DARBAS, KURĮ BŪTINA TĘSTI
Lietuvoje nusivylusių nepriklausomybe žmonių dar gana daug. Gal dėl to, kad tokie žmonės yra per dideli savanaudžiai, neturį bendruomeninės dvasios, arba net, prisimindami anuos “gerus laikus", tebelaukia, kad valstybė jiems nuolat pieno ir medaus ąsočius pripildytų, jiems vis dar trūksta tikros demokratinės dvasios ir piliečio pareigų savo tautai, valstybei ir visuomenei pilno supratimo.
Optimistai mano, kad su į visuomeninį gyvenimą ateinančia jaunąja karta už kelių ar bent keliolikos metų dalykai pasikeis ir pasitaisys. Juk, kaip skelbia Vyriausybės spaudos tarnyba, "Lietuvos šeimų materialinė padėtis gerėja ir pirmą kartą per pastaruosius metus patenkintų savo šeimos materialine padėtimi yra daugiau negu nepatenkintųjų. Materialinę padėtį teigiamai įvertino 40.3% apklaustųjų, o neigiamai - 39.2%". Tai vis materialinės gerovės viltys, kurios iš tiesų gal ir pradeda pamažu gyvenime rodytis.
O kaip vystosi mūsų tautinė ir moralinė kultūra, kaip formuojamas tautinis charakteris tos jaunosios kartos, kuri netrukus turės ateiti vadovauti valstybei ir visuomenei? Dabartinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, dar būdamas studentu, 1957 metais taip rašė: "Savoji kultūra yra mūsų tautinės egzistencijos laidas. Tad tautinei kultūrai formuotis ir skleistis turime sudaryti tinkamas sąlygas". Toks tautinės, o kartu ir moralinės kultūros formavimas prasideda jau šeimoje, o toliau vyksta mokykloje ir visuomenėje. Tik šių trijų veiksnių sutartiniu darbu, įsijungiant į jį dar ir Bažnyčiai, su vyriausybės institucijų parama bus įmanoma sudaryti tas tinkamas sąlygas ir užtikrinti tiek tautinę, tiek ir moralinę Lietuvos ateitį.
Žvilgterėkime trumpai į Lietuvos mokyklą. Kiek daug joje yra dar užsilikusių, neišravėtų buvusios sovietinės mokyklos piktžolių. Argi galima ko nors geresnio laukti, jei Lietuvos mokykloje dar tebėra nepaprastai didelis skaičius komunistinių laikų mokytojų, jei daug kur dar tebevartojami senieji sovietiniai vadovėliai, jei dar kai kuriose mokyklose vengiama dėstyti lietuvių kalbą.
Buvęs švietimo ir mokslo ministras prof. Zigmas Zinkevičius buvo užplanavęs ir, atrodo, sėkmingai pradėjęs Lietuvos švietimo reformą, kuri su laiku būtų pakeitusi lietuviškos mokyklos veidą. Jis nuoširdžiai rūpinosi, kad visose mokyklose būtų ugdoma tėvynės meilė, atgaivinamos tautinės ir krikščioniškos vertybės. Jis bandė taip pat užtikrinti ir išplėsti lietuvių kalbos dėstymą Vilniaus krašto mokyklose. Labai gaila, kad gal dėl tam tikro politinio spaudimo iš kaimyninės valstybės, o gal ir dėl savitarpio nesutarimo pačioje Krikščionių demokratų partijoje, prof. Zinkevičius buvo atleistas iš ministro pareigų. Reikia tikėtis ir su viltimi laukti, kad jo įpėdinis tęs toliau ministro Zinkevičiaus pradėtas reformas švietimo srityje. O jos ateities Lietuvai labai reikalingos, kad jaunoji karta išaugtų tikrai stipri tautiškai, kad būtų verta tų aukų, kurias už tautos laisvę sudėjo laisvės kovotojai.
Šiandien nauji pavojai, naujos piktžolės skverbiasi į tautos ir ypatingai į jaunimo dvasią. Kosmopolitinės idėjos agresyviai bando įsigyvendinti visose gyvenimo srityse. Jos ateina iš tuo suinteresuotų tam tikrų užsienio fondų bei organizacijų, jas spaudoje neretai perša, deja, net žinomi Lietuvos filosofai. Kitas pavojingas reiškinys - tai naujai atsirandantis klasinis susiskirstymas, pastebėtas net ir jaunimo tarpe. Kai kuriose mokyklose naujosios nomenklatūros turtuolių tėvų vaikai, kurių kišenėse pilna valiutos ir visokių kitų gėrybių, vengia bendrauti su neturtingesniais, atseit, "žemesnės klasės" draugais. Visa tai ir kelia susirūpinimą. Todėl, gal visai teisingai, šio numerio vieno straipsnio autorius Almantas Jurkus klausia: "Lietuva, kur tu eini?"
Reiškiame padėką prof. Zigmui Zinkevičiui už jo parodytą nuoširdų rūpestį Lietuvos švietimo reikalais ir tikime, kad jo pradėtas svarbus darbas nenutrūks, o bus ir toliau tęsiamas.
Juozas Baužys
