ANGELO SPARNAI

Prie paminklinio akmens Birutės štabo vietoje 1993 m. Dešinėje - šio pasakojimo autorė A. Vitkauskienė su savo sūnumi ir broliu.

Skiriu savo broliui Vytautui Mikalauskui -
partizanui "Arui" atminti -
Anelė Vitkauskienė

Dažnai sugrįžtu į savo vaikystę. Į tėviškę, apsodintą liepų alėjomis, išpuoštą gėlių takais. Čia - pati gražiausia mokykla mano gyvenime. Joje vyko šaulių susirinkimai, vakarėliai, gegužinės. Mes labai mėgom vaidinimus, net pagyrimus už juos gaudavom. Vytautas vaidindavo Vytautą Didįjį, o aš jo Angelą Sargą. Man prisiuvo sparnus, ir aš turėjau jį saugoti. Pamokos prasidėdavo ir baigdavosi malda - atrodė, kad išsaugosiu. Bet neišsaugojau.

Augome mes septyni vaikai - keturi broliai ir trys seserys - Lietuvos savanorio šeimoje, Igliškėlių valsčiaus Šventragio kaime. Ūkelis -32 nedidelis (12 ha), bet gražus. Nepriklausomoje Lietuvoje po tėviškės dangumi buvo šviesu ir ramu. Žmonės - linksmi, nuoširdūs. Nebuvo nei vagių, nei chuliganų ar nepataisomų girtuoklių bei valkatų. Aš su Vytautu mokėmės Veiverių gimnazijoje.

Kai rusai okupavo Lietuvą, aptemo dangus ir mūsų širdys. Tėvelis suvyniojo šaulių ir valstybinę trispalvę vėliavas, pabučiavo ir užkasė. Tėvelis verkė. Ašaros tvenkėsi ir vaikų akyse: laidojom tarsi kažką artimą, gyvą... Laidojom Laisvę...

Raudonieji okupantai pradėjo šaukti į savo kariuomenę vyrus. Tačiau jaunimas nenorėjo tarnauti svetimiesiems. Miškai prisipildė vyrų. Mūsų Vytautas iš pradžių slapstėsi namuose, tačiau aplink buvo daug žmonių, todėl tėvelis išvežė Vytautą dirbti prie geležinkelio į Pabališkius. Lydėdama jį, aš visą kelią verkiau. Neilgai jis ten dirbo. Kai beveik visi Veiverių gimnazistai išėjo į miškus, išėjo ir Vytautas. Tapo partizanu. Pasirinko "Aro" slapyvardę.

Aš įstojau mokytis į Žemės ūkio akademiją, bet su broliu ryšys nenutrūko. Pas mane atvažiuodavo aukštas, juodaplaukis vaikinas -Juozas Vyšniauskas iš Mauručių - ir viską apie partizanus papasakodavo. Jų sodyboje, geležinkelio stoties pašonėje, buvo įrengtas partizanų vadavietės bunkeris. Jame gyveno pats Birutės rinktinės vadas - kapitonas Jonas Aleščikas-"Rymantas", jo pavaduotojas - mano brolis leitenantas Vytautas Mikalauskas -"Aras" ir leitenantas Algirdas Šimonis-"Kirstukas". Su savo draugėmis mieste aš megzdavau jiems pirštines, šalikus ir veždavau į kaimą pas tetą Onutę Lodienę, kad perduotų partizanams.

Ateidavo vyrai - jauni ir gražūs. Pasitempę, orūs, tvarkingom gražiom uniformom. Visi iki vieno jie tikėjo Lietuvos laisve ir šviesia jos ateitimi. Tik nenuspėjo, jog taip ilgai dar reikės jos laukti.

Blėso paskutinės 1947 metų rudens dienos. Jos atnešė ir mudviejų paskutinį su broliu susitikimą. Atėjau pas mergaitę, kuri pamiškėje rovė linus. Buvome susitarusios, ir ji nuvedė mane miškan. Atėjo Vytautas, liūdnas, susimąstęs, apsirengęs dar vasariškais rūbais. Prašė, kad daugiau čia nevažinėčiau - esą labai pavojinga. Aš buvau per jauna, kad viską suprasčiau. Apsikabinau. Atsisveikinau. Amžiams...

1948 metų vasario 11 d. Suvalkijos lygumų 23-metį partizaną "Arą" staigiai pakirto paklydėlė kulka. Mokiausi tuomet jau trečiame kurse. Pranešė man tas pats Vyšniauskų Juozukas - partizanų ryšininkas "Jūreivis". Ir uždengė mano jaunystę tamsus šešėlis. Atrodė, kad kartu su manim verkė nusviręs galulaukio beržas ir pilkas tėviškės pakelių akmuo. Užgęso brolis toje pačioje sodyboje, kurios bunkeryje gyveno. Atsisveikinant pašarvojo darželyje. Karstą jo mylima mergaitė rūtom apipynė - ilgai tą žiemą rūtos žaliavo. Ginklo draugai slapta nunešė į netoliese esančias Digrių kapinaites.

Prie Vytauto Mikalausko - Aro kapo Digriuose. Dešinėje- Povilas Pečiulaitis ir Vytauto Mikalausko broliai.

Mes, namiškiai, perspėti pačių partizanų, Vytauto kapo nelankėme. Tik prasidėjus Atgimimui, iš naujo suradome kelius į partizanų kovų ir slėptuvių vietas, susipažinome su jiems padėjusiais žmonėmis. Senųjų šeimininkų ir ryšininkų neberadome - juos Anapilis jau buvo priglaudęs. Prienų Sąjūdžio laikraštyje perskaitėme apie mūsų Vytautą straipsnį, parašytą iš tos pačios bunkerio sodybos kilusios Onutės dukters, žurnalistės Birutės Jonelienės, gimusios Sibiro ledynuose. Jos rūpesčiu sodyboje, prie buvusio bunkerio, buvo pastatytas ir paminklinis akmuo. O Digrių kapinaites, kur ilsisi 27 partizanai, prižiūri ir puošia gėlėmis Janina Rundinaitė-Vizgaitienė, kurios brolis Antanas, žuvęs 1947 m., taip pat ten palaidotas. Tuo tarpu Vyšniauskų sodyboje, kur žuvo mano brolis, išaugo stiprus šakotas ąžuolas.

Digrių kapinaitės Kauno apskrityje.

Kai būnu ten, gėriuosi į tolius žygiuojančiais miškais, vešliomis pievomis ir toli lygumose pranykstančiais javų laukais. Tada mąstau apie aukas, sudėtas ant Laisvės altoriaus, ir vėl kalbuosi su broliu. Kuo jis būtų tapęs: mokytoju, gydytoju, inžinierium ? Buvo gabus kalboms ir tiksliesiems mokslams. Su grauduliu tada prisimenu tuos savo vaikystės Angelo sparnus. Gal per silpnai jie buvo prisiūti, kad neišsaugojau brolio... Bet partizanų auka vis dėlto buvo prasminga - Lietuva atgavo laisvę . Tik kad ją išsaugotų ir tobau...Tepadeda mums Aukščiausiasis ir mūsų Angelai sargai...

Anelės Mikalauskaitės-Vitkauskienės pasakojimą užrašė ANTANINA GARMUTĖ

1997 m. rugsėjis Vilnius - Kaunas