VERTYBĖS šiuolaikinėje lietuvių kultūroje
LILIANA ASTRA
Dr. Liliana Astra-Astrauskaitė dirba Lietuvos filosofijos ir sociologijos institute kaip vyr. mokslinė bendradarbė. Šiuo metu ji tyrinėja kultūrinės sąmonės ypatybes. Su jos leidimu perspausdiname šiek tiek sutrumpintą jos straipsnį, neseniai spausdintą „Lietuvos mokslo" žurnale.
Tradicinių lietuvių vertybių tęstinumas ir perimamumas, perteikiant naujoms kartoms unikalią tautinę pasaulėjautą, žmogiškumo patirtį ir kartu galimybę patiems praturtinti tradiciją, yra svarbiausios šiuolaikinės lietuvių kultūros gyvybingumo žymės.
Tačiau verta pabrėžti, kad istorinis dvasinio paveldo išsaugojimas ir perteikimas yra labai lengvai pažeidžiamas procesas. Negailestingi karai, okupacijos, nepalankūs ir net priešiški įvairių geopolitinių jėgų poveikiai dažnai įsiskverbia ir ardo, naikina tūkstantmečiais kauptų vertybių klodus, iškreipia žmonių sąmonę.
Sovietmetis būtų ideali iliustracija globalaus epochos masto užmojo, kuriuo buvo skleidžiamas specifinis, politinis ir socialinis, susvetimėjimas, sustingdęs kultūros vyksmą, vertęs jį susmulkėti, nusilpti, prisitaikyti prie agresyvios prievartinės sistemos reikalavimų. (...)
XX amžiaus viduryje pačiu skaudžiausiu pokario laiku svetima karinė jėga, pasitelkusi žiaurių masinių deportacijų, rezistencijos naikinimo, kolchozų steigimo ir kitokios prievartos formas, apvertė aukštyn kojom susiklosčiusį Lietuvos pilietinį ir kultūrinį gyvenimą. Staiga įbauginta ir nuščiuvusi visuomenė buvo įsprausta į menku uždarbiu paženklintą ir tik sovietmečiui būdingą sustabarėjusią socialinę luominę struktūrą, išoriškai apipintą ideologinėmis ir represinėmis institucijomis.
Staigūs ir galingi naujos sovietinės sistemos poveikiai labai susiaurino, prislopino tradicinius šeimos, bendruomenės ryšius, privertė žmones paklusti. (...)
* * *
Pusės šimtmečio sovietinės prievartos padariniai ryškūs visose lietuvių dvasinės kultūros tyrimų srityse, todėl ir lietuvių vertybių, pasaulėjautos bei tautinės savimonės tyrimai tebėra pradinio pažinimo stadijoje. Būtinybė pažinti ir visomis išgalėmis pildyti šias spragas tapo vienu iš svarbiausių motyvų rengiant ilgalaikę lietuvių tautinės savimonės tyrimo programą. (...)
Jau pirminiai tyrimo duomenys akivaizdžiai atskleidė, kad kiekvienos žmonių kartos sąmonėje ryškiai įsirėžia svarbiausių socialinių politinių įvykių pėdsakai ir įgyja savitus bei nepakartojamus bruožus, pasireiškiančius tam tikra mąstymo, vertybių ir poelgių vienove.
Ypač svarbūs dvasinei žmonių kartos raidai yra jaunystės laikotarpio įvykiai, dažnai lemiantys išskirtinius visos kartos bruožus. Generacijos brendimo procesas tęsiasi keletą metų ir jame galima išskirti specifinį 20-25 metų amžiaus tarpsnį, sutampantį su individualia kiekvieno žmogaus asmenybės brandos pradžia, besiformuojant savarankiškiems įvairių socialinių, politinių, kultūrinių įvykių vertinimams ir sprendimams.
Tačiau individuali žmogiškųjų vertybių raiška yra labai glaudžiai susijusi su bendrine visuotinai reikšmingų vertybių visuma, kurią vadiname kultūrine skirtingų socialinių grupių ir žmonių kartų sąmone.
Žmonių vertybės dažniausiai yra apibūdinamos kaip visuotinai suvoktos kultūrinės reikšmės, įtvirtintos jų socialinėje veikloje ir elgesio normose. Šiuo požiūriu vertybių neigimą galima pavadinti antivertybe, kuri taip pat yra savotiška giluminė reikšminė nuostata, lėmusi statistiškai didelės lietuvių jaunimo dalies suvokimo, mąstymo ir elgesio ypatumus.
Ypač ryškios jos tapo semantinėje jaunosios kartos vertybinės sąmonės struktūroje, apibūdinant tokius tradiciškai neigiamus socialinius reiškinius kaip skyrybos, nesantuokiniai ryšiai, abortai ar savižudybės. Statistiškai taip pat labai didelė šiuolaikinio lietuvių jaunimo dalis šioms antivertybėms suteikė pozityvų turinį.
Antivertybės, plintančios statistiškai reikšmingu mastu - tai jau naujas reiškinys dvasinėje lietuvių kultūroje, nes ir tradicinėje paprotinėje, ir rašytinėje teisėje, moralėje ir bendruomeninio elgesio normose dorovės, šeimos išsaugojimo, paramos ir pagalbos artimui vertybės buvo įgijusios šimtmečiais nepakitusį atraminį statusą. Ir atvirkščiai, deformuoto socialinio elgesio apraiškos - prostitucija, nesantuokiniai ryšiai, savižudybės, abortai - silpninančios ir ardančios ilgaamžės etninės bendruomenės pamatus, įgydavo visuotinę griežtai neigiamą prasmę. (...)
Visos šiandieninės vyresnės lietuvių kartos, gimusios antrojo ir trečiojo dešimtmečio pradžioje, augo ir mokėsi laisvoje, nepriklausomoje valstybėje. Tačiau jų vaikai ir proanūkai, gimę ir augę jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje, brendo dviejų globalių epochų sandūroje: „brežnevizmo" apogėjuje, arba piktyvišku politinės prievartos, socialinio kultūrinio prisitaikėliškumo laikotarpiu, ir istoriškai neilgu, tačiau įtemptu nacionalinės valstybės atkūrimo metu.
Šiuo metu vyriausios prosenių, senelių kartos jau pamažu ir nenumaldomai žengia į Amžinybę, o jų milžiniškų pastangų dėka kitados buvęs vientisas svarbiausių lietuvių kultūrinių vertybių audinys ėmė skaidytis. Palyginus skirtingų lietuvių kartų vertybes ir jų pokyčius, akivaizdu, kad šiandieninė jaunimo vertybių sistema yra įtempta ir tuo pavojinga, nes nei tėvų, nei senelių, nei prosenių kartų vertybinėje sąmonėje nėra tokio didelio atotrūkio tarp fundamentinių vertybių ir tokio didelio jų supriešinimo. Nacionalinio jausmo ir savimonės nykimas - tai giluminiai vertybinės sąmonės pokyčiai, už kurių visuomet slypi susvetimėjusio žmonių elgesio tendencijos.
* * *
Vertybės kuriamos tūkstantmetiniuose žmonių istorinio kultūrinio bendrumo kloduose, į kuriuos giliai įauga esminės žmogiškosios būties tiesos, teigiančios dorovinį, gėrį, grožį, meilę darbui, šeimai, giminei, tautai. Tradicinių vertybių sistemos kuria vidinį kiekvienos etninės kultūros pamatą, ir kuo jos universalesnės, tuo ryškesnė jų gyvenimiškoji žmonių sluoksnių ir grupių integravimo paskirtis. Etninės vertybės tarsi sutelkia dvasinę grįžtamojo ryšio energiją, susiejančią atskiro žmogaus sąmonę su ilgaamže kultūrinės kūrybos tradicija.
Žmogiškosios sąmonės forma, kuri neinterpretuoja savosios istorinės atminties, vertybių ir netgi pašalina save iš šio kultūrinio konteksto, tampa užkultūrinė, barbariška.
Silpna istorinė atmintis ir etninė sąmonė neskatina nei atskiro žmogaus, nei bendruomenės dvasinės raidos augimo. Skurdžios tautinės sąmonės sąvoka kaip tik implikuoja tai, kad individas nepajėgia pilnavertiškai dalyvauti kultūros plėtotės procese ir šia prasme dvasinė jo būties transcendencija keičiama agresyvia egzistencija, kultūriniu susvetimėjimu ir kartu didesniais ar mažesniais moraliniais nuopuoliais.
Loginis skirtingų generacijų vertybių visumos apdorojimas padeda aiškiau suvokti ir įvardyti lietuvių kultūrinio vertybių perimamumo svarbą. Palyginus skirtingų kartų - vaikų, tėvų, senelių, prosenių -vertybių struktūras, aiškėja kultūrinio susvetimėjimo apraiškos, paženklintos vertybių priešybėmis, kurios ir lėmė nemažos lietuvių jaunimo dalies skurdaus, sumaterialėjusio elgesio formas (...)
Tradiciniais tapę transcendentinių vertybių poreikiai žymi brandžią dvasinę kultūrą, kurioje žmogus yra pats svarbiausias jos faktas. Ir ne tik ta prasme, kad žmogus yra kultūros ir vertybių kūrėjas, bet ir tuo, kad jis pats yra didžiausia vertybė. Žmoniškumas kaip esminė lietuvių kultūros savybė istorijos vyksme tapo vidinės atsparos ir jos kultūrinio gyvybingumo jėga. Šiuo požiūriu teisus J. Girnius, teigęs, kad lietuvių tauta, nepaisydama ilgalaikės istorinės vergijos, „... išlaikė vidinį savo dvasios šviesumą, kurį teikia lietuvio charakterin įaugęs žmoniškumas, šio vidinio šviesumo gaivinami ir pradėjo mūsų tėvai (...) kovą už savo tautos dvasinę gyvybę"*.
Tradicija iš esmės yra tęstinumas ir istoriniame laike perimtų, išgyventų vertybių, papročių, moralinių nuostatų, tikėjimų perdavimas. Jei žmogiškosios sąmonės veiklumas šioje kultūrinėje tradicijoje yra per menkas ar dirbtinai susiaurintas - tada tokia sąmonės forma tampa susvetimėjusi, kaip tai ir atsitiko nemažos lietuvių jaunimo dalies sąmonei, paženklintai vertybių priešybėmis su antiženklais, lemiančiais ir jų gyvenimiškąjį elgesį. Dvasiškai turtingos kultūros vertybių raiškos pakeitimas siauraprote vienadienės materialinės naudos samprata iš esmės žymi įtampą, atsiradusią skylant tradiciniam lietuviškajam mentalitetui, šio reiškinio padarinys - prieštaringos ir netgi konfliktinės jaunimo generacijos vertybės, trūkinėjantis vertybių perimamumo ryšys tarp kartų, silpninantis giliausią ir vertingiausią tautinės sąmonės klodą - dvasinį kultūrinį tapatumą. Suirus bendražmogiškųjų vertybių pilnatvei, žmonių sąmonę apvaldo vien vartotojiški, piniginiai -merkantiliniai ryšiai.
Ši svetima nuskurdintų vertybių raiškos erdvė, sukėlusi vidinį generacijos konfliktą ir privertusi nemažą lietuvių jaunimo dalį psichologiškai ir morališkai nusiteikti vien pragmatiniams tikslams, yra giminiška buvusiai ilgametei sovietinei ideologijai, konstravusiai pilko, beveidžio ir, svarbiausia, paklusnaus individo įvaizdį. (...)
* Girnius, J. (1947) Lietuviškojo charakterio problema. Bostonas.
Dr. Juozą Kazicką,
atšventusį savo 80-ties metų sukaktį,
nuoširdžiai sveikina „Į Laisvę" žurnalas
ir jo skaitytojai
