Lietuvos žemė priglaudė Aliną ir Joną Grinius

Reportažas paruoštas iš Vidmanto Valiušaičio, Alinos ir Jono Grinių laidojimo komisijos pirmininko, prisiųstos platesnės informacijos apie laidotuves bei jose pasakytų atsisveikinimo kalbų tekstų. (Red.)

1998 vasario 20 d. Kaune, Petrašiūnų kapinėse, palaidoti iš Muencheno parvežti Alinos Grinienės (1916 - 1998) ir dr. Jono Griniaus (1902 - 1980) pelenai, šių metų sausio 16 d. Muenchene mirusi Alina Grinienė iki paskutinės savo gyvenimo dienos rūpinosi savo vyro dr. Jono Griniaus palaikų perkėlimo į Lietuvą reikalais. Kauno miesto savivaldybė, ypač Kauno meras Henrikas Tamulis, padėjo daug pastangų, kad šie iškilūs žmonės amžinojo poilsio atgultų Lietuvos žemėje. Tad jau vasario 7 d. abiejų Grinių palaikai urnose buvo atvežti į Kauną ir iki laidotuvių priglobti Jėzuitų bažnyčioje, kurią jie taip mėgo lankyti prieškario Kaune. Palaikus su apeigomis pasitiko bažnyčios rektorius kun. Vytautas Sadauskas. Vasario 19 d. toje pačioje bažnyčioje buvo iškilmingai aukojamos šv. Mišios, koncelebruojant arkiv. Sigitui Tamkevičiui ir dar 8-niems kunigams. Atsisveikinimas vyko vasario 20 d. Kaimo menininkų namuose. Dailiai išpuoštoje salėje atsisveikinti su šiais šviesiais lietuviais ir atiduoti jiems paskutinę pagarbą atėjo daug žmonių. Grojo Kauno styginis kvartetas. Po to Alina ir Jonas Griniai buvo palaidoti Petrašiūnų kapinėse, o jų kapą puoš dail. Antano Mončio sukurtas paminklas.

* * *

Mintys iš pasakytų kalbų laidojant Aliną ir Joną Grinius

Henrikas Tamulis, Kauno miesto meras:

...Aukščiausiojo valia buvo tokia, kad dr. Jono Griniaus ir Alinos Grinienės palaikai sugrįžta drauge į Lietuvos žemę, iš kurios dvasiškai jie niekad nebuvo pasitraukę.

(Po to Kaimo meras nuodugniai supažindino dalyvius su abiejų velionių biografijomis bei jų nuveiktais darbais ir savo kalbą užbaigė tokiais žodžiais):

...Tegul ilsisi šie taurūs ir Lietuvai daug nusipelnę lietuviai Petrašiūnų pušų ramybėje, o jų atminimas ir geri darbai testiprina ir teįkvepia gyvuosius.

Prof. Vytautas Landsbergis, LR Seimo pirmininkas:

Lietuvos žemė priima pelenus dviejų savo šviesuolių, kuriems

Dail. A. Mončio suprojektuotas paminklas ant dr. Jono Griniaus kapo Muenchene dabar puoš abiejų Grinių kapą Petrašiūnų kapinėse.

likimas lėmė gana ilgai gyventi svetur, ir kurie dabar sugrįžta čia visiems laikams. Tai literatūros mokslininkas ir visuomenės veikėjas prof. Jonas Grinius ir jo gyvenimo draugė, lietuvių visuomenės veikėja, ponia Alina Grinienė. Kiekvienas ją pažinojęs, bendravęs ir pamilęs, vadindavo ir tarpusavy kreipdavosi nežinia kieno duotu meilingu vardu - Ponytė... Tokia asmenybė, kaip buvo Alina Grinienė, palieka visiems ją pažinojusiems savo nepaprastą širdies šilumą, dvasios šviesybę. Tai turbūt ir yra svarbiausia, ką žmogus gali palikti šitoje žemėje, net ir pasitraukęs iš gyvųjų tarpo...

.. .Tegu būna brangus mums visiems jų atminimas ir tegu apie juos daugiau sužino Lietuvos žmonės!

Vidmantas Valiušaitis, Kauno savivaldybės sekretorius, Grinių laidojimo komisijos pirmininkas:

...Lietuvos žemei netrukus atiduosime palaikus dviejų kilnių asmenybių, apie kiekvieną iš kurių galima būtų daug pasakyti. Ypač, kad jos buvo labai skirtingos. Alina Grinienė - energinga visuomenininke, bendruomenininkė, organizatorė, globėja ir patarnautoja; Jonas Grinius -mokslo, knygos, kabinetinio darbo, ramybės ir susikaupimo ieškojęs rašto žmogus. Tačiau viena jiems abiems buvo bendra: tai buvo tvirtos ir išmintingos asmenybės, troškusios teisingesnio pasaulio ir Dievo įkvėptos heroinės, už gera kovojančios aukos dvasios...

...Aukščiausiojo valia jų abiejų palaikai Lietuvon sugrįžo drauge, todėl, stovėdamas prie atsivėrusios žemės ir atiduodamas jiems paskutinę pagarbą, norėčiau aptarti, kas buvo bendra ir kas jungė šias taurias, tokias skirtingas, bet taip vienodai Dievui ir Tėvynei pasišventusias asmenybes, ši svarbiausioji jungtis, mano nuomone, buvo giliai išgyventa krikščionybė ir įsisąmoninta ateitininkų ideologija. Jie abu buvo nepalaužiami idealistai, pasišventę tiesos, gėrio, grožio idealams, žmonės be jokio moralinio priekaišto...

.. .Alina ir Jonas Grimai gyvi būdami uoliai vykdė tai, ką dr. Grinius užrašė savo neoficialiame testamente ateitininkams:    „Visiems

ateitininkams, moksleiviams ir studentams, kaip buvęs ,Ateities' redaktorius ir Federacijos tarybos narys, norėčiau linkėti būti žemės druska pasauly ir pirmiausia lietuvių tautoje. Žinau, kad tai nėra lengva, nes reikia padėti nemažai pastangų ir patirti nemalonumų net iš tikėjimo brolių, tačiau be krikščioniškos druskos gyvenimas pradeda pūti ir dvokti, o šūkis ,Visa atnaujinti Kristuje' gali tapti veidmaininga priedanga".

...Aukščiausia pagarba velionių darbams ir atminimams būtų gyvųjų ryžtis likti ta gerąja žemės druska mūsų tautos gyvenime.

Dr. Kęstutis Girnius, „Laisvosios Europos" radijo lietuvių skyriaus direktorius:

56 Lietuvoje, liko jai ištikimi visą savo gyvenimą. Net ir tais juodžiausiais metais, kai neatrodė, kad Lietuva kada nors atgaus nepriklausomybę, ir kai išeivijos jėgos pradėjo išsekti, o lietuvybės išlaikymo klausimas tapo problematiškas. Jiems nemažiau svarbi buvo ir katalikybė. Ponia Grinienė - Ponytė - visada rūpinosi ir Studijų savaičių, ir Muencheno parapijos gyvenimu. Dr. Grinius buvo žmogus, kuris neturėjo jokių abejonių katalikų mokymo tiesoms, jas visados gynė, nebijojo polemizuoti ir jautė pareigą katalikiškas pozicijas ginti net ir tais momentais, kai jas ginti buvo nebemadinga...

Jie abu buvo nepaprastai pareigingi žmonės... Pagaliau reikėtų pabrėžti ir jų dosnumą. Jų atviri namai, jų dosnumas tapo legendiniai.

Septintame - aštuntame dešimtmetyje beveik kiekvienas po Europą keliaujantis lietuvių kilmės studentas žinojo, kad pas Grinius galės rasti prieglaudą... Ką Grinienė turėjo - davė visiems. Ir davė daugiau, ne kartą pasiskolindama iš kitų, kad galėtų ką nors sušelpti. Jų mirtis yra netektis visiems mums, kurie juos pažinojome.

Prof. Viktorija Daujotytė, literatūros mokslininkė:

Šiandien mes atsisveikiname su dviejų žmonių gyvenimais, tačiau mūsų liūdesys turi džiaugsmo atšvaitą. Džiaugsmo, kad šitiems žmonėms likimas buvo palankus, kad neleido atsiskirti ir leido jiems abiems sugrįžti į gimtąją žemę, kurios jie visą savo gyvenimą ilgėjosi. Lietuvos rašytojams, mokslininkams, humanitarams prof. dr. Jono Griniaus darbai tikrai yra žinomi... Mielą Aliną Grinienę man teko laimė pažinti Lietuviškųjų studijų savaitėje, iš arti pamatyti, suprasti ir pajusti, kas tai yra žmogiškumo talentas. Kas tai yra duoti žmonėms atvira širdimi ir didžiausiu džiaugsmu...

...Tegul būna lengva žemė mūsų lietuviškumo dvasios kūrėjams, puoselėtojams, tegul jų gyvenimas, jų lietuvybė būna pavyzdžiu mums visiems!

Petras Palilionis, Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas:

Kadaise Kaune lankydamasis poetas Henrikas Nagys mums sakė: „Aš visvien grįšiu į Lietuvą. Jeigu negrįšiu aš - grįš mano pelenai."... Ir galvoju, kaip simboliška, kad šita Petrašiūnų žemė, šitas panteonas, jungia tokius iškilius, šviesius ir taurius žmones... Manau, kad mes visi turime būti amžinai dėkingi už jų kūrybos ir už jų lietuvybės žygdarbius...

Vygantas Malinauskas, Ateitininkų federacijos pirmininkas:

...Priklausau tai kartai, kuri neturėjo laimės pažinoti ir mažai tegirdėjo apie šiuos puikius žmones. Tačiau Alina ir Jonas Grimai priklauso tiems žmonėms, kurių įtaka, reikšmė bendruomenei, organizacijai nesibaigia su jų pačių gyvenimu...

Abu Griniai buvo principų žmonės, kuriems ateitininkų principai nebuvo tiktai teorija, žmonės, kurie savo gyvenimu paliudijo, kad Dovydaičio, Šalkauskio idėjos ir ideologija turi prasmę ir mūsų dienomis...

Tikuosi, kad dr. Jonas ir Alina Griniai mums, jaunajai ateitininkų kartai, nebus tik organizacijos praeitis. Jie yra mūsų organizacijos dabartis ir mūsų visų ateities dalis...

Dr. Jonas Grinius 1962 m. su bičiuliais Čikagoje. Iš kairės-dr. K. Ambrozaitis, V. Būtėnas, S. Kungys, dr. Z. Brinkis, dr. j. Grinius, J. Baužys, A.Pargauskas, S. Daunys.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas:

Šiandien mes laidojam du iškilius Lietuvos patriotus - Aliną ir Joną. Šiandien mums yra ne liūdesio diena, bet pergalės diena — Lietuva laimėjo. Mes nesigailime tų, kurie mirė garbingai, bet gailimės tų, kurie pūsta Gariūnų turguje ir karčiamose...

Profesoriaus nepažinojau, bet mokiausi iš jo literatūros vadovėlio... Aliną Grinienę pažinojau gerai, pažinojau tą lietuvišką „dūšią", kuri viską atidavė kitiems...

Mums, senesniesiems, anie Lietuvos laisvės laikai yra palaimingi, kada auginome kviečius, bekonus, kada žaidėm krepšinį Europoje ir Lietuva garsėjo kaip valstybė, gražiai atsistatanti, gražiai kurianti ir dvasinį, ir ūkinį gyvenimą... Bet atėjo bolševikai, ir Lietuva pasruvo kraujuose... Pabūgusi teroro, dalis tautos pasitraukė į Vakarus. Atsimenu 1946 metų rudenį ir partizanai kalbėjo: gaila, kad žmonės pasitraukė... Bet vėliau pamatėm, kad gerai jie padarė, jog pasitraukė. Kitaip bolševikai būtų sunaikinę, kaip sunaikino generolą Juodišių ir tūkstančius karininkų, kaip sunaikino prof. Karsaviną, prie kurio mirties man teko dalyvauti. Jie būtų sunaikinę ir kitus, o Vakaruose jie parašė knygas ir labai daug pasitarnavo Lietuvos kultūrai...

Taigi Dievas numatė kiekvienam jo kelią ir darbus. Ir Dievas vertins pagal tai, kaip jis atliko savo misiją. Kai žiūrime į Grinių gyvenimą, galime pasakyti, kad jie laimingi. Laimingi, nes jie galėjo sugrįžti. Deja, daugelis dar nesugrįžo. Negrįžo dar prof. Karsavinas ir šimtai iškilių lietuvių, kurie atidavė viską. Negrįžo dar į kapines ir partizanai. Mes juos užmiršome, o bolševikai ir neobolševikai net Seime dabar drįsta vadinti juos „banditais"...

Ir dar, man atrodo, kad reikia užsienio lietuviams tinkamai padėkoti. Juk tada, kai viskas buvo sunaikinta, kai pas mus buvo atkurti tik tie nelaimingi kolchozai, nebuvo kas Lietuvą atstovauja užsienyje. Vakarų lietuviai atstovavo! Jie ne tik kūrė kultūrą, bet ir „Kronikos" žinias paskleidė po pasaulį. Taigi būtina jiems padėkoti. O mes, deja, nepadėkojome. Mes net pilietybės jiems nedavėme. Davėme rusams, lenkams, kitiems, o lietuviams nedavėme...

... Jeigu mes norime, kad tauta įvertintų savo vaikus ir iš praeities mokytųsi, reikia tą praeitį atkurti... reikia kurti naują, demokratinę, šventą, pasiturinčią Lietuvą, o patriotų ir darbininkų užteks.

...Dieve, būk gailestingas šitiems įnirusiems, ir duok visiems lietuviams sugrįžti į savo Tėvynę!

Į laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti

Lietuvos filialo tarybos pirmininką 

JONĄ KAIREVIČIŲ,

jo mylimam tėvui mirus, nuoširdžiai užjaučia

Į laisvę fondas ir žurnalas