VIENO ŽMOGAUS NUOMONĖ
apie lengvąją Lietuvos pramonę ir amatus
JUOZAS RYGELIS
Juozas Rygelis, šio straipsnio autorius, yra mechanikos inžinierius, studijavęs Kaune, Vokietijoje ir JAV. Savo srityje yra padaręs keletą išradimų, jo veikla aprašyta "Who's who" leidiniuose, priklauso kelioms JAV inžinierių organizacijoms, Lietuvių katalikų mokslo akademijai, yra veiklus ateitininkas, LF bičiulis, Lietuvių Bendruomenės narys.
Lankėmės Lietuvoje 1997 m. liepos mėnesį ir parsivežėme daugybę įspūdžių. Žmonės labai nuoširdžiai priima svečius. Krautuvės pilnos visokių prekių. Tik pirk, jei turi pinigų. Bet tos prekės ten gyvenantiems yra labai brangios. Pensininkai ir dauguma gyventojų gali į jas tik pasižiūrėti. Šiame žemės ūkio krašte net ir maisto produktai yra nepaprastai brangūs. Kodėl? \ tai susidariau atsakymą, stebėdamas laukus važiuojant iš Vilniaus į Kauną ir Suvalkiją. Tarp Vilniaus ir Kauno matėsi aukšta žole apaugę pakelės laukai. Pasėlių ir gyvulių čia buvo labai mažai matyti. Suvalkijoje, tarp Kauno ir Bartininkų, laukuose jau matęsi kur ne kur karvių bei daugiau pasėlių. Tuo tarpu, atsimenu, skrendant virš Anglijos laukuose matėsi ištisos kaimenės avių ir karvių, augo visokie pasėliai.
Suvalkijoje, atvykęs pas savo brolį ūkininką, klausiau, kodėl tiek mažai laukų Lietuvoje apsėta? Jo atsakymas buvo, kad " mažai moka už produktus, trąšos labai brangios, o už parduotus produktus pinigų reikia laukti bent pusmetį. Sunku gauti paskolas technikai ar trąšoms įsigyti, o procentai labai aukšti". Ten besikalbant jis parodė savo traktorių, kurio guolis kaip tik neseniai buvo virinimo būdu sutaisytas, tačiau ir po sutaisymo jis buvo persimetęs ir nebetinkamas naudojimui. Už darbą teko sumokėti 50 litų. Žinau, kad Amerikoje toks virinimo darbas kainuotų daug mažiau. Be abejo, Lietuvoje yra ir gerų meistrų, kurie supranta technologiją, bet čia buvo atliktas "šiaučiaus" darbas ir paimta už jį daug brangiau.
Automobilių taisymo pramonė Lietuvoje yra gana gerai išvystyta. Gerai sutaisomi Vakaruose nebevartojami automobiliai. Tas verslas, atrodo, yra pelningas, nes pagal darbininkų atlyginimą automobilių kainos nėra žemos. Matyt, žmonės juos įperka, nes auto mašinų yra pilnos gatvės tiek miestuose, o nemažai ir greitkeliuose.
Medžio produktų gamyba irgi gana plačiai vystosi. Vienoje medžio produktų įmonėje, kurioje langus ir duris dirba 32 žmonės, man pasakojo, kad jie turi labai daug darbo ir nespėja vykdyti užsakymų.
Tačiau ta dirbtuvė, pasirodo, naudoja suomiškas mašinas ir suomišką stiklą. Neaišku, kodėl nenaudojamos Kauno staklių fabriko pagamintos mašinos? Teko apžiūrėti vieno komercinio pastato Lietuvoje gamintus langus, duris ir baldus: visur matėsi blogas medžio surinkimas ir išbaigimas. Langams, atrodo, buvo naudotas neišdžiūvęs medis ir obliuotas su blogai pagaląstais įrankiais, nekreipiant dėmesio į medžio šakas ir slajus, kurie vėliau sukelia atsiklijavimą ir plyšius. Tinkavimo darbai viduje beveik visur atlikti gerai, tačiau išlaukinės mūro ir cemento statybos yra grubios ir matosi daug kreivumų. Tai vis sovietiškas palikimas.
Sovietai visus amatus buvo supramoniną ir pritaiką masinei gamybai. Nebebuvo meistrų ir amatininkų, kurie anksčiau Lietuvoje buvo išmokyti gerai atlikti darbą , pažinti medžiagų kokybę, jų pritaikymą, įrankių naudojimą ir planavimą. Pirmosios nepriklausomybės laikais buvo net ir specialios amatų mokyklos, kurias baigusieji atlikdavo dar ir praktiką dirbdami gizeliais.
Sovietų tikslas buvo prievarta pereiti į masiną gamybą. Todėl jiems pavieniai amatininkai maišėsi kaip buržuazinis elementas. Juos suvarė į arteles, kurioms vadovavo komunistų partija, o ne meistrai amatininkai. Taip ir dingo amatai ir senieji amatininkai, kurie dabar būtų labai naudingi. Tinkoriai kažkaip išsilaikė geriau, nes jie dirbo mažomis grupėmis ir mažiau priklausė nuo politinės įtakos. Sovietai išvystė masiną mašinų gamybą, kur planavimas ateidavo iš centrinių įstaigų su galutiniais nurodymais, kaip produktą gaminti. Sovietų Sąjungai subirėjus, dingo ir planuotojai, ir detalių nurodytojai. Todėl atsirado didelė tuštuma medžio gaminių gamybos, mašinų taisymo ir apskritai visokių remontų srityse. Atrodo, blogiausia yra su dar sovietų pagamintų mašinų , naudojamų žemės ūkio darbams, taisymu. Net ir anksčiau, prie sovietinės tvarkos, toms mašinoms trūkdavo dalių. Tos dalys paprastai nėra komplikuotos, tik reikia gero inžinieriaus ar mechaniko joms perkonstruoti ir gaminti. Miestuose, be abejo, gerų mechanikų netrūksta, bet trūksta organizacijos. Nemažai inžinierių dirba mažomis grupėmis apsaugos instrumentacijos statyboje ir santechnikoje didesniuose miestuose. Miesteliuose ir kaimuose tokių mažesnių verslininkų trūksta. Amatininkai ir mašinų taisytojai ten turėtų daug darbo. Atrodo, kad ta linkme trūksta ir organizacijos, ir iniciatyvos, ir kapitalo. Būtinai reikėtų panašaus organizatoriaus, kaip kadaise buvo kun. Juozas Vailokaitis, suorganizavęs ūkininkams pagalbos teikimą prieinamomis sąlygomis prieš I-jį Pasaulinį karą ir po jo. šiuo laiku tokia panaši pagalba ūkininkams, amatininkams, mechanikams ir mažiems verslininkams būtų labai reikalinga.
Iš viso, Lietuvoje yra neišnaudotas didelis darbo jėgos ir priemonių potencialas. Yra daug inžinierių, mechanikų, elektrikų, kurie norėtų dirbti. Dar gana geros metalui apdirbti mašinos rūdija. Jas tik reiktų nuvalyti, paalyvuoti, ir jos galėtų daug kam duoną uždirbti ar net ir kai kam pelną padaryti. Daug firmų pasaulyje ieško pigios ir geros gamybos. Amerikiečių bei kitų kraštų didelės ir mažos gamyklos konkuruoja kainos pasiūla ir pristatymo laiku, gamindamos įvairias dalis ir produktus pagal nustatytus pasaulinius standartus. Tie standartai turi tikslius brėžinius ir medžiagų aprašymus. Dažnai pirkėjas reikalauja gamybos pavyzdžių ir įrodymų , kad kontraktas bus tikrai išpildytas. Vakaruose esant didelei konkurencijai, darbai dažnai siunčiami kitoms įmonėms gaminti, jei jos produktą pagamina pigiau. Lietuva čia galėtų konkuruoti su Vakarų firmomis, nes darbininko atlyginimas palyginti Lietuvoje daug mažesnis. Nebent susidarytų konkurencija su Azijos, Pietų Amerikos ir Afrikos gamyklomis.
Čia daug galėtų padėti užsienio lietuviai, galintieji sudaryti ryšius su Vakarų įmonėmis, iš kurių gal būtų galima gauti ir finansavimą. Tik gaila, kad šiuo metu Lietuvos įstatymai ir biurokratija nėra tam palankūs. Reikia tikėtis, jog dabar atsiras palankesni įstatymai ir sumažės biurokratija.
Į tolimesnės ateities gamybos planavimą turėtų įsijungti universitetai, kuriuose studijuoja daug jaunų žmonių su naujomis idėjomis. Studentai paprastai laukia, kaip nors išreikšti savo idėjas, o mokomasis personalas turėtų jiems padėti, sudarant tam tikras ateities programas. Tokios programos subrandintų studentus ir geriau juos paruoštų gyvenimui. Svarbiausia, kad tokie ateities projektai būtų paruošiami taip, kad jie reikalautų mažai žaliavos ir daug darbo, šitaip mokė vokiečių studentus tuoj po karo profesorius Ehrhart, vėliau tapąs Vokietijos ekonomijos ministru ir po to - kancleriu.
Šiandien Japonija dominuoja savo optika ir optinių reikmenų gamyba, o 1939 metais negalėjo patys net objektyvo pasigaminti. Turėjo kviestis vokietį inžinierių iš Schneider firmos. Bet po 40 metų japonai jau gamino geresnius ir pigesnius objektyvus negu vokiečiai. Lietuvos pramonė neturi būti vien optika ar elektronika, bet apskritai geresnis ir pigesnis produktas. Lietuviai yra ne mažiau išradingi negu japonai. Matome lietuvių išeivių išradingumą Vakaruose. Čia jie gerbiami dėl savo darbštumo ir išradingumo. Jie daug yra prisidėję prie naujų produktų pagerinimo ir konstravimo. Tas pats lietuviškas genijus gali kurti materialines ir dvasines vertybes ir Lietuvoje.
Šiandien privatizavimu ir užsienio firmų kvietimu Lietuvoje bandomos sprąsti įvairios ekonominės problemos. Tas procesas dabartinėmis sąlygomis yra logiškas, bet blogai, kad užsieniečių firmos perkelia į Lietuvą tokią pramonę, kuri jų kraštuose yra atmesta dėl didelės taršos, arba importuoja senas mašinas, kurios jau nebėra ekonomiškos. Tad Lietuvai reikalinga sava lengvoji pramonė, reikalaujanti mažai žaliavų ir daug darbo
