ISTORIJA JAU NESIKARTOJA, TIK KEIČIASI
REDAKCIJOS SKILTIS
Šiemet sukanka dešimt metų nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo ir to Sąjūdžio sukviesto viešo susirinkimo Vingio parke, į kurį suvažiavo iš visos Lietuvos tiek daug žmonių, kad ir suskaičiuoti tiksliai nebuvo galima. Daugelį metų trukusi okupacija darė milžiniškas pastangas išrauti iš žmonių atminties 1941 metų Tautos sukilimą ir suniekinti partizano vardą masiniu žmonių naikinimu, savo agentų infiltravimu ir supriešinimu brolio prieš brolį. Tie Sąjūdžio masiniai susirinkimai įrodė, kad partizanų ir kitų laisvės kovotojų gyvyvės auka tebėra gyva žmonių atmintyje.
Trečiajame to suvažiavimo posėdyje, kuriam pirmininkavo R. Ozolas, buvo daug kalbėtojų. Vienas iš kalbėjusių buvo J. Oksas, jau tais 1988-siais metais pabrėžęs, kad "Kertinė šiandieninės Lietuvos politikos problema yra valstybinio suvereniteto klausimas. Po ilgų smurto, priespaudos ir tamsos dešimtmečių pabudusi tauta ryžtingai siekia laisvės, ir jos siekius gali apvainikuoti tik visiškas valstybinis suverenitetas, nesuvaržytas jokiais dviprasmiškais priklausomybės ryšiais ir įsipareigojimais". O ten pat kalbėjęs A. Terleckas LL Lygos vardu išdrįso pareikalauti Sovietų Sąjungos vyriausybę:"l.- Paskelbti Moloto-vo-Ribbentropo paktą neturintį juridinės galios; 2 - Išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę, palikti lietuvių tautai teisę pačiai spręsti savo likimą".
Dešimtmetis, prasidėjęs Sąjūdžio suvažiavimu, atnešė daug saulės, bet daug ir audrų, juk reikėjo iš naujo išmokti, kas tai yra pilietinė valstybė. Rankų susikabinimu Baltijos kelyje buvo parodyta daug heroinės drąsos ir patirta daug baimės ir rizikos, daug meilės vienų kitiems. Pasaulis pirmą kartą pamatė ir išgirdo dainuojančią revoliuciją. Sausio 13-toji buvo heroizmo kulminacija, kada beginkliai savo krūtinėm atlaikė priešų tankus ir V. Landsbergio pianino garsai laike parlamento atakos nubaidė sovietinius užpuolikus.
Buvo džiugu, kad net ir iš tų tarpo, kurie iki tol taip uoliai talkino okupantui naikinti lietuvių tautą ir jos kultūrą , kai kurie sugebėjo persiorientuoti ir ėmė talkinti laisvai Lietuvai. Pasinaudodami įvesta demokratija, žmonės išsirinko prezidentą , nors ir buvusį okupanto aukščiausią pareigūną, vildamiesi, kad valdžia tarnaus žmonėms. Ar per tuos aštuonerius metus piliečiai tikrai atsipalaidavo nuo savos valdžios baimės - klausimas tebėra neatsakytas. Tačiau buvęs prezidentas buvo vistiek išlydėtas su padėka.
Naujai išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus tautai suteikia progą atsikvėpti ir net pirmą kartą šypsotis. Prezidentas skelbia moralinio atsinaujinimo programą, jis sako: "Ne valdyti, o tarnauti ateinu". Tiesa, ateina su mažai žinoma santarvės idėja, kuri“...yra kūrybinė, ji siekia pakelti visuomenę ir politinį gyvenimą į naują lygį". Prezidentas ateina iš išeivijos tarpo. Iš tos išeivijos, kurią net ir po nepriklausomybės paskelbimo iki šiol valdantie-2 siems patryko sulaikyti nuo masinio sugrįžimo. Tad dabar išeivijos nuotaika pakilo, grįžo didesnis dėmesys Lietuvai. Visa tauta lengviau kvėpuoja ir įgauna naujų vilčių.
Savo inauguracinėje kalboje prezidentas Valdas Adamkus toliau pareiškė: "Po savo priesaikos pirmiausia norėčiau tarti padėkos žodį Tautai ir Tėvynei. Prieš astuonias dešimtis metų Vilniuje ryžtingiausi tautos didvyriai įkūnijo per amžius iškentėtą Tautos siekį - paskelbė nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš aštuonerius metus jų ainiai ypač sunkiomis sąlygomis šį žygdarbį pakartojo. Iš šios garbingos tribūnos norėčiau padėkoti tiems, kurie jau nebegali mūsų išgirsti, nes pokario metais padėjo galvas už mūsų laisvę". Tai iškilmingas ir jaudinantis momentas tėvynėje ir išeivijoje. Tačiau buvo ir nusivylimo, kad tie du šimtai tūkstančių lietuvių, išlikę gyvi ir grįžę iš kalėjimų, iš partizanų bunkerių, politiniai kaliniai ir visi tremtiniai nebuvo toje iškilmingoje ir reikšmingoje naujojo prezidento padėkoje įskaityti, kad Lietuvos partizano vardas nebuvo ištartas.Nebuvo paminėta ir 1941 metais birželio 23 d. paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, pareikalavusi dvigubai daugiau gyvybių aukų, negu 1918 m. Vasario 16-toji.
Linkėdami prezidentui Valdui Adamkui sėkmės labai sunkiame darbe, turime vilties, kad naujasis prezidentas, bevaikščiodamas Lietuvos laukais, gyvai pajus laisvės kovotojų krauju permirkusią Lietuvos žemę ir, radęs progą, primins savo ministrams ir Seimui jų pamirštą Birželio 23-sios dienos reikšmę, o vieną dieną padės gėlių vainiką ir ant Nežinomo Partizano kapo!
Kazys Ambrozaitis
