LIETUVIŲ TAUTOS KANČIŲ KELIAI

Kelios mintys beskaitant Algirdo Šerėno knygą

HENRIKAS KUDREIKIS

Algirdas Šerėnas, dar būdamas jaunas vyras, buvo ištremtas į Komijos gulagus, kur ir liko gyventi. Paskutiniu laiku jis rinko ir sudarė didelį dokumentinio pobūdžio veikalą apie lietuvių kančias šiame piktame žemės kampe. Remiantis Syktyvkaro „Memorialo" duomenimis, komunistinės priespaudos metais per Komijos respublikos stovyklas perėjo kas ketvirtas SSSR kalinys.

Buvęs Komijos KGB archyvo viršininkas plk. V. Polesčikovas rašė: „Reikia paskelbti siaubingus to meto piktadarystės faktus, o valstybė privalo atsiprašyti tų, kurie nuo šių žvėriškumų nukentėjo. Pagaliau mes turime bent pažymėti masinių sušaudimų vietas. Juk jos žinomos... Aš netgi žinau žmogų, kuris vykdė sušaudymus. Žinau ir tai, kad kartą jie išvežė žmones sušaudyti į Verchnyj Čovo rajoną, o spiritą (jiems skirtą stiklinę) išgėrė dar prieš pradėdami darbą. Dėl to vieno žmogaus nenušovė, o tik sužeidė. Kadangi baigėsi jiems išduotų šovinių norma, tai pastarąjį jie pribaigė kastuvais."

Po XX Komunistų partijos suvažiavimo, kai Chruščiovas viešai paskelbė apie savosios santvarkos žvėriškumus, aklai kvailinamai tautai buvo kalama pasaka, kad tikrieji komunistai neprisidėjo prie kankinimų, kad dėl visko buvo kaltas Berija ir šiek tiek Stalinas. Esą tautų genocido metais NKVD iškilo virš partijos ir naikino komunistus leniniečius (lyg Leninas būtų buvęs mažesnis kraugerys negu Stalinas). Buvo kalbama apie 1937 - 39 žudynes, bet begėdiškai nutylimi siautėjimai, ypač pokaryje, Baltijos valstybėse ir Ukrainoje...

1941 m. birželio tremtinių tragedija

Algirdui Šerėnui buvo nelengva prieiti prie Komijos srities KPPS archyvo. Susipažinti su dokumentais galėjo tik partinė nomenklatūra ir moksliniai darbuotojai, tyrinėję Komijos komunistų partijos istoriją. 1993 m. rugpjūčio mėn., „Memorialo" draugijai padedant, jis pateko į Komijos stovyklų politinio skyriaus archyvą. Patys baisiausi partinės viršūnės -MVD ir KGB baudžiamųjų organų - archyvai kol kas tyrinėtojams buvo neprieinami, arba jie buvo jau sunaikinti.

1941 m. birželio tremtiniai - daugiausia Lietuvos mokytojai bei kiti inteligentai, kurie atsidūrė Vorkutos srityje, patyrė baisias kančias. Gyvų vargu gal liko vienas ar du procentai.

Geležinkelio magistralė buvo pradėta tiesti iš abiejų pusių – nuo Vorkutos šiaurėje ir nuo Kotlaso pietuose. Ten ir privežė daugybę kalinių. Žmonės triūsė kaip skruzdelės bet kokiu oru, pustant ar šaltyje, dieną ar naktį. Pietiniame ir viduriniame busimojo kelio ruože driekėsi pelkės, ištisi neįžengiamų miškų masyvai, šiaurėje pereidami į pelkėtą tundrą. Pelkės tęsėsi 15 - 20 km., jų gylis siekdavo tris metrus ir daugiau. Šiaurinė gamta žiauri. Vasarą kalinius kankino uodų ir juodų muselių debesys, pavasarį ir rudenį įgrįsdavo vandens sriautai, purvas ir neišbrendamos pelkės. Žiemą kraujas stingo nuo žiaurių šalčių ir pūgų. Tundroje užuovėjos nerasi. Į šiaurę nuo Abezės spigino 50-ties laipsnių šalčiai, o pučiant vėjui dar šalčiau. Pūgos per metus siausdavo daugiau kaip šimtą dienų.

Į šiaurės statybos ruožą atvežė ar atvarė tūkstančius lietuvių. Gyvų išliko tik vienas kitas. Duonos davinį 1942 m. sumažino. Kuo mažiau duonos, tuo daugiau vogė stovyklos vadovybė. Žuvo paskutiniai darbininkai. Seidos rajone, kur taip pat buvo daug lietuvių, buvo įrengti barakai, bet beveik nekūrenami, barakuose purvas, drėgna, tamsu, šalta. Gultai purvini, patalynės ir baltinių pamainos nėra, todėl pilna utėlių. Kolonose kaliniai buvo mušami. Užfiksuoti faktai, kad sergantys kaliniai buvo varomi į darbą, uždaromi į šaltus izoliatorius, kur ir mirdavo. Maitinimas nebuvo kontroliuojamas, dėl to kaliniams skirti produktai išvagiami. Vargu ar darbininkams tekdavo 50% jiems skirto maisto. Sargybiniai buvo rūstūs ir beširdžiai, išmokyti neapkęsti liaudies priešų - buožių, buržujų ir t.t. Tai klasinė neapykanta atėjūnams, nors ir ne savo valia patekusiems į jų taigą ar tundrą. Prasidėjus karui, daugelis vietos gyventojų buvo paimti į frontą. Nepaimti liko aktyvistai komjaunuoliai, partiniai, tad degantys karščiausia neapykanta kaliniams. Atsiųsti komių senukai, 50-ties metų ir senesni, nebuvo geresni už savo sūnus: ir jie buvo žiaurūs, nepaperkami, negailestingi, uolūs sovietiniai tarnautojai.

Pečiorlago skyriaus darbo kolonos, atrodo, gyveno palapinėse, kurios buvo neapšildytos, virtuvės nebaigtos. Nebuvo džiovyklų, kur kaliniai būtų galėję išsidžiovinti rūbus ir avalynę. Visi kaliniai buvo utėlėti. Daugelis jų, išvaryti į darbą sirgdami, atgal gyvi nebegrįždavo. Ligonius kartais guldydavo ant grindų, kur laužų ir palapinių „šiluma" žiemos metu prie geležinkelio Kozva - Vorkuta buvo tikras kelias į mirtį. Vien tik 1941 m. žiemą Abezės rajone iš penkiasdešimties tūkstančių kalinių nuo bado, šalčio ir nepakeliamo darbo mirė keturiasdešimt tūkstančių. Iš to skaičiaus 15% buvo lietuvių.

Prano Žižmaro likimas

Žymus vilnietis sportininkas Pranas Žižmaras, 1938 metais apgynęs lietuvių garbę, nugalėdamas dvikovoje lenkų karininką, įžeidusi lietuvių tautą, kaip ir daugelis lietuvių patriotų atsidūrė Pečioros stovyklose.

Algirdas Šerėnas, Vorkutos mirties lageriai. 672 psl., redagavo Dalia Kuodytė. Išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras ir Pasaulio lietuvių bendruomenė, 1997 Vilniuje.

A. Šerėnas, kuris nepaprastai gerbė Žižmarą, surado jo kalinimo ir mirties dokumentus (Byla nr. 49692 - Sevdvinlagas). Žižmaras, pasirodo, perėjo per serijas tardymų, patyrė čekistų „specpriemones" (čekistai vengė vartoti žodį kankinimai). Nieko tačiau nepasiekę su „specpriemonėmis", nutarė jį paveikti psichologiškai, uždarydami jį į vienutę.

Medicininio patikrinimo formuliare užrašyta: randas po didžiojo blauzdikaulio lūžio. Tačiau jis vistiek buvo paskirtas darbams, nors tai buvo visiškai ne koks randas, o neužgyjamas atviras lūžis - tardytojo Abramovičiaus žiaurumo liudijimas. Čekistai kaulalaužiai tardydami stengėsi mušti per blauzdų kaulus, neapdengtus minkštųjų audinių. O stovykliniai medikai į tai visai nekreipė dėmesio. Generolui Juozui Juodišiui po tardymo Norilske taip pat panašiai buvo sulaužyti abiejų kojų blauzdikauliai.

Pranas Žižmaras mirė 1944 m. spalio 27 d. Archangelsko srities stovyklos Centrinėje ligoninėje, Šangalos stotyje. Sprendžiant iš oficialaus akto, jis buvo užkastas bendroje duobėje, be karsto. Algirdas Šerėnas rašo: „Taip baigėsi mano vaikystės dievaičio, šauniojo Lietuvos sūnaus Prano Žižmaro paskutinis sovietinio pragaro ratas. Jo nepalaužė okupantai lenkai, 1933 metais uždarę į sunkiųjų darbų kalėjimą; nepalaužė budelis Abramovičius; neįstengė pribaigti Centrinės ligoninės vyr. gydytoja Sacharova. Jis žuvo nenugalėtas. Tiesiant Severo - Pečoros geležinkelio magistralę bendruose darbuose dirbę kaliniai neištverdavo ilgiau kaip tris mėnesius. Žižmaras išlaikė triskart ilgiau."

Kyla klausimas, kodėl Žižmaras, kaip buvęs Lenkijos pilietis, neužsirašė į Anderso lenkų korpą. Užsirašiusieji visi iš Sibiro gulagų buvo išleisti. Galima spėti, kad jis nenorėjo turėti nieko bendro su lenkais.