ir Lietuva
Milžiniškų aukų pareikalavęs I-sis Pasaulinis karas pasibaigė ir didžiuliu laimėjimu tautų istorijoje. Penkios Europos tautos turėjo progos vienos atsistatyti, kitos įsikurti: atgijo Suomija, Lenkija, atsistatė Lietuva, Latvija, Estija.
Tautų atsistatymo idėja, karui pasibaigus, dar labiau sutvirtėjo, kai JAV prezidentas Wilsonas ir rusų revoliucija iškėlė tautų apsisprendimo teisę. Atsistatyti šios tautos galėjo dėl to, kad, nustatant naująsias sienas Europoje, jų buvimas sutapo su karo laimėtųjų — JAV, Anglijos, Prancūzijos:
— politika; pagaliau svarbiausia
— kad tos tautos laiku sugebėjo suorganizuoti savo ginkluotas jėgas nepriklausomybei ginti; tuo tarpu didieji tų tautų kaimynai— Vokietija ir Rusija — patys būva karo nuvarginti, perblokšti ir neįstengė anų atsiskiriančių tautų sutramdyti.
1918 m rudenį Lietuvą dar tebeslėgė vokiečių karinė okupacija. Vokiečių politika tada buvo ta pati, kaip ir II-jo Pasaulinio karo okupacijos metu, būtent: palaužti krašto atsparumą ir parengti erdvę vokiečių kolonizacijai. Kraštas buvo neapsakomai alinamas ir plėšiamas, o lietuviai visaip niekinami.
Tų pačių metų lapkričio mėn. vidaus revoliucija sugriovė ir kaizerinę Vokietiją. Pasirašiusi karo paliaubas su aliantais vakarų fronte, ji turėjo atsitraukti ir iš rytų. Tarybinė valdžia Rusijoje dar buvo silpna. Negalėdama kariauti, ji sudarė taikos sutartį su vokiečiais, tačiau frontas dar tebestovėjo už etnografinių Lietuvos ribų.
Vytauto Didžiojo Karo Muziejus Kaune
Ugnimi ir kalaviju
Po vokiečių revoliucijos, karinei tvarkai pairus, Lietuvoje dar labiau ėmė siautėti plėšikų gaujos, net dienos metu žudydamos gyventojus, plėšdavo ir degindavo ištisus kaimus. Visa Lietuva degte degė mintimi: arba vėl patekti tarybinės rusų valdžios “globon”, ar, žūt būt, organizuotis kovon už paskelbtąją (1918. II. 16) laisvę ir nepriklausomybę. Tie patys klausimai slėgė ir Lietuvos Tarybą Vilniuje, kuri savo rankose dar neturėjo valdžios ir ginkluotos jėgos. Buvo posėdžiaujama dienomis ir naktimis, kaip suorganizuoti krašto apsaugą.
Jau spalio mėn. prie Lietuvos Tarybos pradėjo veikti Apsaugos štabas, kuris pirmajame prof. Voldemaro kabinete, susidariusiame lapkričio 11 d., jau virto Apsaugos Ministerija. Okupacinė vokiečių valdžia, pripažinusi Lietuvos valdžią, įvykių buvo verčiama pripažinti ir teisę organizuoti lietuvių kariuomenę.
Pirmūnas pasakoja
Lietuvos kariuomenės pirmūnas, buv. caro armijos karininkas Jonas Žilinskas, kuris dabar gyvena čia, Amerikoje, kaip tremtinis, pateikia mums pluoštelį atsiminimų, kaip organizavosi Lietuvos vyrija prie ginklo anomis didžio negando dienomis. Pirmūnui Jonui Žilinskui likimo buvo lemta būti: Lietuvių Karių Komiteto p:rmininku rumunų fronte, Vyriausiojo Lietuvių Karių Komiteto nariu Petrapilyje ir Lietuvių Dalių Organizavimo Komisijos nariu Smolenske.
Grįžęs Lietuvon, savo tėviškėn, Suv. Kalvarijos apylinkėje, Žilinskas, kaip karininkas, vos išvengė vokiečių belaisvės. Ir jam, kaip daugeliui anuomet, dažnai kildavo nerami mintis: kas būtų, jeigu vokiečiai staiga atsitrauktų iš Lietuvos, užleisdami paskui save išalkusias, sulaukinėjusias rusų raudonarmiečių gaujas...
Pagaliau karininkas Jonas Žilinskas ėmėsi iniciatyvos sušaukti vietos inteligentų bei labiau susipratusių jaunų vyrų pasitarimą. Į šį pasitarimą susirinko 12 vyrų, būtent: S. Klimas, J. B. Leonavičius, K. Geležius, Matulevičius ir kt., kurių pavardžių jau nebeprisimena, šis branduolys pasivadino 12-os Komitetu. J. ž. pasiūlius, kiekvienas dalyvių pasižadėjo savo pažįstamų tarpe suverbuoti po 20 vyrų. Jiems išaiškinti, koks reikalas, juos apginkluoti ir gauti jų sutikimą, gavus pranešimą, susirinkti draugėn.
Šis vyrų verbavimas 12-os Komiteto organizatoriams pavyko. Savanoriai buvo apginkluoti šautuvais ir kulkosvaidžiais, surankiotais vos pasibaigusio karo apkasuose, kuriais buvo išraižyti šios apylinkės laukai.
Sekančiame Komiteto narių sus-me 1918 m. rugsėjo mėn. buvo nutarta, ištikus reikalui, sušaukti savo vyrus, išleisti atsišaukimą į vietos visuomenę, paskelbti 12-kos Komiteto "valdžią”, ir stengtis susirišti su panašiais kaimyniniais sąjūdžiais. Tačiau buvo nutarta šio ryšio ieškoti per Lietuvos Tarybą Vilniuje. Atstovu vykti į L. Tarybą Vilniun buvo kaip tik išrinktas pats Jonas Žilinskas.
1919 m. apie spalio 20 d. J. Ž. jau buvo Vilniuje, kur L. Tarybai nušvietė 12-os Komiteto pastangas ir savisaugos organizavimąsi Suv. Kalvarijos apylinkėje. Rūpesčiais, begaliniais darbais apsivertusiai Lietuvos Tarybai šis J. ž. pranešimas padarė netikėtai džiuginančio įspūdžio. Tuojau buvo sušauktas Tarybos posėdis, kuriame nutarta įsteigti Aukščiausią Karo Tarybą.
AKTaryba, susirinkusi posėdžio, nutarė įsteigti Apsaugos štabą iš 3-jų žmonių. Skiriant Štabo viršininką, buvę atsiklausta ir J. Ž. nuomonės. Šis pasiūlęs jam asmeniškai pažįstamą iš lietuvių karių sąjūdžio Smolenske laikų — karininką Kubilių. Jis ir buvo paskirtas. Antruoju Aps. štabo nariu buvo paskirtas pats Jonas Žilinskas, o trečiuoju ka-rin. Velykis.
Kadangi J. ž. buvo atvykęs Vilniun vien tik ryšio bei informacijos tikslu, turėjo tuojau grįžti namo ir pasirengti naujoms pareigoms. Grįžęs J. ž. visa tai pranešė 12-kos Komiteto nariams! šie buvo nuliūdę, kad netenka savo vado, tačiau drauge ir džiaugėsi šiuo paskyrimu.
Apie 23 d. spalio Jonas Žilinskas grįžęs Vilniun jau rado Apsaugos štabą išsiplėtusi ir išsijuosus dirbantį, štabas jau buvo paskelbęs liet. karininkų registraciją ir netrukus buvo nuspręsta kurti pirmąjį pėst. pulką Alytuje. Pulko vadu buvo paskirtas karin. Galvydis - Bykauskas.
Ir taip 1918 m. lapkričio 23 d. Vilniuje buvo išleistas pirmasis o-ficialus Apsaugos Ministerijos įsakymas (spausdintas spaustuvėje), kuriame taip pat buvo paskelbti ir visi paskyrimai, ligi to.s dienos įvykę Apsaugos štabe.
S. U.
