JO GARBĖ NETURĖTŲ IŠBLĖSTI

ŽIVILĖ MAKAUSKIENĖ

- Mielas Algirdai, siunčiu Tau savo nuotrauką, kad Tu niekad nepamirštum mano padarytų darbų dėl Jūsų Dzūkų krašto, - tokią dedikaciją Seinų krašto lietuviui Algirdui Nevuliui užrašė Vilniaus krašto lietuvis, Štuthofo koncentracijos lagerio kalinys, Kazys Rakūnas. Likimas jį atvedė į Sūduvos kraštą, su kuriuo nebeatskiriamai susijo visas jo gyvenimas Lenkijoje. Seinų-Punsko krašto lietuviams, kurie Rakūną pažino kaip Kazį Markauską ir nepiktai pravardžiavo jį Mostele (gal dėl jo polinkio gydyti žmones tepalais), jis yra pirmiausia kovotojas dėl lietuvių teisių Seinų, Smalėnų bei Punsko bažnyčiose.

Kazimieras Markauskas (1987 m.) ir kalinys Stutthofo lageryje (1945 m.).

Paslaptinga mėlyna valiza

Prisimenu, vaikystėje pas tėvus kartais užsukdavo keistokas žmogus - aukštas ir tiesus, nors jau nebejaunas, nepaprastai švarus ir senamadiškai elegantiškas, asketiškos išvaizdos, truputį šlubuojantis, keistos laikysenos, kurioje, nežinau, ko buvo daugiau : išdidumo ar konspiracijos. Mostelė - taip jį visi nepiktai pravardžiavo - nesiskyrė su tamsiai mėlina nemaža valizėle. Mums, vaikams, tuomet labiau rūpėjo ta paslaptinga valiza, nei jos savininkas. Nors tėvai griežtai draudė peržengti svečio kambario slenkstį , vieną kartą abi su sesute, nutaikiusios gerą progą , užmėtėme akį į tą valizėlę. Ir baisiai nustebome, kai atidariusios pamatėme ant dugno tik žalią obuolį , kaklaraištį ir du baltus vokus.

Praėjus trisdešimčiai su kaupu metų, vėl pamačiau tą valizą, tik jau sunaikintą , apiplyšusią . Ją atidaryti leido man Kazio Rakūno testamento vykdytojas Algirdas Nevulis. Mėlynoje valizoje buvo keliasdešimt sąsiuvinių , laikraščių iškarpos, laiškai, sąskaitos. Tai ir viskas. Visas užgyventas Štuthofo kalinio turtas. Tik tiek.

Nr. 21311

Niekas turbūt šiandien negali pasakyti, kaip ir kada Kazys Rakūnas, prisistatęs kaip Kazimieras Markauskas, pateko į Seinų kraštą. Žmonės, kurie jį prisimena, mano, kad negalėjęs grįžti į rusų okupuotą Lietuvą, pasirinko gyventi netoli savo, nors ir pavergtos Tėvynės, Seinų krašte. Kitą vertus, Štuthofe Rakūnas buvo susipažinęs su keliais Seinų krašto lenkais, kurie jam, matyt , patarė , kaip iš tolimo Pajūrio patekti į nuošalų kampelį prie pat sienos su Lietuva. Pati kelionė nebuvo lengva ir saugi. Kai Raudonoji armija užėmė Štuthofo stovyklą , Rakūnas, ką tik išvengęs mirties nuo vokiečių , buvo sulaikytas raudonarmiečių . Sulaikę keistą keliauninką ir padarę kratą , jie aptiko kažkokį žemėlapį ir Rakūną apkaltino "šnipinėjimu". Laimei , enkavedistų tarpe Rakūnas pastebėjo savo pažįstamą rusą Čeinikovą, taip pat sėdėjusį lageryje.

- Jis , pamatęs mane lagerio kalinio rūbais , puolė prie manęs ir pabučiavo sakydamas : " Tai tik tu , mielas Markauskai, išgelbėjai mane nuo bado ir mirties" - savo prisiminimuose rašo Rakūnas.

Tuomet, matyt, pirmą kartą Rakūnui buvo atlygintas jo jautrumas ir pagalba kitiems , apie kurią taip rašė kitas štuthofietis Aleksandras Kantvilas : "....lietuviai ateidavo į mūsų baraką per pietų pertrauką . Čia gaudavo mūsų nesuvalgytos sriubos dalį, dažnai po riekę duonos ... Visa tai buvo Kazio Rakūno dominija. Jis nustatydavo tvarką , kas ir kada gali ateiti , nestoviniuoti, nesigrūsti , kad nesukeltų esesininkų įtarimo .... Esu tikras , kad jis išgelbėjo dešimtis, o gal ir šimtus savo tautiečių." ( Lietuvos aidas , 1995.08.19 ). Pasirodo , kad Rakūnas ne tik tautiečius, bet ir okupantų atstovus nuo bado mirties lageryje gelbėjo.

Prisiminimų nuotrupos

Vincas Maksimavičius iš Rakelijos kaimo , netoli Seinų , Rakūną susitiko Vilniuje 1941 metais . Maksimavičių šeima , kaip ir tūkstančiai kitų Suvalkų krašto lietuvių , Ribbentropo-Molotovo susitarimu buvo iškeldinta , o tikriau sakant , ištremta į rusų okupuotą Lietuvą .

26 "Prisimenu , Vilniuje manęs nenorėjo priimti į mokyklą , nes turbūt per prastai mokėjau lietuviškai" - pasakoja šešiasdešimties metų amžių jau peržengęs Vincas : "Mes okupuotame Suvalkų krašte juk neturėjome lietuviškų mokyklų ir gimtosios kalbos pramokome tik pas daraktorius ar namuose. Ir tuomet iš kažkur atsirado tas Mostelė ir liepė direktoriui mane priimti į mokyklą". Vincas Maksimavičius dar prisimena , kaip Rakūnas stengėsi materialiai padėti ištremtiems iš Sūduvos lietuviams . Jurgis Senda iš Budzisko kaimo , anksčiau gyvenęs Navininkuose, dėl amžiaus ir ligos nepajėgia prisiminti visų gerų savo draugo darbų , bet žino viena : Kazys labai mylėjo Lietuvą ir lietuvius . Gal kiek mažiau mylėjo dvasiškius , ypatingai lenkus , ir todėl drąsiai priešinosi lietuvių teisių pažeidimams Lenkijos katalikų bažnyčiose. "Jis buvo gal laisvamanis , bet nebuvo komunistas"- pasakoja Jurgis Senda ir prašo būtinai pridurti, kad kasdien pasimeldžiąs už a.a. Kazio vėlę.

Anelė Maksimavičienė iš Oškinių kaimo turėjo didelį sodą , daug vaismedžių . Prisimena , kaip Markauskas dažnai išsikasdavo jaunų vaismedžių , uogienojų ir nešdavo juos neturtingoms daugiavaikėms lietuvių šeimoms.

Tėvynės ilgesys

Vartau pageltusius mokyklinius sąsiuvinius , užrašytus Kazio Rakūno ranka : Vižainio parapijos lietuviai, Punsko parapijos lietuviai, Seinų parapijos lietuviai... Vartau padrikus lapelius, kuriuose Rakūnas užrašydavo kažkur išgirstas , matyt, jam labai reikšmingas informacijas : "Seinai , 1976 m. buvo atvykęs iš Vilniaus dr . Kubilius , Vilniaus universiteto rektorius ...(...) 1976 m . į Seinus buvo atvykęs iš Australijos Antanas Laukaitis , kilęs iš Leipalingio , o jo dėdė prieš II pasaulinį karą buvo prelatu Seinuose...(...) 1980 spalio 15 d. Vladas Šakalys pabėgo iš Lietuvos per Suomiją į Švediją...(...) Nijolė Sadūnaitė ir Liudas Simutis abu sėdi Gulago archipelage. L. Simutis serga kaulų paralyžium..." Šios užrašų nuotrupos leidžia manyti, kad Kaziui Rakūnui nepaprastai buvo svarbu visa tai, kas vyksta ne tik Seinų krašte , bet ir sovietų okupuotoje Lietuvoje . Nuo laiko ir gal nuo dažno skaitymo nublukusi popieriaus skiautelė , iškirpta iš "Gimtojo krašto", kurioje išrašyti sovietams parsidavusio lietuvio žodžiai nuo tėvynės atskirtam kitam lietuviui vistiek turėjo atrodyti gražūs ir jautrūs: "Mano tėviškė - mėlynas Nemuno vingis, gintariniai krantai ir sena Palanga..."

Kovotojas dėl lietuvių teisių

Jau 1946 metais Kazys Rakūnas, dar neapšilęs naujoje vietoje, pradėjo kovoti prieš "baisią neteisybę" - lietuviškų pamaldų

Seinų bazilikoje lietuviai protesto ženklan gieda lietuviškas giesmes.

panaikinimą Seinų bazilikoje. Jis parašė dešimtis, o gal net šimtus raštų bei skundų. Jie buvo siunčiami tiems, nuo kurių sprendimo priklausė tos neteisybės atitaisymas, pradedant Lomžos vyskupais, Lenkijos Katalikų Bažnyčios hierarchija ir baigiant Šventuoju Tėvu. Laiškais Rakūnas užpylė ir Lenkijos pasaulietinę valdžią bei įvairias tarptautines organizacijas

Viename iš pirmųjų raštų kardinolui Augustui Hlondui jis rašė:" Nuo neatmenamų laikų iki 1946 metų šio krašto bažnyčiose buvo laikomos mišios tiek lietuvių, tiek lenkų kalbomis. 1946 m. gegužės 2 dieną numirė Seinų parapijos klebonas kun. Astasievič. Po jo mirties klebonu tapo kun. Andžej Zlotkowski, kuris pradėjo antilietuvišką šovinistinę propagandą Seinų bažnyčioje."

Kiek Kazio Rakūno laiškai ir skundai padėjo Seinų lietuviams išsikovoti jiems priklausančias teises - sunku atsakyti. Bet nėra abejonės, kad jie buvo rakštimi ne tik lenkų , bet ir kai kuriems lietuvių dvasiškiams, aklai tikintiems Lomžos vyskupo užtikrinimais, kad, esą, Seinuose tvarką ardo komunistai ir ateistai. Skundus dėl lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje panaikinimo visuomet pirmasis pasirašydavo Kazys Rakūnas, o po to sekė keliolika, kartais keli šimtai vietos lietuvių parašų.

Mokykliniame sąsiuvinyje Rakūnas vedė savotišką dienoraštį, pavadintą "Seinų parapijos lietuvių byla". Joje ,pavyzdžiui, rašoma, kad 

Kazimiero Markausko- Rakūno kapas Seinų kapinėse. (Nuotr. Ž.Makauskienėst

"...1969 metais mirė Lomžos vyskupas Česlav Falkovski. Po jo mirties 1970 metais buvo paskirtas vyskupas Mikolaj Sasinovski...Seinų parapijos lietuviai įteikė vyskupui Sasinovskiui prašymą, bet vyskupas, su didele ironija pažvelgęs į kaimo suvargusius nuo sunkaus darbo žmones, atsakė: ' Prašom nusipirkti "stodola" (lietuviškai - kluoną, aut.) ir pasistatyti sau bažnyčią'. Tokiu vyskupo atsakymu Seinų parapijos lietuviai nepaprastai pasipiktino".

Apie vieną savo darbą, kuris buvo aprašytas ir Broniaus Kviklio "Lietuvos Bažnyčių" leidinyje (II t. Vilkaviškio vyskupija), pats Rakūnas taip rašo: " 1975 m. rugsėjo 7 dieną, kai Seinuose vyko Marijos paveikslo karūnavimas, buvau parengęs transparentą su užrašu lotynų kalba: Nos Lituani oramus clericos Ecclesiae Poloniae ut Missa lingua Lituana in Ecclesia Parochiali Seinensi permitatur. Tas pats tekstas buvo parašytas ir ant vizitinių kortelių ir išdalintas svečiams - vyskupams, kunigams, vienuoliams.... Po kurio laiko atvažiavo kardinolas Stefan Vyšynski su Kongo vyskupu. Jis dirstelėjo į tą vėliavą ir perskaitęs staiga atsisėdo pasiremdamas ranką pasmakrėje. Tai tada mūsų žmonės su ta vėliava priėjo arčiau tribūnos ir laikė ją iškėlę. Ant tribūnos sėdėjo iš užsienio atvykę vyskupai ir kunigai, ir į tą vėliavą žiūrėjo".

Rakūnas ne tik rašė skundus, bet - iki kol nebuvo ištremtas iš Seinų-Punsko krašto - kiekvieną sekmadienį kartu su vietos lietuviais, pasibaigus lenkiškoms pamaldoms, protesto ženklan giedojo bažnyčioje lietuviškas religines giesmes. Užrašus, skirtus lietuvių kovai dėl teisių bažnyčioje, Rakūnas baigia taip: "1983 metų rugsėjo 9 dieną Seinuose buvo užbaigti lietuviški giedojimai. O 1983 metų spalio 16 dieną Seinų parapijos bažnyčioje grąžinta lietuviškos pamaldos. Dalyvavau ir aš 14 valandą".

Tremtyje

Mažai kas žinojo apie Kazį Markauską daugiau, nei jis pats leido apie save žinoti. Tik keli patikimi žmonės žinojo, kad jis buvo Štuthofo kalinys, o nauji Kazio pažįstami Seinų-Punsko krašte nežinojo net jo tikros pavardės. Tačiau vis dėlto apie Rakūno veiklą dėl lietuvių teisių labai greit sužinojo komunistinė Lenkijos valdžia, kuriai užkliuvo drąsūs jo laiškai ir skundai. Be to, Rakūnas palaikė ryšius ir su JAV lietuvių emigrantais. Per jį plaukė Amerikos lietuvių parama Suvalkų krašto lietuviams. Tai irgi, suprantama, nepatiko komunistinei valdžiai. Prieš Rakūną buvo imtasi įvairių provokacijų. Viena iš jų - tai bandymai apjuodinti jį pačių lietuvių akyse. Baltstogėje leidžiamame Lenkijos darbininkų partijos laikraštyje "Gazeta Bialostocka" pasirodė šmeižikiški straipsniai , neva Rakūnas esąs imperialistų tarnas ir pasisavinąs gaunamą labdarą. Į šią provokaciją buvo mėginama įtraukti ir vietos lietuvius. Su liūdesiu reikia pripažinti, kad atsirado vienas lietuvis, kuris savo vardu sutiko paremti šį kaltinimą. Apie lenkų komunistinių tarnybų provokacijas yra išlikusių dokumentų.

Algirdo Nevulio pasakojimu ,"Lenkų saugumas Rakūną buvo suėmęs. Kalėjime jis buvo labai sumuštas. Prisimenu, vėliau buvo atėjęs pas mano tėvus ir rodė sukapotus sėdmenis. Pasakojo, kad saugumiečiai jam dūrė adatas po nagais ir kankino kitokiais būdais. Po šių kankinimų Rakūnas neišgijo ir visam gyvenimui liko šlubas".

Pagaliau lenkų saugumas nutarė su juo susidoroti kitokiu būdu. Partijos inspiruota, Baltstogės vaivadijos valdžia ištrėmė jį į tolimą Ščitno miestelį, Olštino vaivadijoje. Rakūnui buvo uždrausta ne tik grįžti gyventi, bet net ir lankytis Seinų- Punsko krašte. Tačiau ir iš ten jis gyvai domėjosi ir aktyviai jungėsi į Seinų lietuvių kovą dėl pamaldų grąžinimo Seinų bazilikoje. Iš Ščitno 1979 metais jis rašė:" Mes, lietuviai, rašysime skundus į Jungtinių Tautų Organizaciją, kad visas pasaulis sužinotų apie Lenkijos dvasiškių daromą skriaudą lietuvių tautai. Rašysime taip pat JAV prezidentui ir tt..."

Kad amžiams man žaliuotų lietuviškos rūtos...

Ščitne Rakūną lankė ne tik Algirdas Nevulis, bet ir kiti Seinų krašto lietuviai, tarp jų ir tie, kurių šeimas jis rėmė materialiai, dalindamasis iš 30

Vokietijos gaunama buvusiems Štuthofo kaliniams priklausančia pašalpa. Su vietos lenkais Rakūnas buvo labai atsargus, nedraugavo, nesibičiuliavo, palaikė tik formalius ryšius. Nepasitikėjo ir lietuviais, kurie ieškojo Lenkijoje likusių Štuthofo kalinių. Iki pat mirties neatskleidė savo tikros pavardės net ir artimiausiems žmonėms.

Kazys Rakūnas-Markauskas mirė 1993 metų vasario 2 dieną. Savo paskutinės valios vykdymą pavedė Algirdui Nevuliui:

"(...) Po mano mirties Algirdas Nevulis (...) privalo mano kūną palaidoti į amžiną poilsio vietą Lietuvos žemėje, Seinų parapijos kapinėse. Mano karstas privalo būti perjuostas tautine vėliava. (...) Visos apeigos mano kūno laidojimo metu turi būti lietuviškos. Prašau lenkams kunigams neduoti už mano vėlę ant mišių. Tie pinigai turi būti atiduoti neturtingiems lietuviams. Ant mano kapo privalo būti užrašas: Čia ilsisi buvęs Štuthofo lagerio vokiečių kankinys Rakūnas-Markauskas Kazimieras, gimęs 1900 m. rugpjūčio 18 d. Širdingai aš prašau Nevulius, kad ant mano kapo iš šonų būtų pasodintos lietuviškos rūtos, kad jos man amžiams žaliuotų (...)"

Taip Vilniaus krašto lietuvis Kazys Rakūnas-Markauskas amžiną poilsio vietą surado Seinų kapinėse, po senais beržais, senoje lietuvių žemėje...

(Varšuva, Lenkija)

DVI VERTINGOS KNYGOS

Norime „Į laisvę" skaitytojams priminti, kad per Į laisvę fondą dar galima gauti šias dvi neseniai išleistas knygas:

•    Vytauto S. Vardžio ir Juditos B. Sedaitytės „UTHUANIA: THE REBEL NATION", išleista 1997 m. Westview Press leidyklos Boulder, Colorado. Knyga 242 psl., joje angliškai pateikiami ir interpretuojami dar nesenos istorijos įvykiai, atvedę Lietuvą vėl į nepriklausomą gyvenimą. Apie šią knygą buvo plačiau rašyta „Į laisvę" žurnalo 125 nr. Knygos kaina užsisakant per Į laisvę fondą—tik 15 dol.

•    Juozo Kojelio „15 NAKTIES t RYTĄ", išleista „Garso" leidyklos Kaune 1996 metų pabaigoje. Plačios apimties, 504 psl., knygoje sutelkta keli šimtai autoriaus publicistinių ir analitinių straipsnių, nagrinėjančių visuomenines ir politines temas. Knygos kaina—12 dol.

Knygas galima užsisakyti kreipiantis šiuo adresu: Į laisvę fondas, c/o Alfonsas Pargauskas, 8908 Butterfield Lane, Orland Park, IL 60462. Išrašykite čekį „Į laisvę fondo" vardu. Persiuntimo išlaidoms pridėkite dar bent 2 dol.