APIE PRIESAGAS IR KULTŪRĄ
ANTANAS DUNDZILA
1997 metų laisvę" 126 nr. "Skaitytojų žodyje" (psl.6) vieno laiško autorius jautriai reagavo į to paties žurnalo 125-tame numeryje viename straipsnyje naudotus išsireiškimus kaip "ruselis" (psl. 37) ir "žydelis" (psl. 39, 40). Dėstydamas tuo reikalu savo kritišką pažiūrą, laiško autorius panaudojo tokius pavyzdžius, kaip " lietuviukas vyskupėlis Borisevičius", "poetukas Brazdžionis" ir pakedeno dar kelias kitas mintis Jis teigė, kad aname straipsnyje redaktoriaus neišbrauktomis frazėmis buvo menkinama tam tikrų asmenų kilmė, ir kad tai esanti beprasmė mūsų kultūringumo stoka. Laišką skaitant, susidarė įspūdis, kad žurnalo redaktorius kartu su 125 numery išspausdinto pasakojimo bei straipsnio autoriais įvykdęs kokį tai prasižengimą, gal net nusižengimą.
Vengiant asmeniškumų ir todėl čia neminint nei laiško, nei straipsnio autorių pavardžių, į laiške iškeltą klausimą vis dėlto verta giliau pasižiūrėti ir viešai užstoti tiek "Į laisvę" redaktorių, tiek ir 125-tame numeryje tūpusio pasakojimo bei straipsnio autorius.
Kai, šio laiško paskatintas, dar kartą atidžiai perskaičiau aną straipsnį su "ruseliu" ir "žydeliu", tai pasidarė visiškai aišku, kad tas pasakojimas ir iš jo išplaukęs straipsnis buvo perduoti labai ramiu tonu, be kokių nors kaltinimų, be inkriminacijos, be bandymo anuos budelius ar sistemą savo žodžiais paniekinti, be šauksmo į Dievą jiems bausmės, ir t.t. Straipsnyje buvo aprašyti baisūs nusikaltimai - nekalto žmogaus persekiojimas, kankinimas bei baudimas - ir visa tai perduota, sakyčiau, labai kultūringai. Tas straipsnio tonas, kaip matysime, atsispindės ir mažybinių-malonybinių daiktavardžių panaudojime.
Paprastai, kasdieniškai žvelgiant, nei "žydelio" , nei "ruselio" žodžių naudojimas šių žmonių kilmės nemenkina. Tereikia prisiminti "piemenėlį", "bernelį", kaimo moterėlių (čia, gink Dieve, nebandau Lietuvos kaimo moterų žeminti) meiliai ir su pagarba tariamą "kunigėlį" ir t.t. Jei piemenėlis ar piemenukas ir gali būti tam tikra prasme suprastas kaip mažas, pvz., savo ūgiu ar menku patyrimu ganyklose, - tai "kunigėlio" samprata tikrai kitokia. Malonybinius ar mažybinius daiktavardžius mūsų didysis klasikas Vincas Krėvė buvo paskyręs tik kilniems savo Dainavos šalies padavimų veikėjams, o apie mūsų priešus jis taip rašė: "Krito vokietis drėgnon žemėn žodžio neprataręs..." Vincas Kudirka savo "Viršininkuose" naudojo abi formas: "Labiausiai nusiminę žydai..." ir "...nusiuntė pas rabiną du gudresniu žydeliu..." Nei gudrūs žydai, nei kariškai stiprūs vokiečiai šiais žodžiais vienaip ar kitaip čia nemenkinami, šių formų menkinantis ar nemenkinantis pobūdis gali išryškėti tik šiek tiek įsigilinus į rašinį.
Jei "-elio" panaudojimas skaitytojui vis dar būtų nepriimtinas, tai siūloma apie tą žodį galvoti bent jį supančioje sakinio apimtyje. Charakteringa, kad tame straipsnyje žydelis Starkus nupieštas kaip bejėgis, tačiau gana simpatingas žmogus, sakyčiau, visai atitinkantis "-elio" malonybinės priesagos panaudojimą. Šiltai kalbama ir apie besikeikiantį ruselį-stribą, kuris kraujuojančiam kaliniui šiek tiek net pagelbėjo.
Kitas dalykas - tai laiško autoriaus užuomina, lyg ir palyginanti žmonijai žiauriai nusikaltusios santvarkos žemus pareigūnus su lietuvių tautos didžiosiomis asmenybėmis, kaip kankiniu vysk. V. Borisevičium ir poetu B. Brazdžioniu. Čia ir skonio, ir logikos stoka. Jei tie pareigūnėliai, būdami tikrai žemo lygio, maži, didelės santvarkos įrankiai (ir čia nieko nei meilaus, nei žeminančio apie juos nebandau pasakyti!), būtų tarnavę nacių, o ne bolševikų pusėje, juos dabar tikriausiai gaudytų ir teistų Amerikos OSI (Office of Special Investigation) įstaiga. Tačiau laiške jie pastatomi šalia net neeilinių, Bažnyčios šventimais paženklintų ar popiežiaus ordinu apdovanotų asmenybių.
Pagaliau, autoriteto vardan atsiverskime 1996 metais Vilniuje Lietuvių kalbos instituto paruoštą ir Mokslo ir enciklopedijų leidyklos išleistą "Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką". Jos puslapiuose priesaga "-elis" šitaip aptariama: (1) mažumo, (2) malonumo, (3) ir mažumo, ir malonumo, (4) menkumo, niekinimo, (6) didumo ir (7) kokios nors specifinės reikšmės dariniai. Ten pat (psl.87) teigiama, kad "didelė dalis lietuvių kalbos deminutyvų ... bent kiek ryškesnio ekspresyvumo bei emocianalumo atspalvio neturi". Kam įdomu, ten dar teigiama, kad iš viso priesagų žinoma apie 80.
Taigi šio svarstymo išvada būtų tokia: nei žurnalo redaktorius, nei to straipsnio autoriai neprasižengė, nenusikalto. Lietuviškos priesagos "-elio" panaudojimu nei suminėto žydo, nei ruso kilmė nebuvo pajuokta ir sumenkinta. Kita vertus, gal greičiau reiktų gailėtis, kad šiaip jau savo žodžių formomis turtinga lietuvių kalba šalia mažybinių bei malonybinių daiktavardžių neturi priesagų žvėrybiniams ar kokiems niekšybiniams daiktavardžiams. Kaip šio šimtmečio Lietuvos istorija bei šis aiškinimasis parodė, tokių priesagų reikia...
