JAUNIMAS VISADA BUVO PIRMOSE KOVŲ EILĖSE

„Į laisvę" žurnalas nuoširdžiai sveikina

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĄ

VALDĄ ADAMKŲ

ir linki, kad Jis su Viešpaties pagalba ir visų mūsų vieningo darbo

parama išvestų laisvą ir klestinčią Lietuvą į XXI-jį amžių!

Prieš beveik 41-rius metus, 1957 metų gruodžio mėn. „Į laisvę” nr. 14, buvo išspausdintas Valdo V. Adamkavičiaus straipsnis „Jaunimas visada buvo pirmose kovų eilėse". Taip, šis autorius - tai dabartinis Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, tuo metu bebaigiantis studijas Illinois universitete ir aktyviai besireiškiąs užsienio lietuvių studentų veikloje. O šis straipsnis - tai jo paskaita, skaityta 1957 m. birželio 29-30 d. Čikagoje ¡vykusiame Jaunimo kongrese.

Didesnė tada išspausdinto jo straipsnio dalis, savaime aišku, buvo skirta tuometiniam lietuvių išeivijos jaunimui. Tačiau daugelis ano straipsnio minčių bei sugestijų yra nepaprastai aktualios, taiklios ir reikalingos ir šių dienų Lietuvos jaunimui. Todėl norėdami, kad Lietuvos jaunimas patirtų, kaip prezidentas Valdas Adamkus, būdamas jų amžiaus, galvojo kai kuriais ir dabar aktualiais klausimais, čia perspausdiname ano straipsnio teksto ištraukas.(Red.)

VALDAS V. ADAMKAVIČIUS

Ramintis iliuzija apie mūsų nepajudinamą tautinį atsparumą ir užmerkti akis prieš realybę neleidžia mums nei gyvenimas, nei laikas. Tad ir keliame klausimą: ant kurio kertinio lietuvybės akmens atsistosime ir kas mumyse išlaikys ilgos kovos dvasią? (...)

Savoji kultūra yra mūsų tautinės egzistencijos laidas. Tad tautinei kultūrai formuotis ir skleistis turime sudaryti tinkamas sąlygas (...)

* * *

Šeima jaunajai kartai yra pirmasis šaltinis, iš kurio ji semiasi lietuvybės ir pradeda formuoti lietuvišką charakterį. Todėl mes su pasigėrėjimu ir pagarba lenkiam galvas prieš didžiumą tėvų, kurie šiandien atlieka didelį lietuvybės darbą savo vaikų auklėjime, bet sykiu su rūpesčiu žvelgiame į lietuviškas šeimas, kurios savo vaikus net atitolina nuo lietuvių tautos kamieno (...) Šeima yra mažiausias organizuotas tautos vienetas, ir todėl, kiek lietuviška ir religinga bus šeima, tiek lietuviška ir stipri bus jaunuomenė ir per ją pati tauta ir jos ateitis. Šeima turi būti ta stipri ir gyva lietuviška aplinka, į kurią atsimušę visa, kas neigiama, ištirptų ir nepajėgtų pereiti jos ribas. Bet šiandien jau nevisur galime pasidžiaugti tyru lietuviškos šeimos vaizdu, nes miesto blizgučiai nuodija meilę saviems interesams, ir tai perduodama jauniesiems. Ir po eilės metų iš tokios aplinkos išėjęs jaunuolis norimas matyti geras patriotas! O jeigu jis tokis nėra, dejuojame dėl mūsų liūdnos ateities!

Šeimoje įžiebiama lietuvybės ugnis. Organizacijoje jinai įsiliepsnoja. Organizacija ne tik išaugina lietuvį neužgniaužtą svetimos aplinkos; organizacija ne tik parodo jaunimui, kad lietuvybė nėra prieš šimtmetį ar dešimtmetį užbalzamuota mumija kaip muzėjinis eksponatas.

Priešingai, organizacijoje pajunta .jaunimas, kad jis pats yra tos lietuvybės kūrėjas. Organizacija yra tas veikimo laukas, kuriame gyvas žmogus randa savo veikimo ir kūrybos plotmę. Mes turime išsinešę didelį dvasinį turtą, bet jis yra padėtas, tiksliau pasakius, išmėtytas atskirose pastogėse, ir jis žus be naudos, kaip kad gera ir naudinga medžiaga kartais dingsta archyvinėse dulkėse, o tik po šimtmečio pradedama ja gėrėtis kaip istorine brangenybe. Mes neturime net moralinės teisės prileisti, kad mūsų dvasiniai turtai dingtų ir kad kas nors gėrėtųsi lietuvišku jaunimu tik kaip archyvine retenybe. Mes esam gyvi ir skelbiam kad liksime gyvi rytojui. Po mūsų turės žengti jauna, kūrybinga ir nauja karta, kuri nemažiau mokės vertinti ir suprasti lietuvybę, kaip kad ją suprato mūsų tėvai. (...)

* * *

Šiandien būti lietuviu reiškia būti kovotoju, nes tauta yra kovos pozicijose. Kovojama už tautinę gyvybę ir valstybinę nepriklausomybę. Gyvename paradoksiniame moralės supratimo laikotarpyje. Laisvės interpretavimas tapo stipriųjų privilegija. Žodis „laisvė" virto mados žodžiu, kurį galima taikyti taip, kad jis tarnautų savam interesui. (...)

Nėra reikalo savęs apgaudinėti tikėjimu, kad mūsų laisvės klausimas yra svarbus Vakarų valstybėms ir jos dėlto pradės karą, kad atstatytų laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Alyva šių dienų pasaulyje yra brangesnė nei svetimas kraujas. Dėl alyvos galima ir karu rizikuoti, o kad tūkstančiai sukilusių patrijotų miršta beginkliai komunistinių tankų traiškomi, pasaulio sąžinė nesudrebėjo. Konferencijų salių sienos sugėrė mirštančiųjų šauksmo aidus, ši realybė lietuvių jaunimui uždeda dar didesnę pareigą - mes turime eiti ir belstis į didžiųjų sąžines, nepaliaujamai    primindami    jiems    jų skelbiamus moralinius įsipareigojimus. (...) Gyvenamas momentas reikalauja eiti visais mums prieinamais būdais į viešąją pasaulio opiniją. Jaunimas visada ir visur buvo pirmose laisvės kovų eilėse. (...)

Jaunimas tautos nepriklausomybės idealą priima kaip šventenybę. Laisva Lietuva mums yra nekompromisinis tikslas. Todėl jos laisvės siekime nematome jokio kito kelio, tik pagrįstą vienybe ir susiklausymu. Tos vienybės mes trokštame matyti ir iš visų mūsų politinių grupių. (...) Svarstydami lietuviškus reikalus, raskime savo širdyse šilumos, supratimo ir pasitaikiusių klaidų kultūringo bei objektyvaus peržiūrėjimo, be neapykantos ir pykčio prasiveržimo. Parodykime realiais darbais, kad nelaimės valandą mokame dirbti vieningai menam ir tam pačiam tikslui.